PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2019 m. Vasario 1 d. 10:00

Mariaus Buroko eilėraščių rinkinys „Švaraus buvimo“

Kaunas

Virginija ŠimkūnienėŠaltinis: Etaplius.lt


69875

Knygos autorius ne tik poetas, literatūros apžvalgininkas, bet ir vertėjas. Jo paties poezija versta į dvylika Europos kalbų, apdovanota įvairiomis premijomis. Kritika taikliau apibūdina šį kūrėją: „Tyli Mariaus poezija. Ji ir niauri, ir judri. Ne viskas pasakyta – daug lieka (kaip fotografijoje) už kadro“.

Eilėraščių rinkinyje „Švaraus buvimo“ poetas pats pristato: „Knygos yra mano/takeliai/ir sodas/prieglobstis ir ligoninė“. Jos ir gydo: „lukštenu/eilėraščių vaistus/glotnius/it akmenukai/prie Juodosios“. Tai istorinės Lietuvos užuomina. Einama dar toliau: „noriu būti vienu iš tų/su šarvais hegzametru/kinkytame vežime/ rėkiantis/pašėlusiai lekiantis/į akmenis/mums atsuktas/dievų nugaras“.

O čia jau Antikos laikas. „Užrašytos fotografijos“ – tai rašytojų nuotraukos. Įsižiūrima, ieškoma, „ar mus sieja kas nors“. Ir randama: „visų veiduose atsispindi/tas pats sutrikimas/nuostaba/ drovus įžūlumas, puikybė“. Gamtos vaizdas ir eilėraščio žmogaus nuotaika eilėraštyje „Lapkritis“: „nušiurę laukai, ražienos, mirusi/rusva žolė/dangus išterliotas skaidriomis/šviesos gleivėmis...“ Kuo toliau, tuo rudens vaizdas šiurpesnis. Vienok žmogaus būsena kitokia: „ramus esu – mano metas; stebėsiu/lygų ežerą“.

Viskas paprasta ir aišku, kai ledas „kausto vandenį,/gruodas – žemę“. Džiugina žinojimas, kad „į guobą už lango jau tuoj/ leisis sniegenos“. Įdomi šio eilėraščio sandara: „ilgesnę eilutę keičia trumpa – dviejų žodžių. Jokio rimavimo, o ritmas juntamas. Eilėraštyje „Vasaris“ irgi niaurus vaizdas: „ledėja, vanduo, skyla medis“...

Žmogaus būsena nepastovi, nes viską keičia laikas, kuris „it vėjas prie jūros/nugairina, nudilgo/nutirpdo...“ Daug ko norėtųsi, o svarbiausia – „švaraus buvimo“. Labai fragmentiškai apibūdinamas Vilnius, jo žmonės Verbų sekmadienį prie Aušros vartų: „išaugtais švarkais,/nubrožtais batais/pakaušiai gruoblėti?kaip grindinio akmenys/ su gėlos vandeniu akyse/ ir trim kalbom burnoje/gniaužia verbeles“.

Tai ryškus portretinis ilgam įsimenantis vaizdas. O dvasinį nusiteikimą įkūnija nauja, negirdėta metafora: „su gėlos vandeniu akyse“. Glaustai, taupiai užkabinama istorija: „tiek metų praėjo/tik variokuose keičiasi herbai“. Matyt, labai lėti gyvenimo pokyčiai. Eilėraštyje „Tik dabar suprantu“ – antitezė, antonimai. Nekenčiama pilkumos, tačiau vilioja paprastas gyvenimas.

„Kaip norėsiu tvarkos/ir baisėsiuosi ja/kaip apsėda ramybė/ir veja iš namų vienatvė“. Kuo ilgiau gyveni, tuo labiau įsižiūri į kasdienybę ir lyg praregi: „kokie įšilę pušų kamienai/už namo, koks rupus/smėlis, koks žalias/pakalnučių gedulas“. Ir logiška išvada: „tik dabar suprantu“. Mariaus Buroko poezija nuoširdumu, tikrumu, poetine įtaiga traukia skaitytoją, verčia jį mąstyti, suprasti, vertinti, jausti. Net ir tą, kuris yra užaugęs su klasika ir įtariai žiūri į modernizmą.

Palmira Motiejūnienė