Maršrutas: „Partizanų takais nuo Tauragės iki Pagramančio“

Tauragė

Reporteris UgnėŠaltinis: Etaplius.lt

81720

Kelionę pradėsite nuo Kęstučio apygardos partizanams pastatyto paminklo ir memorialinės lentos. Paėjėję keletą minučių Prezidento gatve pasieksite Tremtinių ir politinių kalinių kančių namus, kuriuose savo laiku buvo įsikūrusi NKVD būstinė. Čia daugiau sužinosite apie Kęstučio apygardą, kuri apėmė visą pietinę Žemaitiją bei žymiausius Tauragės krašto partizanus. Pastato kiemelyje rasite memorialą partizanams.

Pasiekti kitus maršruto objektus reikės automobilio. Kelyje Tauragė-Šilalė link Pagramančio privažiuosite Papušynės gyvenvietę, kurios kapinėse palaidotas Kęstučio apygardos partizanas Leonas Laurinskas-Liūtas (1929-2013) – vienas drąsiausių tauragiškių, kovojusių už Lietuvos Nepriklausomybę, 1988 m. Vilniaus Katedros aikštėje pirmasis Lietuvoje viešai iškėlė trispalvę vėliavą. Tęsiant kelionę į Pagramantį, siūloma sustoti ties Sungailiškių kaimu, kurio šiauriniame pakraštyje pastatytas tipinis atminimo ženklas partizanui J. Selveniui-Bijūnui. Paskutiniai maršruto objektai yra Pagramančio regioninio parko teritorijoje. Rytiniu miško pakraščiu eina Tauragės-Šilalės plentas. Nuvažiavus juo 2,8 km. nuo tilto per Akmeną, atsišakoja ir į mišką veda tvirtas žvyrkelis. Už kilometro dešinėje pasimato 2016 m. pastatytas paminklas rezistentams. 1951 m. gruodį netoli šios vietos, pamiškėje prie Lylavėnų, žuvo Jūros būrio kovotojas Mečislovas Irtmonas-Žiogas ir ryšininkas Petras Kavaliauskas. Nuo pastarojo paminklo iki žeminės ir kryžiaus riekia važiuoti 1,4 km. mišką kertančiu žvyrkeliu, tuomet sukti kairėn ir nukakti dar 200 m. Žeminė įrengta prie Lylavos upelio, jo negilaus slėnio šlaite. Projektuojant slėptuvę, vadovautasi jos „pirmtakę“ mačiusio rėmėjo prisiminimais. Maršrutą baigsite Pagramančio regioninio parko lankytojų centre, apžiūrint naująją ekspoziciją.

LANKOMI OBJEKTAI:

1. Paminklas Kęstučio apygardos partizanams, šalia Katalikų bažnyčios.
2. Memorialinė lenta. šalia Katalikų bažnyčios.
3. Tremtinių ir politinių kalinių kančių namai.
4. Memorialas nukankintiems muziejaus kieme.
5. Papušynės kapinės. Partizano Laurinsko kapas.
6. Atminimo ženklas partizanui J. Selveniui-Bijūnui Sungailiškių kaime.
7. Paminklas 1951 m. žuvusiems partizanams (Pasakoja praktikantė)
8. Partizanų žeminė ir kryžius.
9. Pagramančio regioninio parko lankytojų centras. Naujoji ekspozicija.

17918076-1509059829145187-3547057947711327716-o.jpg

Įvadas. Trumpa istorinė apžvalga

Partizaninis karas Lietuvoje, prasidėjęs 1944m., tęsėsi iki 1953 metų, truko nuo antros sovietinės okupacijos pradžios iki organizuotų partizanų struktūrų sunaikinimo. Po 1953 m. liko pavieniai kovotojai, kurie vienas po kito buvo nukauti ar suimti. Pasipriešinimas įgavo kitas, ne tokias aštrias formas: pasireiškė pogrindinėmis jaunimo organizacijomis, laikraštėlių ar atsišaukimų platinimu, vėliavų iškėlimu, tautinių ir religinių švenčių viešais paminėjimais ir t.t. Pasikeitė ir okupacinės valdžios santykis su užkariautų kraštų gyventojais: po Stalino mirties liovėsi baisieji trėmimai, žemės ūkis buvo sukolektyvintas, fizinį genocidą pakeitė dvasinis, nutautinimas ir ateizacija buvo vykdoma rafinuotesnės propagandos pagalba.

Ginkluoto pasipriešinimo priežastys.

Kaip jau minėta, priežastis, dėl kurių Lietuvos gyventojai pasirinko ginkluotos kovos kelią, galima sugrupuoti į dvi grupes objektyvias ir subjektyvias. Prie objektyvių priskirtinos nuo žmogaus valios nepriklausančios aplinkybės. Subjektyvios priežastys kito iš asmenybės vidinių nuostatų, kurių gelmėje glūdėjo dvasinis pradas. Giliausiai ir nuosekliausiai tyrinėję partizaninį judėjimą išeiviai prof. Juozas Brazaitis ir Kęstutis Girnius išskiria penkis veiksnius, turėjusius įtakos atskirų asmenų apsisprendimui: "1. ankstesnė sovietinės okupacijos patirtis parodė, kad su sovietine valdžia neįmanoma sugyventi tiems, kurie siekė savo tautai nepriklausomybės, gerovės, bent šiek tiek sąžinės laisvės; 2. vokiečių okupacijos metais visame krašte išplitęs pasipriešinimo sąjūdis skatino panašią veiklą tęsti prieš komunistus; 3. Lietuvoje vyravo įsitikinimas, išryškėjęs dar vokiečių okupacijos metais ir pogrindžio spaudos palaikomas, kad antroji bolševikų okupacija ilgai netruks, nes Vakarai ilgainiui įvykdys Atlanto chartijos pažadus sugrąžinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims; 4. dėl Raudonosios armijos ir sovietinio saugumo siautėjimo atsirado reikalas apginti gyventojus nuo plėšikavimo ir prievartavimo; 5. daugelis vyrų pasitraukė į mišką, norėdami išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovietinę kariuomenę“. Pirmieji du iš šių veiksnių priklausytų subjektyviųjų, paskutinieji — objektyviųjų priežasčių grupei.

Laikui bėgant silpo tikėjimas Vakarų pagalba. Mobilizacija į sovietinę armiją 1946- 1949m. buvo pristabdyta. Paskutiniais kovų metais partizanai jau nepajėgė bent kiek apginti gyventojų nuo valdžios smurto.

Tapusių partizanais dėl mobilizacijos į raudonąją armiją daugiau buvo 1944 ir 1950m. (tai lėmė nesibaigęs ll-asis pasaulinis ir Korėjos karas). Pasislėpusių nuo trėmimo ypač daug tapo partizanais 1948m. (tada įvykdytas vienas masiškiausių trėmimų). Tuo tarpu patriotiniu motyvu ("nacionalistinio pogrindžio nariai") daugiausia vyrų išėjo į mišką 1945m. -tada buvo realiausios išsilaisvinimo viltys ir buvo aišku, kad 14 niekas kitas laisvės neatneš - ją reikėjo išsikovoti patiems.

Partizaninį karą sąlyginai būtų galima skirstyti į tris periodus: 1944m-1946m. vasara; 1946m.-1948m. ruduo; 1948m. pabaiga-1953m. gegužis.

1946m. rudenį Tauragės, Raseinių apskrityse, Jurbarke, iš dalies Kauno, Kėdainių, Šiaulių apskrityse buvo įkurta Jungtinė Kęstučio apygarda (toliau — JKA, nuo 1948m. vasaros — Kęstučio apygarda). Jos vadu buvo išrinktas aviacijos j.ltn. Juozas Kasperavičius-Angis. JKA įsikūrė vėlokai, lyginant su Pietų Lietuvos, Aukštaitijos junginiais. Pirmiausia, nemažą reikšmę turėjo čia palyginti ilgai išsilaikęs frontas (beveik iki 1944m. pabaigos).

Be abejo, Pietų Žemaitijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, iš pradžių neišvengta ir stichiškumo. Į miškus ėjo ir iš baimės, avantiūrizmo, tikėdamiesi, kad po savaitės kitos grįš su pergale. Tačiau jau po pirmųjų mūšių, miškų "šukavimų", tokie dažniausiai grįždavo į namus.

"Šukavimas" - MGB metodas 1944-1945m. buvo ypač populiarus. Prieš partizanus buvo mestos reguliariosios armijos pajėgos. Pavyzdžiui, 1944m. gruodžio pabaigoje "šukavimo" operacijoje dalyvavo: 338 pasienio pulkas, 45 mil. patrankų baterija, 3/31, 2/94 pasienio pulkai. Bendras skaičius - 1370 žmonių, 12 kulkosvaidžių10 . Operacijoje dalyvavo 2 sustiprinti naikintojų batalionai "Šukavimas" vyko 6-8km plote, kurio ilgis — 40-45 km nuo Vozbutų kelio Paliepių link. Tokių operacijų metu vyko didžiausios kovos.

KĘSTUČIO APYGARDOS RINKTINĖS

Viena stipriausių rinktinių aptariamoje erdvėje buvo Lydžio rinktinė. Jos struktūra ir veiklos nuostatai vėliau sudarė JKA pagrindą. Lydžio rinktinė, įsikūrusi 1945m, apėmė visą Tauragės apskritį ir Raseinių apskrities Nemakščių, Šimkaičių valsčius .

1949m. vasario mėn, įsikūrė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis

Kita rinktinė, 1946m. pabaigoje įėjusi į JKA, buvo P. Lukšio rinktinė (kuri dar vadinama Pietų Lietuvos rinktine). Jos veikimo erdvė beveik visa Kėdainių apskritis.

1940-1953 metų laikotarpis skaudus ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai. Po Antrojo pasaulinio karo, didžiosioms valstybėms pasidalijus teritorijas, Lietuva buvo palikta Sovietų Sąjungai. 1944-1953 metai – vienas tragiškiausių laikotarpių Lietuvos istorijoje. Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje žmonės rinkosi vieną iš trijų kelių. Mažuma talkino okupantams. Didžioji dalis gyventojų palaikė nepriklausomybės idėją, laukė išvadavimo iš Vakarų, nerizikuodami savo gyvybe. Trečioji grupė aktyviai priešinosi komunistų vergovei. Vyrai ėmė slapstytis, vengdami armijos, saugumo represijų, plėšikavimo ir mobilizacijos. Daug žmonių padėjo partizanams, įrengdami slėptuves savo namuose, sodybose, netgi šuliniuose. Patys partizanų bunkeriai buvo miškuose, pelkėtose vietovėse, kad juos būtų sunku rasti sovietų armijos kareiviams (lietuvių vadinamiems – stribais). Lietuvoje 1944-1952 metais buvo suimta 18 819 pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyvių, iš kurių 12 459 buvo pogrindžio kovotojų rėmėjai. Per visą partizaninio karo laiką, Lietuvoje žuvo 20 101 partizanas. Daugelyje Lietuvos vietovių išlikę objektai, liudijantys apie vykusias partizanų kovas, jų slėptuves bei žūtį.

Energingai priešintis bolševikų okupacijai rengtasi ir Tauragės apskrityje. 1948 metais įkuriama Kęstučio apygarda. Tauragės rajone aktyviausiai veikė Žalgirio būrys.

Dar nesibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuvoje įsiplieskė kitas – partizaninis karas. Tūkstančiai jaunų vyrų išėjo į miškus, vedami tikslo apginti Lietuvą nuo okupanto, kurio priespaudos kentėti šalis, daugiau nei 20 metų jautusi laisvės skonį, jau nebenorėjo. Rezistentai buvo priversti gyventi itin sunkiomis sąlygomis bunkeriuose, slapstytis, nuolatos jausti į nugarą kvėpuojantį priešą, matyti savo artimuosius, kovos draugus žūstant ir dažnai patiems padėti galvą už savo Tėvynę. 1944-1953 m. laikotarpiu žuvo daugiau nei 20 000 partizaninio pasipriešinimo dalyvių, dar daugiau kovotojų už laisvę gavo politinio kalinio statusą ir buvo ištremti į atokiausius Sovietų Sąjungos kalėjimus.

Pokario kovose žuvusių ar nukankintų partizanų kūnai buvo išniekinami, slapta užkasami įvairiausiose vietose. Per sovietmetį tos vietos buvo tabu, atgimimo laiku apie jas prabilta, tačiau dalis jų dar ir šiandien yra nežinomos. Lietuvai atgavus valstybingumą susirūpinta palaikų perkėlimu į kapines, o žuvimo ir kautynių vietas paženklinti atminimo paminklais. Pradžioje šis procesas vyko stichiškai, be jokio reguliavimo, be archyvinių dokumentų pagrindimo, todėl paminkluose neišvengta klaidų ir netikslumų. Vėliau, valstybei ir savivaldybėms pradėjus procesą reguliuoti, padėtis normalizavosi.

turizmo-sesono-atidarymas-2019.png

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt