Marokas – 2000 kilometrų per miestus, dykumą, kalnus ir Atlanto pakrante

Šiauliai

Sacharos kopos

Aivaras NorbutasŠaltinis: Etaplius.lt

18479

Viskas prasidėjo nuo to, kad Sigita Pileckytė-Nobutienė (toliau SP-N arba Sigita) pareiškė, kad ji nori pamatyti Maroką. Tai atsitiko 2016m. mums būnant Madeiroje... Jeigu SP-N ką nors pasako, anksčiau, ar vėliau, tai įvyksta. Taigi nepraėjo nei metai, ir mes keliaujame į Afriką.

Mūsų kelionės maršrutas Maroke

Draugams išdalijome penkis šunis, Šiauliuose, Kaune ir Klaipėdos rajone, namie lieka tik trys pensininkai, ir leidžiamės kelionėn. Skrendam iš Rygos per Londoną. Kitą dieną po to, kai Sigita nupirko bilietus, ji sužinojo, kad atsirado naujas lėktuvų reisas iš Vilniaus tiesiai į Maroką... Didžiai susinervino, bet po muštynių kumščiais nieks nebemojuoja... Taip mes praradome porą trejetą dešimčių eurų ir gavome apie aštuonias valandas laiko užmušinėjimo Londono oro uoste.

Kelionei SP-N visada ruošiasi labai atsakingai. Visada viskas suplanuota iki smulkmenų, viskas apgalvota ir sudėta. Pradedant nuo rūbų ir daiktų, baigiant parkavimosi aikštelėm ir nakvynėm. Drąsiai galėtų dirbti kelionių organizatore. Taigi.

Rygos oro uoste privažiuojame parkavimosi aikštelę, automatiškai pasikelia užtvara, nes už mašinos stovėjimą jau sumokėta, beje, pigiausiai kiek tai įmanoma, ir mes pasistatome mašiną. Aikštelės autobusiukas mus nuveža į išvykimo terminalą. Turėdami laiko išsiaiškiname su savo banku, kiek kainuos pinigų gryninimas Maroke (tiek pat, kiek ir bet kurioje ne euro šalyje, 2.7% valiutos keitimo mokestis, išgryninimas nemokamas), pasiskaičiuojame kiek reiks grynųjų, jų pasiimame iš bankomato (beje, Citadelės banko klientai nemokamai tą daro iš bet kurio banko bankomato!) ir keliaujame į patikrą. Čia viskas gerai, jokių draudžiamų daiktų neturime. Viskas Sigitos sudėliota taip, kad nesitrukdome nei mes, nei oro uosto darbuotojai, nei keleiviai. Pakeliui į lėktuvą nusiperkame vandens ir gaiviųjų gėrimų, kad skrydžio metu troškulys nekamuotų. Prie įlaipinimo į lėktuvą jau laukia norinčių į jį patekti minia. Stovi eilėje. Matyt, bijo, kad lėktuvas neišskristų be jų. Kadangi mes to nebijome, eilėn nestojame. Paskutiniai reikalų tvarkymai internetu ir telefonu. Vieni iš paskutinių kylame trapu. SP-N sumokėjo papildomus keturis eurus, kad sėdėtume šalia ir dar prie lango. Išlaidi darosi su metais... Stanstedą pasiekiame beskaitydami žurnalus. Pasiklausome bendrakeleivių plojimų ir nesigrūsdami, vieni paskutinių, nusileidžiame trapu žemyn. Turime keturias valandas iki skrydžio.

Londonas

Stanstede laiką užmušinėjame parduotuvėse ir internete. Susigriebiame, kad Rygoje per daug prisipirkome vandens... Jį juk neleis neštis į lėktuvą, atims besirūpinantieji saugumu... Sėdim prie patikros vartų, geriam vandenį... Pinigai juk sumokėti! Suvalkiečiai tai daro iš skūpumo, žemaičiai – iš taupumo. SP-N gyslomis pusė suvalkietiško kraujo cirkuliuoja, tai ji geria gailėdama išmest, o aš tiesiog taupau. Su užduotimi susitvarkome puikiai. Praeiname patikrą ir bėgame pirkti vandens, kad kelionėj netroškintų...

Prie įsodinimo vartų kontingentas jau kitas. Daug arabų. Laužom galvą, kaip juos vadinti, kad nesukelti įtarimų ir nepatekti į nemalonias situacijas, žodis „arabas“ skamba panašiai visur. Sutariam, kad šioje kelionėje arabai bus JIE. Taigi, čia JŲ daug. Įvairaus amžiaus, daug mažų vaikų. Ne JŲ matome tik norvegų porą ir keturis rytietiškos išvaizdos jaunuolius, du vaikinus ir dvi merginas. Viena mergina drastiškai apsinuoginusi pečius, bet nepastebiu, kad JIE šnairuotų į ją.

Situacija ta pati – visi bijo nepatekti į lėktuvą ir stovi eilėje. Įlipame, atsisėdame. Įsijungiame filmą ir trys su trupučiu valandos, bežiūrint Gerąjį Vilą Hantingą, pralekia greitai. Rabatas. Maroko sostinė. Lenkiu savo pliką galvą prieš SP-N, kuri išsiaiškino, kad į Maroką negalima vežtis dronų, t.y. bepiločių skraidymo aparatų. Mūsų niekas netikrina įvažiuojant į šalį. O išvažiuojant dronus atima, kadangi negalima jų įsivežti į šalį. Būtų mano Mavic‘as JŲ nelaisvėn patekęs ir JŲ kalėjime supuvęs... Gavę po anspaudą pase, pirmiausia einame prie mašinų nuomos kompanijos „Europecar“. Kompanijos atstovo nėra. Čia SP-N „dėjo kliurką“ – nurodė, kad mes atskrisim 17 val. Tad pusvalandį laukiame, kol atvažiuos Europecar darbuotojas ir mes tapsim autoturistais. Šiuo atveju Sigita pigumo nesivaikė, kompaniją rinkosi pagal atsiliepimus, ne pagal kainą. Išsikeičiame grynųjų. Nors oro uostose kursas būna nepalankus, čia viskas gerai. Skirtumas labai nedidelis nuo miesto. Rygoj eurą supirkinėjo už 8,50DH, pardavinėjo už 14,50DH (drahmų). Čia nusiperkame už 10,47, berods, o mieste 10,87.

Drhamnai

Palikę 14400DH užstatą kortele, sužymėję Hyundai 10 subraižymus ir trūkumus, sėdam į mašiną ir važiuojame į viešbutuką Rabato senamiestyje, t.y. Rabato Medinoje. Sigita šturmanauja. Numatytoje vietoje pasistatome mašiną ir leidžiamės ieškoti nakvynės. Sekasi sunkiai... GPS tai veikia, tai neveikia, jei veikia, gatvių pavadinimų nerodo, jei rodo, tai jų nėra ant namų užrašyta. Nors jau vėlus vakaras, gyvenimas verda. Prekybininkai dirba, gaminamo maisto kvapai, susimaišę su nenusakomu šiukšlių ir šlapimo aromatu, sklinda iš visų pusių. Tokios netvarkos, nešvaros, apsileidimo ir apgriuvusių namų jokiame gūdžiausiame Rusijos kaime nerasi jau nekalbu apie Lietuvą... Tik su vietinio JO pagalba randame riadą (riadai – šeimyniniai viešbutukai, ar nakvynės namai, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi). Riado vidus visiškai skiriasi nuo to, ką matėme gatvėje: švaru, gražu, tvarkinga. Iškart vaišinami mėtų arbata. Niekas niekur neskuba. Palydi į kambarį. Gražu, švaru, rytietiškai europietiška. Niekur nebeeiname, dušas, dantų šepetukas, po 50ml romo (vieno keliautojo patarimas išvengti žarnyno problemų viešint pietuose),lova. Veikiantis kondicionierius – geras mano draugas. Aštuoniolika laipsnių geriau, nei dvidešimt penki. Išsimiegu puikiai. Sigitą kamuoja svetimos vietos sindromas. Normaliai miegoti pradeda tik ketvirtą naktį.

Riadas Rabate. Brangiausias ir prabangiausias mūsų kelionėje

Alyvmedžio malkos

SP-N Rabato medinoje

SP-N su AN vienoje iš švaresnių gatvelių Rabato medinoje

Pusryčiai neištaigingi: kiaušinis, balta duona, du skirtingi blynai, alyvuogės trys skirtingos sūrios užtepėlės, trys saldžios, varškė, sviestas, mėtų arbata ir kavasiusė, tikrai ne kava. Pasisotinę pasivaikštom po Mediną. Prekiautojai pradeda darbą, po truputį atsidarinėja savo parduotuvėles. Gyviau tik maisto turgelyje, t.y. maisto gatvėje. Visa prekyba vyksta gatvėse. Automobiliais ten nevažiuoja, per siauros gatvės. Štai važiuoja triratis motoroleris. Ratu pervažiuoja prieskonių krūvelę, padėtą ant žemės. Prekiautojas sukrato viską vienon krūvon ir nebesimato purvo žymių ant produktų... Lynoja... Nepabėgam nuo lietaus net Afrikoje.. Nelabai patinka mums tose prišnerkštose gatvelėse... Nusprendžiam eiti viešbutukan, pasiimti daiktus ir tęsti kelionę. Viešbutuke iškyla atsiskaitymo problema. Nors kortelių skaitytuvas ir yra, bet jis neveikia. Nieko baisaus, turim grynų eurų, tik reikia juos paversti drahmomis. Darkart pasivaikštome po miestą. Randame valiutos keityklą, išsikeičiame pinigus. Pakeliui atgal sustojame atsigerti normalios kavos. Espresso gera. Sigitos capuchino... nežinau, kas ten per sutvėrimas. Mano skoniui, tai kakava, Sigita sako, kad yra ir kavos skonis... Bet mano skonio receptoriai, po espresso gėrimo, to neužfiksuoja. Grįžtam viešbutukan. Atsiskaitom. Sumokam daugiau, nei nurodyta rezervacijoje. Mažytėmis raidytėmis prirašyta visokių papildomų mokesčių: miestui, parkavimo, kondicionieriaus ir netgi šildymo, nors visąlaik laikėm įjungtą kondicionierių. Vietoj planuotų 60€ sumokam beveik 80€. Bet nesiginčijam, nesiaiškinam ir nesinervinam dėl to, kaip kad nervinosi ir triukšmavo kanadiečiai kitoje mūsų nakvynės vietoje.

Atlanto pakrantė Rabate

Kaip ištryptas ir sušalęs purvynas. Bet čia tokia uola

Marokietiški gyvūnų keliavimo ypatumai. Taip keliauja ir karvės, ir avys, ir žmonės. Ir apskritai, tai ką civilizuotose šalyse krauna į priekabas, čia krauna į aukštį. Trigubai, keturgubai aukščiau, nei turėtų krauti...

Mes mašinoje. Pakeliui į Fesą. Vairavimas nėra sudėtingas. Tik labai daug kas pypina. Mane tai truputį nervina, bet yra, kaip yra. Pavyzdžiui dar neužsidegė žalia, bet tau jau pypina, kad tuoj ji užsidegs ir tu nemiegok prie vairo. Lietuvoje man taip papypintų, įsijungčiau avarinį ir eičiau paklausti, kas negerai... Bet svetimoj šaly nepradėsi gi auklėti JŲ. Kelias į Fesą geras, autostrada. Mokamas, beje. Per, berods, 140km. buvo tik dvi degalinės, nei vienos poilsio aikštelės ir, atrodo, tik vienas išvažiavimas iš greitkelio. Vienoje degalinėje sustojome. Tualetai europietiški. Vyrų tualetą valė moteris, net nesiteikė nusisukti... Nusipirkom ledų, vandens ir kažkokio gėraliuko su plaukiojančiom sėklytėm, panašiom į mažas akytes, jame. Privažiuojame Fesą. Vienoje sankryžoje per judrią gatvę ruošiasi kėblinti delno dydžio vėžliukas... Taigi po ratais pateks! Įsijungiu avarinį, Sigita iššoka iš mašinos ir nuneša vėžliuką į griovį. Šalia su motoroleriu sustojęs stambokas JIS sušunka “amerikano?” ir iškelia nykštį į viršų. Sigita įšoka mašinon, o aš gailiuosi, kad nenufilmavau vėžliuko gelbėjimo operacijos...

riadas-fese.jpg

riadas-fese-02.jpg

fesas.jpg

musu-kambarys-mansardoje.jpg

Fese randam stovėjimo aikštelę, susimokam 30DH už stovėjimą ir patraukiam ieškot mūsų riado, kuris už 6min. kelio nuo mūsų. Atsisakom pasisiūliusio palydėti vaikino paslaugų, ieškosim patys. Pakeliui dar keli JIE siūlo pagalbą, bet mes savarankiški. Be to, mane nervina, kai ant kiekvieno kampo siūlosi... Reiks – paprašysiu. O dabar – atsikniskit! Randam gatvelę su nuoroda į riadą, riado ne. Navigacija rodo, kad mes vietoj, bet nematom jokios iškabos, kur mes turim įeit... Ir tik kai moteris pamini riado pavadinimą, mes patvirtinam, kad to ieškom, ji pradaro duris ir einam į vidų. Pro tas duris buvom tris kartus praėję...

Maroke pirmiausia esi pavaišinamas mėtų arbata. Visur. Tik tada parodo kambarį ir duoda raktus. Siaurais laipteliais užlipam gal į kokį penktą aukštą, kur, mansardoje, mums skirtas kambarys. Nuo mansardos matosi visas Fesas. Vaizdas gražus. Bet ne ant stogo sėdėt atvažiavome. Lipam žemyn, pasiimam žemėlapį ir bandom suplanuoti, ką veiksim. Šalia tą patį daro kanadiečiai, vaikinas ir dvi merginos. Pagal GPS šiaip ne taip randame ir pasižymime tašką, kur esame. Tą patį padaro kanadiečiai. Sugretiname žemėlapius, taškai sutampa. Mūsų ir kanadiečių norai ir planai sutampa. Mes planuojame imti gidu vaikiną, siūliusį savo paslaugas stovėjimo aikštelėje. Kanadiečiai sugalvoja prisijungti prie mūsų. Bet kol ruošiamės išeiti, prisistato riado savininkas ir kanadiečius perima jis. Pasiūlo mums jungtis prie jų. Deja, su kanadiečiais kalba prancūziškai. O mes prancūziškai tik „šerše la fam“ ir „lemur“ žinome... Nors vaikinas kalba prancūziškai, ispaniškai ir angliškai, ekskursiją pravesti anglų kalba, matyt, nesijaučia galįs, todėl skubiai iškviečiamas gidas, galintis tai padaryti. Skubiai čia reiškia per gerą pusvalandį...

Po gero pusvalandžio atsiranda gidas ir visa mūsų kompanija patraukia į Feso Mediną. Tiek Rabato tiek Feso medinas apibūdinčiau taip: tai sovietmečio Gariūnai tik šimtus kartų baisiau. Vien prekyvietės, vien prekybininkai, truputis amatininkų. Amatininkai kaip viduramžiais dirbo, taip tebedirba ir dabar... Įleisti kokį nors Feso stalių į mūsų dirbtuves... Feso medina skiriasi nuo miestelio, kur buvom sustoję vėliau tuo, kad čia yra daugiau autentiškų daiktų. Kitur vien šiuolaikiniai skudurai ir maistas...

Viena iš mūsų kompanijos, pamačiusi pirmą pasitaikiusį maisto pardavėją, puola prie jo. Jos nuo maisto ir su pagaliu dabar neatmuši... Ką padarysi, perkam užkąsti ir mes. Mes nusiperkam į vamzdelį susuktą blyną su krevečių įdaru ir kažkokį į kotletą panašų daiktą. Sumokam po 50DH (5Eur) už kiekvieną ir valgydami einame toliau. Tas vamzdelis visai nieko, kažkuo panašus į mūsų blynelius su įdaru, tik mažesnis, apvalus ir blynas traškus. O kotletas-nekotletas kitoks... Kažkas mėsiško suvyniota į kažką lapiško, tik forma kaip naminio kotleto. Įsivaizduokite labai smulkiai sumaltą mėsą, į kuria primaišyta mėsos prieskonių, įdėta daug cukraus ir cinamono. Vienu žodžiu tai tikrai kažkas vietinio. Man antrasis daiktas nelabai patiko, bet va Sigita krykštavo jį valgydama – juk taip norisi atvykus svetur paskanauti kažko mums neįprasto... Bet kuriuo atveju, lauksim rezultatų, tiek dėl vamzdelio, tiek dėl kotleto.

feso-medinos-vartai-isorine-puse.jpg

feso-medinos-vartai-vidine-puse.jpg

feso-medinos-gatves.jpg

Gidas pasakoja apie medinos (nežinau, šį žodį rašyti iš didžiosios, ar ne) įkūrimą, apie žymiausias vietas. Nuveda prie centrinių medinos vartų, kurie iš vidaus pusės išpuošti žalia mozaika, iš lauko – mėlyna. Vartai gražūs. Nuveda į odų išdirbimo... manufaktūrą? Gamyklėlę? Cechą? Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Mus perima kitas, vietinis, odų raugyklėlės gidas. Duoda po mėtos šakelę. Kad, kai labai smirdės, kištumėm tą mėtą po nosimi. Lipam ant stogo ir iš aukštai apžiūrime viską. Gal ir gerai, kad iš aukštai, kvapas čia ne toks baisus, tik retkarčiais vėjo dvelksmas atneša tą smarvę mūsų pusėn. Raugyklos teritorijoj pristatinėta visokių kubilų, juose odos ir raugiamos, ir dažomos, prikabinėta visokių odų, sukasi kažkokie būgnai... Kalnai gyvulių plaukų, odos iškabinėtos džiovinimui, kaip skalbiniai... Gamyba visiškai nepanaši į medžio darbus... Po ekskursijos ant stogo, gidas veda į parduotuvę, kuri yra per du aukštus. Čia duoda pačiupinėti visokiausių išdirbtų odų: ėriuko, avies, ožkos, karvės, kupranugario. Tik kiaulės nėra... Dėl suprantamų priežasčių. Pavaikštom, pavėpsom, pačiupinėjam... Oda tikrai puiki. Man kaip ir rankinės reiktų, bet nieko panašaus į tai, ko noriu, nerandu. Padėkojam ir išeinam. Gidas turi savo parduotuves, į kuries mus veda. Matyt nuo nupirktų daiktų gauna komisinius. T.y.“atkatą“. Visai kaip mūsų politikai, tik sumos ne tos ir pinigų į šnapso butelius, turbūt, nekiša...

odu-perdirbimo-manufaktura.jpg

Vėl keliaujame siauromis, sausakimšomis, apšnerkštomis, įvairiausiais kvapais pasipuošusiomis gatvelėmis... Užsukam į sendaikčių krautuvėlę. Čia pilna visokiausių įdomių dalykėlių. Ažūriniai metaliniai šviestuvai, sietynai, papuošalai, baldai – visko neišvardinsi. Mūsų kolegė kanadietė įkrinta į papuošalus. Mes šiaip gangrinėjam. Arbatinukų savo kolekcijai ieškom. Randu vieną man patinkantį. Gražus, bet kaina – ohoho! Aštuoniasdešimt europietiškų. Ne, aš tiek už jį nemokėsiu. Siūlau trisdešimt. Bet po neilgų derybų arbatinuką dedam lentynon. Daugiau nei trisdešimt mokėt aš nenoriu, o jis nenuleidžia žemiau penkiasdešimties. Bet du arbatinukus, nusiderėję po penkis eurus nuperkame po dešimt eurų, arba po šimtą drahmų. Tiksliau ir derybos vyko drahmomis. Mūsų valgioji kolegė visai netrumpam dingsta su pardavėju už durų į kitą patalpą. Ką jie ten veikė, nežinia. Bet laukti reikėjo ne taip trumpai. Turbūt kažką ypatingo iš juvelyrikos demonstravo.

sendaikciu-krautuvele.jpg

Atveda į audinių parduotuvę. Ten stovi audimo staklės ir audėjas audžia. Ko gero, audžia tik kai ateina turistai. Ilgai tą rietimą aus... O siūlai iš agavos pluošto. Agava, tai tokie kaktusai-nekaktusai, pietuose augantys visur. Plantacijomis. Kaip sosnovskio barščiai pas mus. Bet kad iš jų gaminamas pluoštas, sužinome pirmą kartą. Pardavėjas, po pasakojimo apie audimą, medžiagų rūšis ir audinių verslą Maroke, toliau dirba tiesioginį savo darbą: Sigitai ant pečių užmeta pledą, man ant galvos susuka, kaip čia pavadinti, gal turbaną. „Pasiselfinu“ su juo (turbanu) ir atiduodu pardavėjui. Sigita išrausia kašmyro vilnos pledą, kuris patinka net man. Raginu ją pirkti. SP-N laužosi... Nusiderėjęs nuo 250 iki 200DH pledą nuperku. Nenoriu ir nemėgstu derėtis, bet čia tokia kultūra... Mugėse besiderančius dabar nebesiųsiu velniop. Siųsiu į Maroką. Tegul derisi iki apsišikimo...

sigita-matuojasi-skara.jpg

Atveda į rankų darbo kosmetikos krautuvėlę. Dvi moterys gliaudo kažkokius riešutus-neriešutus. Procesas nesudėtingas: deda tą riešutą-neriešutą ant akmens, kitu, mažesniu, akmenuku kaukšt, branduoliai, pliumpt, į vieną maišą, lukštai į kitą. Pardavėja, gerai atidirbusi klientų apdorojimo technologiją demonstruoja, kaip tie riešutai malami rankinėmis girnomis į kažkokią rudą košę, o iš tos košės gamina kremus, kurie šimtametes paverčia aštuoniolikmetėmis. Ir dar nealergizuoja. Fantastika. Vienai iš kanadiečių (Sigita, turbūt, smeigė tokį žvilgsnį, kad pardavėja atšoko nuo jos ir pasirinko labiau pažeidžiamą auką) ranką nutepa kažkokiu moliu, patrina kempinėle ir, anot pardavėjos, dabar oda švelnesnė. Kaip aksominė. Mergina nusiplauna molį ir mes glostome jos rankas. Matyt, ir merginos, ir mūsų pirštų galai nėra jautrūs, aksominio skirtumo mes nepajaučiame... Šitame kromelyje mes nieko neperkam.

20171018-185503.jpg

Dar pavedžiojęs po mediną, gidas, jau su tamsa, mus parveda į viešbutuką, t.y. riadą. Sumokame jam, kaip ir tarėmės, po 50DH nuo dūšios ir kylame į savo mansardą ilsėtis. Rytoj laukia kelionė link Sacharos. Pasiklausome kvietimo vakarinei maldai

20171019-100552.jpg

20171019-100628.jpg

20171019-101433.jpg

20171019-101926.jpg

Ryte pavalgome visiškai neįmantrius pusryčius – balta duona, uogienė, arbata ir leidžiamės kelionėn. Pakeliui dar sustojame viename miestelyje ir savarankiškai, be jokio gido, pavaikštome po ją. Gidas, tiesa siūlėsi, bet nesusigundėme.

sacharos-link.jpg

Čia medina dar baisesnė. Negana to, kad dar labiau apšnerkšta ir smirdinti, bet ir prekės vien šiuolaikiniai skarmalai, sportbačiai „adidas“ (o kaip gi kitaip! „adidasų“ gerbėjų čia, Maroke, - kaip ir Šiauliuose), kelnės, kaliošai, baterijos, dėkliukai telefonams ir visas kitas gariūninis šlamštas. Kas kelintos durys – barzdaskučių studijos, jeigu taip galima išsireikšti. Mano svajonė – nusiskusti pas barzdaskutį. Įlendu pas vieną paklausti kainos. DU ŠIMTAI DRAHMŲ! Dvidešimt eurų. Apsišik tu kniūbsčias, man galvą apsiskusti trunka dvi minutes, o čia tik už barzdą dvidešimt eurų! Per dvi minutes dvidešimt eurų aš neuždirbu. O be to artėja lapkričio pirmoji, pradėsiu žieminį kailiuką augintis. Gal net SP-N svajonę įgyvendinsiu, nebesiskusiu jau be pavasario.

beveik-sacharoje.jpg

kelias.jpg

asilai.jpg

slenis.jpg

kalnu-ozys-su-asilais-po-kapotu.jpg

gyvenviete.jpg

saulelydis.jpg

Nusiperkam mandarinų ir vynuogių. Nesiderim. Ir taip skurdžiai jie gyvena, o už mandarinus ir vynuoges susimokėt po eurą už kilogramą, tikrai nėra problema. Orientuodamasi pagal saulę randam išėjimą iš medinos, kitą, nei įėjome, kavinėje atsigeriam normalios kavos ir judam toliau. Paskanaujame mandarinų. Skanūs. Klausiu Sigitos, ar stoti, kad nusiplauti vynuoges, ar visą tą reikalą paliekam Dievo valioj ir valgom neplautas? Pasitikėjimas Dievu ima viršų. Važiuojam ir mėgaujamės be galo saldžiomis vynuogėmis. Manau, yra žmonių, kuriems vien nuo minties apie neplautas vynuoges, vidurius paleistų. Bet mums nepaleidžia ir nuo pačio valgymo proceso.

Miesteliūkštyje sustojame pavalgyti. Įkyrūs JIE neleidžia praeiti, kalbina, siūlosi nuvesti pavalgyti. Sigita mane auklėja, kad reikia mandagiai atsakinėti... Prieina dar vienas JIS. Atstok, sakau jam lietuviškai. Sigita mandagesnė, paaiškina, kad mums jo paslaugų nereikia. JIS palinki mums gražios dienos, puikiai praleisti laiką ir nueina. Įeinam į vieną kavinukę. Pilna JŲ. Rūkančių JŲ. Sigitai tabako smarvė niekad nepatiko, man, nuo 2008m. irgi ne, tai einam ieškot toliau. Randam. Viduj nerūkoma. Užsisakom sriubos, Sigita tadžiną su vištiena, aš tiesiog vištiena. Sriuba, kaip sriuba. Sigitos tadžinas, tai tas pats vištos gabalas, kaip ir mano, tik sudėtas į tadžino puodą ir pašildyta, ko gero, mikrobangėj. Mano višta atvėsusi, bulvės šaltos, gruzdintos bulvytės, manau, gruzdintos du kartus... Bet pavalgom sočiai, kad ir nelabai skaniai. Judam toliau.

Važiuojam, važiuojam. Važiuojam važiuojam. Mūsų tikslas – pasiekti nakvynės vietą, nes iki Sacharos vienu šūviu nuvažiuoti sunkoka. O ir važiuoti iki nukritimo, iki haliucinacijų, sau tikslo nekėlėm. Mūsų tikslas, kaip mes pasakytumėm, kaimo turizmo sodyba „Luna Del Fuego“. Sigita turi užsidėjusi tašką žemėlapyje. Prie pagrindinio kelio pamatome nuorodą. Nuorodos ties kiekvienu posūkiu. Tolumoje pamatome blyksinčią girliandą, suprantame, kad tai mūsų kelionės tikslas. Randame nesunkiai. Mus pasitinka Izmailas, namelio šeimininkas. Užeiga neįmantri, kaip ir visi pastatai čia. Nudrėbta iš molio, palmių rąstų perdanga ir cukrašvendrių lubos. Mūsų laukia. Po vidų Izmailas vaikšto basas, nusiauname ir mes. Nuveda į mūsų apartamentus. Dušą ir tualetą, matosi, ir uodžiasi, ką tik išplovęs chloro kalkių tirpalu. Manau, ne iš piktos valios, tiesiog norėjo kuo švariau susitvarkyti... Paliekam pravirą langą ir duris, chlorkalkių kvapas greitai dingsta. Izmailo paprašom vakarienės. Tadžino. Izmaillas angliškai kalba prastai. Klausia, ar su vištiena (kvarksi ir plasnoja rankomis), ar su jautiena (rodo į skardinę su buliaus atvaizdu ir kartoja „torro, torro“, prisidėdamas pirštus prie galvos vaizduodamas ragus). Ok, ok, Sigitai „chiken“, man „torro“. Kavinėj tadžiną gavom per penkias minutes. Čia laukiam gerokai ilgiau, nei valandą. Bet gauname jau ne mikrobangėj šildytą, o tikrą, skanų. Tadžinas, tai troškinys, kažkas panašaus į pas mus paplitusius „čenachus“, tik gaminamas specifinės formos inde. Skaniai ir sočiai prikertame prieš miegą ir einame velnių sapnuoti. Prieš tai užlaužiu Izmailo „waifajų“, bandydamas į Facebook‘ą filmuotą medžiagą įkelti. Kai kam, ko neminėsiu, lova per kieta. Šiaip, jie čia, iš tikro, minkštai nemiega... Bet esam miegoję ir kiečiau...

nakvynes-vieta.jpg

apartamentai.jpg

apartamentai-01.jpg

Išmiegame. Kas gerai, kas nelabai... O dar tiksliau, kas po šeštos valandos kvietimo maldai keliasi ir eina memuarų rašyt, kas, kad ir kietai, miega toliau. . Nueinu į bendrą holą, kad SP-N grožio miego netrikdyt klaviatūros barškenimu. Bet klaviatūros barškenimu prikeliu Izmailą, kuris miega hole. Bet jo problemos, gali miegot ir kur nors kitur. Aišku, jis kuo mandagiau sako „no problem“. Girdžiu, kaip maigo telefona. Po valandos atsikelia ir pasiūlo kavos, arbatos. Renkuosi kava. Gaunu kavasiusę. Bet karštą kavasiusę. Ir daug. Rašant visai gerai gurkšnoti. Pakalbame. Kadangi mūsų anglų kalbos žinios labai panašios, puikiai susikalbame. Pabrėžia, kad jis pagal tautybę berberas. Parodo jų vėliavą, kabančią ant sienos. Aš, kaip žemaitis, puikiai jį suprantu. Mes irgi nelietuviai, o žemaičiai. Ir vėliavą turim. Ir pasus.

rytas-oazeje.jpg

luna-del-fuego.jpg

luna-del-fuego-03.jpg

luna-del-fuego-02.jpg

luna-del-fuego-01.jpg

pusryciai-luna-del-fuego.jpg

luna-del-fuego-04.jpg

Pusryčius mes užsisakę devintai. Po aštuoniu Izmailas pradeda barškėti po virtuvę. Išgražėjusi, po grožio miego, pakyla Sigita. Susėdame lauke. Maloniai šildo saulutė, nuostabus vaizdas. Aplink raudoni kalnai, o šalia žaliuojančios palmės. Tikrai gražu. Tikrai rytietiška. Tikrai marokietiška. Izmailas pasistengia. Omletas, duona, sūris, bandelės, arbata, kava, t.y. kavasiusė, džemai, marmeladai. Skaniai pavalgom. Iškeliaujam. Kiek skolingi? Du šimtai penkiasdešimt DH (25Eur) pagal rezervaciją. O vakarienė, pusryčiai? Kokia gera kaina jums, kokia gera kaina – kartoja Izmailas. Tai reiškia, kad jis kainą leidžia pasirinkti patiems. Moku eurais. Ar gerai trisdešimt penki? Gerai. Puiku. Bet prieš pat sėdant į mašiną, nunešu Izmailui dar penkis. Nuoširdus vaikinas. Stengiasi. Išvažiuojam. Sacharos link.

Nuvažiavus keliasdešimt kilometrų tarp kalnų, slėnyje sublizga ežeras. Važiuoti dykuma, rasti ežerą ir neišsimaudyti jame??? Nieku gyvu. Randame keliuką ežero link. Vanduo šiltas. Dugnas, arba akmenys, arba molis. Turbūt tas pats, iš kurio JIE lipdo savo namelius. Lendu vandenin. Gera ir gaivu. Dugnas slidus. Užlipu ant kažko aštraus. Velnias, negi persipjoviau... Skauda... O dar, pajutę kraujo skonį, kokie rykliai, piranijos ar kitokie kraujamėgiai sutvėrimai suplauks... Nugrauš visą mėsą, paliks tik kaulus... Jeigu paliks. Bet viskas gerai, žaizdos nėra. Tiesiog kaip pėdų masažas pas gerą masažuotoją. Aišku, rankšluosčio nereikia, saulė ir vėjelis džiovina puikiai.

ezeras.jpg

ezeras-01.jpg

Už ežero, kažkoks įdomus kelias į šoną, tarsi tiltas per dykumą. Važiuojam? Važiuojam. Mūsų niekas niekur neveja, o atvažiavom kuo daugiau pamatyti. Kelio-tilto gale kažkas stovi. Kareivis. Bet važiuojam priekin, nes čia nėr kur apsisukt. Mus stabdo. Toliau negalima, mandagiai paaiškina. Na negalima, tai negalima. Apsisukame.

kalnu-ozys-hyundai-i10.jpg

kalnu-ozka-sp-n.jpg

ezeras-is-kitos-puses.jpg

Nuvažiavus gerą galą, sustojame atsigerti kavos, pakelės kavinukėje. Prie kavos gauname nuostabų vaizdą į palmėmis žaliuojantį slėnį. Ne tik skaniai išgeriame kavą, bet dar ilgokai grožimės vaizdu, fotografuojame ir fotografuojamės... Toliau kelias eina tuo palmių slėniu. Namai, palmės, namai, palmės, palmes, namai... Vietiniai renka ir apdoroja datules. Pilnos pakelės pardavinėjamų datulių. Bet nei karto nematėm, kaip tas datules nukrapšto iš aukštos palmės viršūnės... Sustojame pasivaikščioti. Randam kelias nukritusias datules. Gal jos neprinokusios, nes truputį sprangios.

slenis-01.jpg

slenis02.jpg

slenis-03.jpg

pikc-nesiskutis-angels.jpg

slenis-04.jpg

slenis-05-nimbas-dviems.jpg

slenis-06.jpg

Paskutinis miestelis likus 40km iki Merzouga, galutinio mūsų kelionės tikslo. Žiūrim, kelia ranką tranzuotojas. Ne JIS. Sustojam. O, pan polak z Gdańska keliauja Sacharos smėlio pažiūrėti. Merzougoje jis susitiks su savo draugu lietuviu, kuris taipogi tranzu keliauja. Taip pat pirmąkart Maroke. Keliauja tranzu. Jokių problemų. Mes pirmieji ne JIE, jam sustoję. O šiaip, JIE gan geranoriški. Nuvažiavus pusę kelio lenkas gauna žinutę, kad miestelį pasiekė jo draugas kaunietis.

pan-polak-z-gdansku.jpg

Aplink jau dykuma. Kelias per dykumą... Iki šiol įsivaizdavau, kad Sachara – vien neaprėpiami smėlynai. Dabar žinau, kad dykuma ir akmenuota. Reiks pažiūrėti į palydovines nuotraukas, kiek Sacharos yra smėlėtos, kiek akmenuotos. Tolumoje matosi smėlio kopos. Aukštos smėlio kopos.

sachara-01.jpg

Įvažiuojame į Merzouga. Mus gaudo JIE. JIE stabdo mus, JIE vejasi mus bėgte ir su mopedais. Mes nestojame. Ieškome, kur galėtų būti mūsų rezervuotas viešbutukas. Stabteliu. Šalia važiuoti mopedu sustoja du JIE. Kažką marmaliuoja. Rodau, kad važiuok iš čia. Nevažiuoja. Nuvažiuoju aš. Sustoju. Išleidžiam pakeleivį gdanskietį. Nuvažiuodamas matau, kaip lenko link paknopstomis lekia keli JIE. Eina JIE šikt! Pagaliau susiorientuoja ir GPS‘as, ir SP-N. Sako kur važiuot. Apvažiavę dar vieną į kelią iššokusį, norintį mus sustabdyti ir apgyvendinti JĮ, išvažiuojame iš miestelio. Pasirodo, mūsų viešbutukas gretimame kaime. Gatvių GPS‘as nerodo. Jų nėra. Yra tik taškas, kurį mums reikia pasiekti. Stebėdami tašką ir savo judėjimą, ne taip sunkai pasiekiame tikslą. Bingo!

Mus pasitinka Achmedas. Kaip vėliau supratome, jis to viešbutuko verslo organizatorius. Tas viešbutukas turi ir savo parkingą, Achmedas parodo kur mūsų kalnų ožį Hyundai i10 pastatyti. Stoginėj. Prabangiai – pavėsy. Aprodo savo valdas. Namas, kaip ir visi kiti namai tame kaime, o ir didesnėje Maroko dalyje, iš molio drėbtas. Namo kiemas sutvarkytas visai gražiai, ir apšvietimas, ir augalų kompozicijos, ir ypatingo grožio akmuo, tarsi sulipdytas iš mažų blynelių, ir kupranugaris parklupdytas vidury tos kompozicijos. Kupranugaris, turbūt iš molio nulipdytas, visai realistiškas. Daug natūraliau atrodo, nei pas mus kokio tūlo kaimiečio iš betono nusilipdytas sodo elnias, jei teko kur nors tokį matyti...

sachara-02.jpg

sachara-03.jpg

Mūsų kambarys paprastas, ko gero tradicinis tuose kraštuose, o gal ir pagerintas. Aišku, nei vienas tokiam visą gyvenimą gyventi nenorėtumėm, turbūt, bet čia viskas gerai. Švaru. Tai svarbiausia. Ir vanduo yra – ko daugiau reikia. Kai Achmedas perėmė šį namą iš tėvo, nebuvo nei elektros, nei vandens. Nei „waifajaus“, savaime aišku. Tualetas ir dušas atskiruose patalpose. Supratimo, apie statybos darbų kokybę jie turi menką... Bet viskas funkcionuoja. Ir nesvarbu, kad kranas išvestas tiesiogiai iš sienos beveik už kriauklės ribų, Svarbiausia, vanduo yra. Nesvarbu, kad dušo maišytuvas baisingai apkalkėjęs, o iš dušo galvos skylučių kiauros tik dešimt- penkiolika, svarbu, kad iš tų, kiaurųjų, ir šiltas, ir šaltas vanduo bėga.

sachara04-metu-arbata.jpg

Mums atneša mėtų arbatos. Tik pirmoje nakvynės vietoje gavom mėtų arbatos sirupą, kur saldumas visą mėtų skonį užmuša. Visur kitur atneša nesaldintą ir cukraus dediesi, kiek nori. Gali ir be cukraus gerti. Geriam arbatą ir klausinėjam Achmedą apie viską. Jis gan gerai kalba angliškai ir noriai pasakoja. Ir apie gyvenimą dykumoje, apie pačią dykumą, apie savo ateities planus. Filosofas jis. Turi norų ir planų, bet kiekvienas didelis noras susideda ir mažesnių norų ir tik tuos, mažesnius, įgyvendinęs, įgyvendini didesnį norą, įvykdai tolimesnį planą. Užklaustas apie šeimą, išvardina tėvus, brolius, seseris, dukterėčias, sūnėnus. Bet dar nevedęs. Gal kitais metais ves. Žmogus negali klausyti vien proto, arba vien širdies. Svarbu rasti tą tašką, kur darniai derėtų ir širdies, ir proto balsas. Šaunus vaikinas. Nepaklausėm, kiek jam metų. Manau, tarp dvidešimt ir trisdešimt.

sachara-04.jpg

Susiruošiam į kopas. Mūsų tikslas – užkopti į aukščiausiąją. Išvažiuojam mašina. Per skaldingąją dykumą gali važinėti, kur tinkamas, skersai išilgai. Tai ir pjaunam tiesiai prie smėlio kopų. Paliekam mašiną ir leidžiamės kelionėn. Tikslas, atrodo, netoli. Bet kai reikia klampoti per smėlį, o įsaulėse ne klampoti, o bėgti, nes smėlis įkaitęs tiek, kad basas stovėti negali, nes svyla padai, tai tas kelionės tikslas nutolsta dvigubai... Bet mes niekur neskubame. Mes norime palydėti saulę būdami ant aukščiausios kopos. Tik tiek. Kai pavargstam pailsim šešėlyje, kartais tokių randame. Tiesiog būna tokie statūs šlaitai, kad susidaro šešėlis. Prieš akis didelė kopa. Mūsų tikslo papėdėj... Įsaulėje. Staigus pakilimas gal kokį trisdešimt metrų. Kopiam. Svyla padai... Pusiaukelėj tiek svilti pradeda, kad iš visų jėgų bėgu per byrantį smėlį aukštyn. Neturiu kada net pasižiūrėti, kaip sekasi Sigitai... Atsisuku tik kojas pastatęs ant kitos kopos pusės, šešėlyje, kur smėlis vėsesnis... Sigita neatsiliko. Be jėgų susmunkame ant nekaršto smėlio... Pradedu gailėtis, kad neparašiau testamento. Kartu džiaugiuosi, kad turiu galiojantį draudimą – su kūno parvežimu problemų būti neturėtų. Širdis kalatuojasi, kaip pašėlusi. Bet smegenys neatsijungę. Galvoju, Viešpatie, jei tik išgyvensiu, kasryt darysiu mankštą, kas vakarą bėgiosiu krosus... Va kokios mintys kyla perkaitus... Aišku, kitą dieną viskas pasimiršo...

sachara05.jpg

sachara-06.jpg

sachara-07.jpg

sachara-08.jpg

sachara09.jpg

Žinai, sakau Sigitai, mes neįkopsime... Ji sutinka. Liūdna... Bet ir taip toli nuėjom, daug pamatėm. Žvalgomės po dykumą, grožimės mūsų akiai neįprastais vaizdais... Pulsas sunormalėja, prakaitas išdžiūsta. Žvelgiu į kopos viršūnę. Klausyk, dėstau mintis, mes galime įkopti. Saulė jau nebetokia kaitri. O iki viršūnės ne daugiau, nei kilometras. Kopsim etapais, pavargsim, pailsėsim, juk mūsų niekas niekur neveja... Per tris kartus ir pasieksime viršūnę! Po neilgų įtikinėjimu, tam reikalui pasirašo ir Sigita. Kopiam. Iki papėdės dar klampojam, kartais rasdami gerai vėjo suplūkto smėlio, ten kojos nesminga į jį. Prieinam papėdę. Kaip vėliau pamatėm, kopimui pasirinkom patį stačiausią šlaitą. Kaip gi kitaip... Kylam. Trisdešimt žingsnių ir kojos nebepakyla. Sėdim, ilsimės. Tikrai nešalta, bet ir nebekepina taip, kad negalėtum iškęsti. Dar trisdešimt žingsnių. Dar. Trisdešimt žingsnių – ta riba, kai kojos nebeklauso ir nebepakyla... Pailsi ir vėl pirmyn. Paskutiniai metrai... Lipam iki viršaus, šaukia Sigita. Ne, aš negaliu. Trisdešimt žingsnių ir nei žingsnio daugiau. Ji jau viršuje, o aš likusių metrų vienu ypu nepaėmiau. Vietoj mano planuotų trijų sustojimų, padarėm septynis. Bet viršun užsikabarojom! Toks geras jausmas – nugalėti save. Fotografuojame, “selfinamės”. Žvalgomės. Per smėlynus žingsniuoja kupranugariai, jais turistai keliauja į stovyklas smėlynuose Tų stovyklų daug. Kaip ir kupranugarių. Kaip ir turistų. Nuo vieno karavano atskyla trys figūros ir kopia šlaitu pas mus. Kažin, čia turistai, ar JIE? Kokie JIE, vyras su šortais, sako Sigita, ar matei nors vieną JĮ su šortais? Ne, nemačiau. Kai jau geriau galima įžiurėti, Sigita pasijuokia: kokia JI, su geltonom kasom! Vyras ir dvi moterys įkopia ir atsisėda netoliese. Turbūt irgi saulėlydžio lauks. Kalba angliškai. Iš viso pasaulio suvažiuoja turistai, saulėlydžio Sacharoj pamatyt...

sachara-10-4sustojimas.jpg

sachara-11.jpg

sachara-12.jpg

-Labas vakaras! – nuskamba tarsi perkūnas iš giedro dangaus...O tu rūta, tu žalioji! Po šimts perkūnų! Nusibeldi į pasaulio kraštą, mirdamas užkopi į aukščiausą kopą, atsisėdi laukti saulėlydžio, šalia prisėda trys žmonės ir du iš jų – lietuviai! Patikėkit, tai ne mažiau nuostabu ir gera, nei ten nusibelsti. Malonūs ir draugiški jaunuoliai vilniečiai, Urtė ir Giedrius. Atostogauja. Iš Italijos čionai, lapkričio pirmą – namo.

20171020-182641.jpg

Saulę lydinčių renkasi daugiau, užsikabaroja vokiečių grupelė, ant gretimos kopos ekstermalai užlekia su džipu. Gaila, nematėm, kaip nusileido. Palydim saulę, atsisveikinam su Urte ir Giedriumi ir einam atgal. Du kilometrai per kopas nėra mažai. O temsta sparčiai... Bokštas, kaip orientyras, vis sunkiau įžiūrimas ir atrodo, ne artėja, o tolsta. Eini, eini ir galo nesimato. Perlipi per kopą, už jos kita. Gerai, kad saulėlydžio žara neleidžia pamest krypties. Žingsnis po žingsnio ir nutolstam viens nuo kito, susišūkčiojam. Visiškai tamsu... Jau nebegirdim viens kito. Bet turi tos kopos baigtis. Spaudau mašinos pultelį, gal mirktelės kur atsirakindama. Bet vietoj mirktelėjimo žaros fone pamatau naują kopos keterą... Pagaliau kopos baigiasi. Tamsu nors į akį durk. Mašinos nėr. Sigitos nėr. Vilkų ar liūtų, tik trūksta... Sigitaaaaa! – iš visų jėgų surinku priglaudęs delnus prie savo ruporo. Toli kopose užsidega telefono švieselė. Valio!!! Sėda mano telefono baterija, bet prožektorius dar įsijungia. Bėgu Sigitos link. Pagaliau palaimingai sumirksi oranžinės švieselės ir Sigita atidaro dureles. Išsipurtom iš rūbų smėlį ir važiuojam vakarieniaut. Su Achmedu sutarėm aštuntą. Spėjam tiksliai laiku. Dušas. Kaip gera palįst po dušu... Susėdam vakarienei. Sriuba, tadžinas, vaisiai. Po tokios dienos viskas labai skanu. Nors, šiaip, JŲ virtuvė įspūdžio nepalieka. Ne taip, kaip gruzinų. Bet tikras tadžinas yra skanu. Truputį „pasifeisbukinę“, krentam į kietą lovą miegot. Diena praėjo šauniai. Kieta, labai kieta lova...

sachara-13.jpg

sachara15.jpg

sachara-14.jpg

sachara-16.jpg

sachara17.jpg

sachara18.jpg

sachara19.jpg

sachara-20.jpg

sachara-21.jpg

-B***, k***a, na***, jop***!!! -Kas, nutiko? - net Sigita išgąsta... Kas, kas, galvą į staktą kaliau išeidamas iš tualeto... Guzas iššoko, kraujas bėga. Na, ne bėga, keli lašai išsisunkė... Vis tiek skauda...

Rytas, kaip ir visi čia. Po rytinio užbaubimo, t.y. kvietimo maldai, aš atsikeliu, už kompo ir kur nors įsitaisęs barškinu klaviatūrą. Kaip reiktų mašininkės – referentės kursus baigti, gal nebebaksnočiau dviem pirštais... Jau nusistovėjo ir dienotvarkė. Pusryčiai devintą. Tokie, kaip visur. Prancūziškas batonas arba jų vietinė duona (Achmedas atneša ir to, ir to), sviestas, džemai, blynai, kiaušiniai, sūreliai, arbata, kavusė. Šiandien kavusė. Žinot tris kavos kategorijas? Kava, normali gera kava, kavusė ir kavasiusė. Taigi, šiandien gaunu kavusės. Išlepom, kai pradėjom kavą iš aparatų gert... O anksčiau tik tokią kavusę ir gerdavom, tirščiais užsikąsdami... Papusryčiaujam, šiltai atsisveikinam su Achmedu ir sėdam į savo kalnų ožį su asilais po kapotu, ir į kelią. Šiandien turim numinti apie tirs šimtus kilometrų. Tai ir minam. Sutodami per kelią kupranugarius praleisti, ar šiaip kojas pajudinti. Graži ir didinga dykuma... Atrodo nei galo, nei krašto... Tolumoj dūluoja Atlaso kalnai... Ir nėra visai negyvenama dykuma, kur ne kur gali įžiūrėti namelius, kur ne kur pamatai žmogų, vieną ar su ožkų banda keliaujantį. O ir kelias netuščias. Vietiniai labai draugiški. Sustojam pasimankštint. Vaikštom prie kelio, pro šalį motocikliuku birbia JS, apsimuturiavęs, tik akis palikęs neuždengtas. Pravažiuodamas pakelia ranką ir sušunka – bonžur! Bonžur ir tau, žmogau.

sachara-22.jpg

20171021-105250.jpg

20171021-120500.jpg

20171021-121231.jpg

20171021-123150.jpg

Tiesa, Maroke visur daug armijos ir policijos. Prie kiekvieno miestelio būna patikros punktai, turi sustoti prie ženklo, pareigūnas nužiūri kiekvieną automobilį ir pamoja, važiuot, ar sustot šalikelėj. Kiek pastebėjom, tikrina tik sunkvežimius, autobusus ir mikroautobusus. Mūsų nestabdė nei karto. Nemažai ir patrulių, matuojančių greitį, apie kuriuos vietiniai vairuotojai įspėja mirksėdami šviesomis. Kadangi mes važinėjame tvarkingai, problemų neturime. O ir greitų viršyti su trisdešimčia asilų po kapotu, būtų sudėtinga...

Vienam miestely sustojam pavalgyti. Sigita randa užeigą su geru TripAdvisor reitingu. Kainos, tiesa, čia ne mažesnės, nei Vilniuj. Ir ką? Šūdas. Reitingai geri, kainos nemažos, kava šalta, kol atneša kepsnį, atšala bulvės... Na, salotos, marokietiškos salotos čia visur skanios. Sigita užsisakė berberų omletą, aš jautienos kotletukus, keptus ant grotelių. Mano patiekalo skonis neblogas, tik kad ne kartu viskas atnešta. Sigita gauna berberų omletą - svogūnų troškinį (ji nemėgsta troškintų svogūnų, jos nemėgimų skalėje už troškintus svogūnus baisiau tik troškinti rauginti kopūstai), užlietą kiaušiniene. Kadangi aš svogūnų nebrokiju, tai man salotų, troškintų svogūnų, nepritrūksta.

20171021-140229.jpg

Pagal Sigitos planą užsukam į lankytiną vietą, nuostabaus grožio tarpeklį Atlaso kalnuose. Tiesiog iš po žemių ten trykšta krištolo skaidrumo upelis. Pavaikštome, pasigrožime. Nuostabu. Fantastiška.

Taip kaip ir dar viena lankytina vieta kalnuose, kur kalnai visai kitokie. Važiuodami dairomės ir į miestelius, bet visur tas pats per tą patį: moliniai namai, prie gatvės esančiuose namuose įrengtos krautuvėlės, kur ne kur vietoj krautuvėlių, dirbtuvėlės, metalo ar medžio gaminių, žmonės čia pat dirba, čia pat pardavinėja savo gaminius. Viskas labai netvarkinga ir apšnerkšta.

20171021-143810.jpg

20171021-144151.jpg

20171021-144208.jpg

20171021-145017.jpg

Taip stepas po stepo, kilometras po kilometro, mes pasiekiame viešbutį Ourzazate ir pasijuntame sugrįžę į civilizaciją. Lova minkšta, dušas puikus (juo pirmiausia ir naudojamės), internetas spartus, aptarnavimas mandagus, kaina ne didesnė nei riaduose, o dar mažesnė. Sigitą pradeda mušti karštis, laužo kaulus. Išsigąstu... Perspektyva tapti našliu nevilioja. Siūlau kviesti medicininę pagalbą, juk mes apdrausti. Sigita dar labiau parausta, meta į mane Lenino žvilgsnį į buržuaziją. Atseit, aš durnas dėl tokių niekų trikdyt ramų Maroko medikų gyvenimą. Tik paprašo drėgno rankšluosčio. Šitą mes galim. Pakišam jos galvą po vėsiu šlapiu skuduru. Pasijunta geriau. Bet valgyt nenori. Kadangi manęs nei velnias, nei karštis negriebia, skrandis savo juodą maisto naikinimo darbą dirba be sutrikimų, užsisakau salotų vakarienei. Laukdamas, kol atneš salotas, žmoną pradedu gydyti romu. Iš pradžių grynu, paskui su sultimis. Nežinau, ar tai nors kiek numušė karštį, bet bent jau linksmesne tapo. Jei mirti, tai linksmai. Suvalgau į kambarį atneštas salotas, pasižiūrėjęs kas naujo pasauly ir Lietuvoj, krentu lovon. Gera, minkšta lova yra gėris. Tvarka ir švara yra gėris. Civilizacija yra gėris.

20171021-150935.jpg

20171021-151846.jpg

20171021-152206.jpg

20171021-160548.jpg

20171021-161051.jpg

20171021-170014.jpg

20171021-171222.jpg

20171021-172036.jpg

20171021-172930.jpg

20171021-205658.jpg

Vienas dalykas Maroke man tikrai patiko – žadintuvas nereikalingas. Šeštą valandą, ar tu tikintis, ar netikintis, ar tu katalikas, ar musulmonas, tave kviečia maldai. Garsiai kviečia. Neišgirst neįmanoma. Sigita tai kantriai pralaukia tą šaukimą ir saldžiai miega toliau, o aš keliuosi. Viešbutis su vidiniu kiemeliu, kuriame baseinas, staliukai. Tai ten ir einu. Niekur nei gyvos dvasios. Tik registratorius, išgirdęs mano žingsnius, iššoka iš savo poilsio kambarėlio, kur, matyt, snūduriavo. Atsiprašinėju, jis patikina, kad viskas ok. Klausiu, kokia situacija pas juos su kava. Situacija gera, tik septintos reikia sulaukti, tada viešbučio kavinė atsidarys. Ar bus galima gauti kavą čia, prie stalelio? Taip, be abejo. Tai man puodelį espresso, please.

Nors dieną temperatūra 20-30 laipsnių, tik nusileidus saulei viskas pradeda vėsti, o paryčiui tikrai nebūna šilta... Sėdžiu, rašau, pats apsirengęs šiltai, bet rankoms šalta vis tiek... Pradeda aušti. Kelios minutės po septynių ant mano stalo atsiranda puodelis espresso ir buteliukas vandens. Ir čekis 11DH (1,10Eur). Puiki kava, mėgaujuosi gerdamas mažais gurkšneliais. Nuo pernykštės kelionės į Madeirą pradėjau gert espresso. Ten pabandžiau ir patiko. Patiko intensyvus skonis, kai geri, patiko fiziškai pajusti, kaip kofeinas pažadina iš mieguistumo, patiko dar kelias valandas burnoje liekantis kavos skonis. Pabandykit.

Prabėga dar dvi valandos, aš, pabrukęs po pažastim kompiuterį ir sušalęs kaip ciuckis, einu žadint Sigitos. Savo ledines rankas sukišu po kaldra – reikia sušilt, o ir Sigitos organizmui stresas naudingas, atsibus greičiau. Jaučiasi Sigita gerai. Tarsi vakarykščio negalavimo nebūtų buvę. Po rytinių procedūrų leidžiamės pusryčiaut. Meniu gana įvairus. Renkamės variantą su sriuba, nes įdomu, kas per sriuba? O sriuba, pasirodo, tai sriubos skystumo manų košė... Sigita nueina prašyti prie manų sriubos ko nors saldaus, medaus, džemo, ar cukraus. Oficiantas angliškai nei bum-bum. Aiškina Sigita: something sweet (ko nors saldaus), sweet, do you understand – sweet! „- Oui (prancūziškai – taip, bet ištaria labai panašiai į sweet) – atsako padavėjas ir, paėmęs mažą indelį, kažką įpila. Alyvuogių aliejaus. Oui, sweet, blyn... Aš įkalu antrą dozę espresso, Sigita neapsakomai laiminga pirmą kartą Maroke gavusi juodos arbatos. Na, ką, keliaujam toliau.

20171022-092335.jpg

20171022-092522.jpg

Važiuojame į Atlas Cinema filmavimo aikštelę ( https://www.google.lt/search?rlz=1C1EKKP_enLT761LT762&tbm=isch&q=atlas+cinema+ouarzazate&spell=1&sa=X&ved=0ahUKEwjpnduE3JLXAhUkMZoKHRrxAlYQvwUIIigA&biw=1266&bih=629&dpr=1.5 ), tai vienas iš lankytinų objektų. Bilietas kainuoja 50DH (5Eur). Mums sekasi. Pataikom tuo metu, kai susirinkusi grupė ir ekskursiją pravedinės gidas. Gidas aukštas tamsiaodis, gėriu spindinčiomis akimis ir nuo veido nenuslenkančia šypsena. Vedžioja, pasakoja. Čia buvo filmuojami „Kalėjimo bėgliai“, kažkoks filmas su Mike Douglas, kuriame reikėjo feikinio lėktuvo. Lėktuve buvo įmontuotas variklis tik tam, kad skleistų garsą. Buvo filmuojamas filmas apie Tibetą, Asteriksas su Obeliksu, „Sostų karai“, „Roma“, „Kleopatra“, „Jaruzalė“ ir galybė kitų filmų. Atsistojęs vienoje vietoje gali matyti Tibetą, Galiją, Romą, Egiptą, Jaruzalę. Pirmąkart visa tai matome iš taip arti... Visko nenupasakosi, neperduosi. Reikia pamatyti savo akimis. Bet pamatyti tikrai verta.

20171022-111008.jpg

20171022-111316.jpg

20171022-111325.jpg

20171022-111917.jpg

20171022-112604.jpg

20171022-112840.jpg

20171022-114602.jpg

20171022-114808.jpg

20171022-114912.jpg

20171022-115317.jpg

Kelias veda per Atlaso kalnus. Man patinka važinėti po kalnus. Aišku, tai daryti maloniau turint bent šimtą arklių po kapotu, o ne trisdešimt asilų, bet ir asilai, įspyrus jiems antrą pavarą, tempia ne taip blogai. Pakeliui daug prekiautojų fosilijomis ir kristalais. Ir kaip jie atskiria, kad važiuoja turistai? Šoka ant kelio, kiša ryškiomis spalvomis nudažytus kristalus, pabandyk kur sustoti, apspinta kaip musės. Sustojame apžvalgos aikštelėje. Tik penki eurai, tik penki! Gera kaina! Good price! Eik tu šikt, na nereikia man, nereikia! Vienas pardavėjas paprašo vaistų nuo galvos skausmo. Neaišku, ar tikrai reikia, ar čia jo toks taktinis manevras įsivilioti mus į savo parduotuvėlę. Sigita nuneša tabletę, jis atsidėkodamas nori duoti vieną kristalą. Ačiū, žmogau, nereikia. Čia kad tavo galvai geriau būtų – Sigita uždeda ranką jam ant galvos, o už vaistus dėkoti negalima. Iš tikrųjų, mūsų nuomone, neprisipirksi visko iš kelionių, ir taip namuose tuščios lentynos nėra…

20171022-143941.jpg

Sustojame dar vienoje vaizdingoje vietoje. Be prekiautojų mineralais ir fosilijomis čia dar spaudžia apelsinų sultis. Jos fantastiškos. Daug jų išgėrėme. Stiklinė – euras. Atsigeriame, paprašome dar į buteliukus prispausti, važiuodami išgerism. Sigita mane nusitempia ant prarajos krašto. Nedrįstu prieiti prie pat, nusifotografuojam tik už dviejų metrų nuo atbrailos…

20171022-145209.jpg

20171022-145313.jpg

20171022-150255.jpg

20171022-155644.jpg

20171022-160553.jpg

20171022-161302.jpg

Vakare įvažiuojam į Marakešą. “Come, come to Marakesh!” - mintyse skamba daina. Susikaupiam. Aš vairavimui, Sigita šturmanavimui. Turim pasiekti parkavimosi aikštelę, nuo kurios eisim į riadą medinoje, kur rezervavomės nakvynę. Eismo principas toks – važiuok, papypink, tave turėtų praleisti. Važiuoja kaip kas nori ir kur kas nori. Tarp mašinų zuja mopedai, pėstieji, keliu važiuoja arklių vežimai, asilų vežėčios, karučius stumiantys JIE. Pataikom į akligatvį. Iššoka krūva JŲ, visi prancūziškai ir angliškai aiškina, kad toliau važiuoti negalima, nes prasideda medina. Ir visi siūlo savo vedlio paslaugas. Apsisukame. Vienas JIS vejasi mus motoroleriu. Sustojame išstudijuoti, kur reikia važiuoti. JIS stove šalia. Galų gale pradarau langą. Su JO pagalba išsiaiškiname, kur esame ir kur važiuoti. JIS pasisiūlo palydėti. Seku paskui JĮ. Ir Sigita jau susigaudė navigacijoje, JO maršrutas sutampa su navigacijos siūlomu. Už nuvedimą JIS paprašo 100DH (10Eur). Per daug! “Mesjė, madam” – ištiesęs ranką maldauja. Tik keturi kilometrai. 50DH ir viskas – griežtą poziciją užėmusi Sigita. No, madam, 100... 70 – sakau aš. 50 - sako Sigita. Traukiu 70. Sigita protestuoja. JIS, pamatęs 70 sudeda rankas , kaip mergelė Marija ir maldauja: „Please, madam, please“. Duodu aš jam tą 70. Ieškom kur pastatyt mašiną. JIS mūsų nepalieka, randa laisvą vietą. Susimokam 30DH už dviejų naktų stovėjimą ir traukiam į riadą. Ir vėl mes jo nerandam be vietinio pagalbos. Praeinam pro šalį... nesuvokiu, negi sunku pakabinti nors kokią lentelę? Nors ranka dažais užpeckelioti pavadinimą... Bet ne, turi ieškoti, klausinėti.

Riado holas ankštas ir prirūkytas. Sėdi prancūzai ir dūmija... Po mėtų arbatos šeimininkas Abdulas paaiškina elgesio mieste taisykles: viešai nesibučiuoti, saugoti daiktus, perkant derėtis nuo minus 80 procentų ir pirkti ne daugiau už pusę kainos. Paaiškina, kad nors rezervavomės kambarį pas jį, nuves į kitą riadą, taip pat gerą ir tvarkingą. Perstatom mašiną į artimesnę aikštelę, Abdulas suorganizuoja laisvą stovėjimo vietą, ten dirba jo draugai... Nuveda į kitą riadą. Šis neprirūkytas. Parodo kambarį. Hmmm... kaip ir viskas būtų normaliai, lova su dviem iš rankšluosčių padarytom gulbėm, kondicionierius, dušas, tualetas... Bet tualetas toje pačioje patalpoje! Na, bet nėra kada ginčytis, permiegojimui tiks. Svarbu, kondicionierius veikiantis. Sigita vėl pradeda karščiuoti. Sudrėkinu rankšluostį, apklostau, ji užmiega. Pasėdėjęs Facebook‘e einu miegoti ir aš. Bet... Po šimts velnių – už sienos hidroforas. Ne šiaip sau hidroforoas, bet veikiantis kas minutę. Ne šiaip sau burzgiantis – cypiantis savo neteptais guoliais. Miegas neima. Hrrrrrrrzzzzzzzuuuuuuuug.... po minutės tas pats. Ir taip ištisai... O tu pone, o tu macnas! Šūdas pakeltas dešimtuoju laipsniu! Dvylikta, pirma... Nemiegu... antra, trečia... dar vakare apvaikščiojau viską palink, neradau to bjaurybės. Būčiau aš jam ir elektrą atėmęs, ir kraniukus užsukęs... Šeštą užbaubia mieto žadintuvas. Laukiu, kol išmiegos SP-N. Aštuntą prikeliu ją. Ultimatumas. Važiuojam iš čia bet kur, važiuojam prie Atlanto, važiuojam į kalnus, kur nori tik lauk iš to sumauto JŲ miesto. Tegul dega jis mėlyna liepsna, tegul prasmenga skradžiai su visomis purvinomis gatvėmis, medinos griuvėsiais ir visais prekeiviais. Neliekam čia nei minutei. Nesvarbu, kad prarasim sumokėtus 25 eurus už kitą naktį. Nesvarbu, kad susimokėjom už mašinos stovėjimą. Varom iš čia. Bet kur. Išeidamas raktą atiduodu triūsiančiai virtuvėje JAI. Ji nusišypso, bet aš prismeigiu žvilgsniu ją prie virtuvinės spintelės. Jos akyse išgąstis. Dar pakišu prie ausies paklausyt naktį įrašytų hidroforo serenadų. Kiek įmanoma aiškiau paaiškinu, kad „all night bzzzzzz bzzzzz! All night! I don‘t sleep!” ir išeinu. Come to Maracesh? Fuck you, Marakesh!

20171022-203709.jpg

20171022-214232.jpg

Važiuojam link pajūrio. Abu susiraukę ir pikti kaip širšės… Sigita ieško, kur apsistot Essaouiroj. Rezervuojasi kambarį. Perduodu vairą Sigitai. Aš miegu. Jei nemiegu, tai pykstu. Nevalgę, negėrę ir dar pikti… Šitas kelionės pusdienis buvo pats nemaloniausias… tad nėra ko apie jį ir rašyt.

20171023-110826.jpg

Essasaouroje į viešbutį priima tik nuo 14val, nes nesutvarkyti kambariai. Sustojame pajūry. Sigita išeina pasivaikščiot, aš dar porą valandų vartausi mašinoje. Kol ateina laikas įsikelti į viešbutį. Čia nuotaika pasitaiso, viskas puiku: minkšta lova, svetainė, virtuvė, tualetas, dušas. Langai ir balkonas į už poros - trejeto šimtų metrų banguojantį Atlantą. Puiku. Švarūs ir kvepiantys išeinam ieškoti maisto. Visai šalia užeigėlė visus maitina gruzdintuvėj kepta žuvimi. Su viešbučio savininko rekomendacija ten ir prisėdam. Aišku, tvarka ir estetinis vaizdas nekokie, bet žuvis fantastiška. Didžiulė lėkštė šviežios keptos, bent 5 rūšių žuvies. Salotos, alyvuogės, duona, padažai. Sotus žmogus daug laimingesnis ir geresnis, nei alkanas. Mūsų nuotaika pasitaiso. Pasivaikštom Atlanto pajūriu, nueinam į Essaouros mediną. Atsigeriame šviežiai spaustų granatų sulčių. Apžiūrinėjam prekes ir gaminius. Prekiautojas medienos gaminiais. Tai man labai įdomu. Mediena – jų vadinama tuja. Mano nuomone, tai kadagys. Kažkoks kitoks, bet kadagys. Fantastiško grožio mediena. Mes tokios neturime. Ir gaminių kokybė tikrai gera. Ir gaminiai gražūs. Norime pirkti vieną sferos formos dėžutę. Kokia kaina? 60DH. Gerai, perkam šitą. 150DH. ??? Jūs klausėte anos dėžutės kainos, ji 60. O šita - 150. Pažiūrėkit, kokia čia graži mediena! Taip, ši daug gražesnė. Derimės. 80. Oi ne, labai gerai kaina 145! 100. 140.100. 135.110. 130.120. 125, bet man duodat 120, o 5 va tam elgetai, einančiam pro šalį. Sutarta. Kol atiduodu 120 ir paimu dėžutę, elgetėlė nueina. Abu vejamės jį, kad atiduot tuos 5DH. Sigita nori nusipirkti kuprinę, nes jos raudonos odinės kuprinės, iš kažkur parsisiųstos, visi kampai nusitrynė. Vaikštinėjame, renkamės. Vienas pardavėjas supyksta: paduok tą, paduok aną, o neperkate. Atstok, jei prekė nepatinka, vien už tai, kad ją parodai, mes pirkti neprivalom. Randam tinkančią ir patinkančią. Nuo 650DH nusiderime iki 400.

20171023-182331.jpg

20171023-192800.jpg

Pamatau kirpėją- barzdaskutį. Ar nuskustumėt mane? Jaučiuosi susivėlęs, skutausi tik prieš pat išvažiuojant į kelionę… 80DH. O, tai ne 200, prašyti Sefrou barzdaskučio. 50. 70. 60. Su 60 sutinka. Pagaliau bus įgyvendinta mano svajonė – apsiskusti pas barzdaskutį. Apipila spiritu ir padega skustuvą – dezinfekuoja. Išmozoja putomis. Skuta per tris kartus. Pamasažuoja mano, jau švarią, galvą. Apskuta skruostus ir barzdą. SP-N sėdi šalia ir viską fotografuoja ir filmuoja. Man tai įsimintinas įvykis ir seno noro įgyvendinimas. Atsiskaitant sumoku 70, daugiau, nei buvom sutarę. Aš dėl vieno euro nenubiednėsiu, o jis lieka laimingesnis, nei prieš tai.

20171023-201326.jpg

20171023-203259.jpg

20171023-204918.jpg

Grįžtam viešbutin. Sigitai vėl kyla karštis… Ji valgyt nenori, ji nori drėgno rankšluosčio ant galvos. Su mano karščiu viskas gerai. Nueinu į greta esančią užeigėlę ir nusiperku pitą. Nežinau, ar ji skani. Sausoka… Pasikartosiu, marokiečių virtuvė įspūdžio nepadarė tikrai. Internetas čia geras. Įkeliu nuotraukas į FB ir einu gurli ir aš. Paskutinė naktis Maroke.

Ryte atsikeliu ne taip anksti. Užlipu ant terasos, t.y. ant namo stogo. Pasigėriu Atlantu. Šilta, drėgna, apsiniaukę. Iš miestų Essasaouryje patiko labiausiai. Kurortinis miestelis ir Afrikoj kurortinis. Žmonės gyvena iš poilsiautojų, poilsiautojams patinka tvarka, tad ir vietiniai labiau tvarkosi. Pakrante prabėga šmėklų būrelis. Šmėklomis kelionės metu mes vadinome moteris, nešiojančias juodas burkas, kur visiškai uždengia veidą. Kaimuose jų daugiau, nei miestuose, pietuose jų daugiau nei šiaurėje.

Po aštuntos mes jau pasiruošę paskutiniams, beveik penkiems šimtams, kilometrų. Uždarę viešbučio duris esame nustebinti – viešbučio darbuotojas plauna mūsų kalnų ožį Hyundai… Duodu jam pora pinigėlių, 20DH (2Eur), o patys nueiname gerti kavos. Į konteinerį išmetame Sigitos senąją kuprinę. Kava, bandelės. Pusryčiai. Prieš sėdant į mašiną, į konteinerį nunešu kelionės šiukšles (mes ne JIE, šiukšlių per langus nemėtome). Sigitos kuprinės konteineryje nebėra… Judam į šiaurę.

Gaila, viskas skendi rūke… Važiuojam per kadugių (tujų) miškelius. Kelias veda Atlanto pakrante. Gražu. Kaimeliai, miesteliai. Kelias ne judrus, bet nėra ypatingai geras. Lenkiant vieną sunkvežimį ratas patenka į nutrupėjusio asfalto krašto duobę, mašiną mesteli kaip reikiant. Sunkvežimio link. Sigita išsigąsta. Aš nespėju, nes ne vietoj, ir ne laiku, dar visa virtinė duobių… Patirtis daro savo, mašiną suvaldau nesunkiai, aplenkiu, važiuojam toliau. Tai, ko gero, rimčiausia situacija per visus 2000 km. pravažiuotus Maroke. Nuo Safi sukam į geresnį kelią. Bet jei ne lėktuvas, kuris nelauktų kai kurių žmonių, t.y. vėluojančių, mielai būčiau važiavęs pakrante.

20171024-095354.jpg

20171024-103647.jpg

20171024-105502.jpg

20171024-122744.jpg

Pravažiuojame buvusią Maroko sostinę Kasablanką. Vienais duomenimis tai 3,14mln. Gyventojų, kitais 5,5mln. Bet kuriuo atveju daugiau žmonių, nei Lietuvoje. Važiuojam mokamu keliu. Sumokam. Ties kitu postu nebeturime drahmų… Eurais nepriima. Banko kortele mokėti taipogi negalima… Poste sėdintis vaikinas paaiškina, kur mes galime susimokėti. Paliekam mašiną, nueinam ir nusiperkam kortelę su 100DH sąskaita joje. Susimokam 80DH. Kitame poste sumokam 10. Bet liko dar vienas, kur reiks mokėti 23DH, kurių neturime. Degalinėje pripildome baką, mašiną reikia grąžinti pilnu baku. Pavalgome Mcdonald’e. Tikrai nėra blogiausias maistas Maroke. Pamirštame nusipirkti maisto kelionei…

Kur gauti tuos 23DH užsimokėti paskutiniame poste??? Užeinam į kontorėlę, kur galima užsimokėti už kelią. Bet mažiausia suma – 100DH. Klausiame, gal čia kur nors galima eurus į drahmas išsikeist? Ne. O kiek jums reikia? – klausia vienas iš darbuotojų. Penkis eurus. Oi, tai kokia čia problema, aš jums iškeisiu. Ištraukia iš kišenės šimtą drahmų. Kalba su apsaugos darbuotoju, kad nueitų į degalinę pakeist po 50. Tuo tarpu vairuotojas, pildęs dokumentus užsimokėti už kelius, kažką pasako mūsų gelbėtojui. Šis kažką pasako jam. Tas vėl, darbuotojas vėl. Kyla pokalbio tonas. Prasideda šaukimas. Šaukia vienas ant kito. Mūsų gelbėtojas rodo į akis, į širdį, šaukia. Vairuotojas šaukia ant jo. Prieina apsaugos darbuotojas, mūsiškis tėškia dokumentus, pinigus ir “autopass” prietaisą vairuotojui po nosim, apsauginis išgrūda jį lauk… kaip mūsiškis susinervinęs… Aš nesuprantu, kas ten buvo, bet atsiprašinėju. Tas atsiprašinėja mūsų. Pasirodo, tas vairuotojas pasakė, kad jis neturi mums padėti. O mūsiškis, matyt, turintis bendražmogiškus įsitikinimus, užsiuto, kaip gali nepadėti žmonėms, kur tavo akys ir širdis??? Nepažįstamas žmogau, ačiū tau už pagalbą, ačiū tau, už tavo žmoniškumą. Jei kada nors bus tokia situacija man Lietuvoj, aš tave, ar kitą - arabą, musulmoną, kiną – ginsiu nuo kokio nors debilo fašistuojančio murzininko ar pankininko. Žmogiškumas neturi nei tautybės, nei religijos. O debiliškų fanatikų netrūksta visur… Likimo ironija. Paskutiniame poste buvo galima mokėti banko kortele…

Artėjant prie sostinės Rabato, daugėja policijos ir kariuomenės. Stovi kas keli šimtai metrų… Truputį neramu… O dar žinutę gavome, kad oro uoste sustiprinta patikra, todėl keleivius prašo atvykti anksčiau. Tad niekur nebesukame, važiuojame į oro uostą. Įpilame dar keturis litrus benzino, kad rodytų pilną baką. Mašiną paliekame stovėjimo aikštelėje iš kurios ir paėmėme. Susirenkam daiktus ir keliaujam į oro uostą. Išlydinčių į vidų neleidžia. Prie durų patikra, bagažą peršviečia, praeini detektorių. Su nuomos firmos darbuotoju einame patikrinti mašiną. Viskas gerai. Nei vieno papildomo įbrėžimo. Patikra be nuotykių. Tiesa, pamiršau iš rankinės išimti telefoną, tai dėžė su rankine nukeliavo į šoną. Patikros darbuotojas į ją įkišo pagaliuką su vata, vatą padėjo ant analizatoriaus ir, nusišypsojęs, pamojo ranka – gali eiti. Laukimo salėje dar viena šeimyna, tėvai ir trys dukros, kalba lietuviškai. Bet jie gyvena Danijoj ir skrenda ten.

20171024-202431.jpg

Po trijų su trupučiu valandų mes Stansede. Po penkių valandų oro uoste ir dviejų valandų skrydžio mes pas braliukus latvius, Rygoj. Išklausome plojimų. Išlipus iš lėktuvo kontrastas geras: iš +30į -2… Patikra, bagažo pasiėmimas, sėdam į savo Picassiuką…

20171024-204118.jpg

20171024-213717.jpg

Šiauliuose pasiimam aksaspalvę retriverę Gabi, kavalieriaus karaliaus Karolio spanielį Hipį ir lekiam namo. Namuose mus pasitinka šlapdriba. Sava šlapdriba už svetimą saulę mielesnė.

Mūsų pensininkai Luji, Ashby ir Pankis apsidžiaugia mūsų sulaukę. Dar reiks pūst į Kauną pasiimt Jutos su Kanape, Klaipėdon, parsivežti Kauką. Ir vėl gyvenimas tekės sava vaga...

Visko, ką matėme ir patyrėme nesurašysi. Man kelionė pranoko lūkesčius, buvo žymiai geriau, nei tikėjausi. Aišku, išskyrus tą vieną nakvynę. Savo tikslą - pamatyti Sacharą, įvtkdžiau.

Sigita Maroku nusivylė. Tikėjosi kažko tokio...

Grįžti ten antrą kart? Vargu. Arabų (JŲ) pasaulis ne mums. Turiu galvoj Sigitą ir save. Yra ką ir civilizuotuose kraštuose veikti. Bet Sacharą vienąkart pamatyt tikrai verta.

Truputis faktų apie mūsų kelionę

Iš namų išvažiavome spalio 17d., grįžome spalio 25d.

Maroke nuvažiavome 2000km, sudeginome 109l. kuro.

Mūsų kalnų ožys Hyundai i10 valgė 5,3l/100km. Benzino.

Visos kelionės metu turėjome internetą. Nusipirkome vietinę kortelę. Tai nebrangu.

Keli mūsų patarimai besiruošiantiems į Maroką, t.y. ko mes nedarytumėm, jei keliatumėm darkart.

Negyventumėm riadose, esančiose medinose (senamiesčiuose). Geriau apsigyventi naujamiesčiuse, dar geriau, ne riadose, o viešbučiuose. Į medinas galima nuvažiuoti su taksi, tai nebrangu, ir pasivaikščioti po tą purviną ir šukšliną pasaulėlį.

Nepirktume parduotuvėse, į kurias nuveda gidas. Sigitos skara, už kurią mokėjome 200DH, Essasaouroje, medinoje, kainavo 60DH be derybų.

Jei norite ką nors sužinoti, samdykite gidą.

Jeigu kur galima, drąsiai galite atsiskaitinėti kortele - kursas palankus.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt