„Matas Šalčius – žmogus, atvėręs Lietuvai duris ir langus į pasaulį“

Sena Šalčių giminės pavardė minima dar nuo XVIII amžiaus. Prienų rajone, Čiudiškių kaime, daugiau nei prieš šimtą metų nedideliame mediniame namelyje gyvenę Pranė ir Juozas Šalčiai augino devynis vaikus – dvi dukteris ir septynis sūnus. Čia, Čiudiškiuose, vienuolikos asmenų šeimoje augo ir vienas žymiausių Lietuvos rašytojų, keliautojų, visuomenės veikėjų Matas Šalčius. Šiemet, minint 130-ąsias keliautojo gimimo metines, rugsėjo 19 dieną į gimtąją M. Šalčiaus sodybą susirinko ne tik išskirtinės jo asmenybės gerbėjai, bet ir pasekėjai, atminimo puoselėtojai.

„Mato Šalčiaus dvasia yra čia, jo gimtinėje Čiudiškiuose… Tuos vaikystės namus žmogaus, kurio fenomeną suvokti yra nuostabu, saugo skulptoriaus Leono Juozonio sukurtas stogastulpis, primena ir M. Šalčiaus vardu pavadinta gatvė. Pažiūrėjus į šį gražų, drožiniais išpuoštą nameliuką, kyla klausimas: kaip čia sutilpo 11 asmenų šeima ir kas turėjo nutikti, kad XIX amžiuje gimęs žmogus, kurio pasaulis vaikystėje pasibaigdavo ties kaimo riba ošiančiu mišku, tapo garsiu keliautoju, savo kojomis išvaikščiojusiu net 3 iš 5 pasaulio kontinentų“, – susirinkusiųjų retoriškai klausė renginio vedėja Ligita Gediminienė.
Pats M. Šalčius viename iš laiškų šeimai rašė: „Man per ankšta ir per maža Lietuvoje. Man reikalingi pasaulio centrai, kuriuose aš noriu užkariauti Lietuvai vietą. Aš mėgstu tą darbą. Jis įprasmina mano gyvenimą. Aš aistringai mėgstu laisvę ir pasiryžęs laisvėje badauti negu priespaudoj tukti“. Jo bendrakeleivis Antanas Poška yra pasakęs, jog M.Šalčius – tai asmenybė, netelpanti į jokius rėmus ir formas, jog jis yra pavyzdys, parodęs, kiek daug galima nuveikti per gyvenimą, dirbant su dideliu pasišventimu.
Iš tiesų M. Šalčiaus nuopelnus Lietuvai tikriausiai būtų sunku tiksliai įvardinti ar suskaičiuoti, nes, kaip sakė Lietuvos žurnalistų klubo pirmininkas, vienas iš pirmųjų M. Šalčiaus premijos laureatų Gerimantas Satinis, M. Šalčius – žmogus, atvėręs Lietuvai duris ir langus į pasaulį. Anot G. Satinio, šios unikalios asmenybės knygos „privertė“ jaunus žmones stoti į žurnalistiką, literatūrą, geografiją, paskatino domėtis, kur yra tie kraštai, apie kuriuos jis rašė savo knygose. Lietuvos žurnalistų klubo pirmininko teigimu, iš Prienų krašto kilęs keliautojas į jo gyvenimą „atėjo“ per netoliese gyvenusį M. Šalčiaus bendrakeleivį A. Pošką. „Jis dažnai mano tėvams pasakodavo apie keliones, tačiau tuomet man tai dar nerūpėjo… A. Poškai iškeliavus Anapilin, jo sodą nusipirko bibliografas A.Degutis. Taigi pas jį buvo likę visi raštai ir rankraščiai, kuriuos man davė paskaityti. Vėliau pradėjau galvoti, kas gi buvo tas antrasis pakeleivis M. Šalčius. Taip ir pradėjau domėtis jo gyvenimu,“– pasakojo vienas pirmųjų M. Šalčiaus premijos laureatų.
Įspūdingos M.Šalčiaus kelionės motociklu po visą pasaulį tarpukario laikotarpiu sužavėjo daugybę žmonių. Tebežavi iki šiol… Šio novatoriaus keliais motociklais ir dabar traukia keliautojai. Vienas iš jų – 2020 metų M. Šalčiaus premijos laureatas, žurnalistas Rimas Bružas, kuris kartu su kolega Aurimu Mockumi, kaip kadaise M. Šalčius su A.Poška, praėjusiais metais plieniniais žirgais keliavo legendiniu „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ keliu.
Ir nors, R.Bružo žodžiais tariant, kelionė po Europą tebuvo lengvas pasivažinėjimas, tačiau net XXI amžiuje keliautojams teko susidurti su išties nelengvais iššūkiais. Telieka tik įsivaizduoti, kiek jų patyrė beveik prieš šimtmetį keliavęs M. Šalčius. „Visos įdomybės prasideda, kai išeini iš komforto zonos, o ta zona baigiasi kartu su Europos sienomis. Su Aurimu dažnai juokaudavome, kad M. Šalčius ir A. Poška sėdi ant debesies ir siunčia mums savo angelus sargus, kad mus ištrauktų iš tam tikrų situacijų, kurių buvo tikrai labai labai daug“, – teigė žurnalistas. Anot jo, vienas iš sudėtingiausių kelionės etapų buvo Egiptas, kuriame keliautojai susidūrė su kovomis prie Sinajaus pusiasalio, todėl čia užtruko net 48 dienas.
Kalbėdamas apie M. Šalčiaus ir A.Poškos tandemą, R.Bružas sakė: „Manau, kad šie žmonės nebūtų nukeliavę ten, kur nukeliavo, ir nebūtų padarę to, ką padarė, jeigu jie nebūtų tokie „nepatogūs“ visomis prasmėmis. Taigi šie vyrai yra įsirėžę į Lietuvos istoriją, tačiau galbūt nepelnytai pamiršti. Mes turime atrasti jiems deramą vietą Lietuvos didžiavyrių panteone.“
Prieš penkiolika metų, nusprendę pagerbti M. Šalčiaus atminimą, šešiolika keliautojų leidosi į ekspediciją „Bolivija–Peru“, kurios pagrindinis tikslas buvo sekti keliautojo M. Šalčiaus keliais Pietų Amerikoje bei rasti jo mirties vietą. Anot ekspedicijos vadovo, „Klajūnų“ klubo pirmininko Gintauto Babravičiaus, tikslios M.Šalčiaus mirties vietos rasti taip ir nepavyko, tačiau įvairūs dokumentai juos atvedė į Guajaramerine miestelį, kuriame ir mirė M. Šalčius. Kadangi bažnyčia, kurioje, kaip manoma, jis buvo palaidotas, yra išnykusi, specialiu, iš Lietuvos atvežtu bareljefu, M. Šalčiaus atminimas įamžintas kitoje vietinėje šio miestelio bažnyčioje.
Per gyvenimą daug keliavusio G.Babravičiaus teigimu, ekspedicija „Bolivija–Peru“ buvo išties unikali, o jos išskirtinumas slypėjo tame, jog praėjo, kaip sakoma, „vienu įkvėpimu“. „Visi žinome, jog paprastai taip nebūna, nes atsiranda kokia nors trintis tarp bendražygių, o tas kalendorinis mėnesis praėjo tarsi įkvėpei ir iškvėpei. Jau grįždami svarstėme apie viso to unikalumą, pagalvojome, jog, matyt, M. Šalčiaus dvasia buvo su mumis“, – prisiminimais dalijosi ekspedicijos vadovas.
Įdomus sutapimas, jog rugsėjo 20-ąją minime ne tik šios iškilios asmenybės gimimo dieną, bet ir Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) atkūrimą. LŠS V. Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius M.Šalčių palygino su XX amžiaus Lietuvos Kristupu Kolumbu, Marku Polu arba Vasku de Gama, nes jis – pirmasis lietuvis, aplankęs tuos kraštus, kur dar lietuvio koja nebuvo įžengusi, o visus prisiminimus paliko savo knygose.
Visgi, anot Šaulių sąjungos atstovo, indėlis į šios organizacijos įkūrimą yra didžiausias M. Šalčiaus palikimas Lietuvai. 1919 m., kai didelę dalį valstybės buvo okupavę bolševikai, iš pietų puldinėjo lenkų legionieriai, grąsino bermontininkai, į Lietuvą grįžusiam M. Šalčiui kilo mintis suburti Lietuvos inteligentus kovai su šalies priešais. Tiesa, Stasio Ignatavičiaus teigimu, iki šiol yra diskutuojama, kas gi buvo pirmasis LŠS įkūrėjas: M. Šalčius ar V. Putvinskis. „Teko tyrinėti daug M. Šalčiaus ir V. Putvinskio raštų, visgi drįstu teigti, jog Kauno šaulių būrio įkūrimas yra M. Šalčiaus nuopelnas, o Lietuvos šaulių sąjungos – V. Putvinskio, nes V. Putvinskis norėjo, kad šauliška veikla atsispindėtų visos Lietuvos mastu“, – savo įžvalgomis dalijosi šaulys.
1936 m. M. Šalčius išvyko į ilgąją kelionę, o po ketverių metų, dvi savaitės prieš Lietuvos okupaciją, mirė. Paskutiniai M. Šalčiaus dienorašty parašyti žodžiai buvo: „Visas jėgas pašvenčiau šalies švietimui ir laisvei“, todėl LŠS V. Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas svarstė: „Kažin, ar šio žmogaus širdis būtų atlaikiusi žinią, kad 1940 m. birželio 15 d. Lietuva buvo okupuota“.
M. Šalčius buvo novatoriška asmenybė ne tik savo darbais, bet ir būdu. Jis mėgo tiesos žodį ir niekada nebandydavo „išsilaviruoti“ iš situacijos, todėl jis nebuvo mėgiamas tuometinės valdžios… Dėl savo aštraus, bet tvirto charakterio M. Šalčius sovietiniais metais buvo persona non grata. Tačiau čia, gimtinėje, žmonės jį prisiminė ir jo atminimą puoselėja iki šiol.
Rimantė Jančauskaitė