Marijampolės marijonų gimnazistams „Erasmus+“ projekto susitikimas Ispanijoje baigėsi ašaromis

Marijampolė

Nuotraukos iš asmeninio albumo

Loreta AkelienėŠaltinis: Etaplius.lt

70792

Snieguotas ir žvarbus paskutinio sausio šeštadienio rytas. Trepsime laukdami tik dviejų iš dešimties gimnazisčių, dėl jaudulio neberandančių reikalingų dokumentų, nors dar vakar viskas buvo patikimai sudėta krepšin. Na štai, jos jau čia. Paskutiniai apsikabinimai, šiek tiek nerimastingi tėvų žvilgsniai – kai kam tai bus pirmas gyvenime skrydis lėktuvu, – beveik paskubomis padarytos kelios nuotraukos, ir mes jau autobuse.

336.jpg

Viens, du – ir jau esame Vilniaus oro uosto laukimo salėje. Lagaminai lengvučiai, nors krovinys juose savotiškai brangus, nes tai savo rankomis pagaminta produkcija, kurią vežamės nuo visos „Erasmus+“ projekto „Žalieji paaugliai verslininkai“ lietuvių komandos, pasivadinusios „Green Stars“ („Žaliosios žvaigždės“). Jau beveik pusmetį bruzdame, nes per tą laiką teko pasinerti į mums visai nepažįstamą pasaulį, gerokai nutolusį nuo rašaluotų pirštų ar aptrintų vadovėlių: turėjome įsivaizduoti savo kuriamą „verslo įmonę“, nuspręsti, kokiomis tvariomis ir ekologiškomis prekėmis patrauksime savo būsimų „klientų“ dėmesį, o paskui dar ir pagaminti pirmuosius produkcijos pavyzdžius. Taip mūsų lagaminuose atsiduria iš senų džinsų ir nereikalingų audinio skiaučių išradingai pasiūti krepšiai, iš senų megztukų nunertos puodkėlės, adatinės, jau kadaise pamirštuose mašinyčių modeliukuose įtaisyti USB atmintukai ir net iš panaudoto plastiko gimę žaismingi ženkliukai, vaizduojantys bites, kurių išnykimo problema ir mums nesvetima.

Nuostabūs snieguoti kalnai Europos vidury, plytintys milžiniški ežerai – viskas praskrieja tarsi sapne. Kelionė neprailgsta, ir netrukus skruostus jau glosto šiltas Ispanijos vėjelis. Neįtikėtina! Vos prieš keletą valandų stingo pėdos, o dabar bene dvidešimčia laipsnių šilčiau. Kur dar veidus kaitinantis pirmo susitikimo jaudulys! Šiek tiek nedrąsu, bet mus pasitinka labai draugiškos šeimos – tėčiai, mamos, broliai, sesės, netgi šuo! Kaip Grigo bitės pakrinka Marijampolės marijonų gimnazistai po Madrido Santa Euchenijos rajoną, kur svetingai ir maloniai juos savaitėlei „įsivaikina“ mūsų partneriai ispanai. Jau tą patį vakarą į lydinčių mokytojų telefonus „įkrenta“ pirmosios bendros nuotraukos, iš kurių spinduliuoja laimingos šypsenos, ir tada mes žinome: viskas gerai, draugystės sėkla sudygo.

Kiekvienos vėlesnės dienos kiekviena akimirka savotiškai nepakartojama ir nuostabi: ne kasdien sužinai tokią daugybę įdomių ir truputį asmeniškų dalykų apie Ispaniją, Italiją ar Vokietiją iš pirmų lūpų, suvoki, kad ne tiek jau ir mažai iš kone šimto su tavimi toje pačioje salėje šurmuliuojančių bendraamžių turi tokius pačius kaip ir tu pomėgius, tiek pat įkyrius kaip ir tavieji brolius ar seseris, klausosi tos pačios pašėlusios muzikos, netgi daro panašias anglų kalbos klaidas kaip ir tu... Vardai, vėl nauji vardai, bet pamažu jie jau asocijuojasi su jų šeimininkų šypsenomis ir smalsiomis akimis, o nerimo ir svetimumo ledokšniai sparčiai tirpsta. Atsiskleidžia beveik kiekvieno talentas, kartais net pačiam netikėtai. Pasirodo, tu gali piešti, kurdamas projekto logotipą, ruošdamas prekybos dienai prekystalio užtiesalą ar tapydamas ant būsimos suknelės, kuri gimsta iš to, kas jau panaudota ir išmesta kaip nebereikalinga, detalių. Gali pademonstruoti informacinių technologijų įgūdžius, rengdamas pristatymus, o gali ir pasipuikuoti savo puikia anglų kalbos tartimi ar viešo kalbėjimo įgūdžiais, tuos pristatymus įgarsindamas. Gali pasidžiaugti, kad neprastai orientuojiesi žemėlapiuose, bandydamas surasti įsimintiniausias senamiesčio vieteles ar nepakartojamus paveikslus, tarp jų ir žymiąją „Gerniką“, pasaulinio garso muziejuje, kuriame tiesiog oda šiurpsta nuo vis dar neabejotinai ten tvyrančios garsiųjų Pikaso, Dali, Solanos, Ortizo ir kitų menininkų dvasios. Galbūt tu atrandi savo kaip prekybininko talentą, kai šūkaudamas vos vakar išmoktas pirkėjams pritraukti ispanų vartojamas frazes, iš tikrųjų jų prikvieti daugiau nei kiti. O jei ne tai, tuomet tau greičiausiai labai gerai sekasi mokykloje imituotame pabėgimo kambaryje, tavo puikus apetitas dorojant ispaniškus omletus ar spurgas čiuros (churros). Galiausiai tu labai linksmai šoki arba tiesiog visus prajuokini, jei kokią akimirką aplanko nuovargis ar namų ilgesys.

Ir tada supranti – tu ne provincija. Tu esi Europos, pasaulio dalis. Ir todėl tau ne tas pats, ar mes kurdami naikiname, ar tausojame gamtą. Atlikęs visas suplanuotas projekto veiklas junti pasitenkinimą, kad nors maža dalele prisidėjai ir toliau prisidėsi prie sveikesnės, protingesnės ir ilgiau trunkančios mūsų visų ateities kūrimo. Nebijosi pasidalinti savo mintimis ir jausmais su panašiai mąstančiais bendraamžiais iš kitų šalių, nes net ir dabar tu gali susikalbėti užsienio kalba, vienijančia tautas, ir labiau savimi pasitiki. Ir tu verki... Verki, net parausta nosis. Ne todėl, kad reikės grįžti iš žydinčių gėlių šalies į šlapiose pusnyse skendinčią Lietuvą, o todėl, kad tu, dar neišsiskyręs su savo naujaisiais „sese“ ar „broliu“, jų jau ilgiesi, ir nežinai, kaip reikės ištverti tuos ilgus tris su trupučiu mėnesius, po kurių jūs ir vėl susitiksit, šįkart jau Lietuvoje. Ir jau dabar lauki naujų ašarų...

Jolanta RUPŠIENĖ

Marijampolės marijonų gimnazijos anglų k. mokytoja ekspertė, „Erasmus+“ projekto koordinatorė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt