REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2023 m. Vasario 4 d. 12:35

„Man žvaigždėse įrašyta, kad turiu gelbėti žmones“

Šiauliai

Ed­vi­no Bliu­mo as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Asta ŠiukšterienėŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“


258177

Šiaulietis Edvinas Bliumas svajoja apie paramediko darbą greitosios ar intensyvios medicinos pagalbos srityje. Dar net nepradėjusiam šio profesinio takelio devyniolikmečiam vaikinui jau du kartus teko gelbėti žmogaus gyvybę. „Man žvaigždėse įrašyta, kad turiu gelbėti žmones“, – juokiasi šiuo metu oro uoste dirbantis Edvinas.

Laiku suteikta pagalba – išgelbėta gyvybė

Kauno oro uosto darbuotojui E. Bliumui turėjo baigtis eilinė darbo diena, kai pamainos pabaigoje atbėgo kolegė kviesti į pagalbą.

„Buvo įprasta darbo diena. Patikros jau beveik baigėsi ir reisų bumas jau buvo praėjęs. Staiga pakvietė kolegė: „Edvinai, ar gali padėti? Žmogus išgriuvo.“ Kolegė žinojo, kad esu baigęs ir pats vedu pirmosios pagalbos kursus“, – pasakoja šiaulietis, šiuo metu gyvenantis ir dirbantis Kaune.

Paaiškėjo, kad cukriniu diabetu sergančiam vidutinio amžiaus vyrui, prieš lipant į lėktuvą, pakilo cukraus lygis kraujyje.

„Gal jis praleido laiką, kai reikėjo susišvirkšti insuliną, gal buvo susikaupęs, kad tuoj reikės eiti pro vartus, gal suvalgė kažką, kas sukėlė cukraus lygį kraujyje. Jis pajuto silpnumą kojose, aptemo akyse, pasidarė bloga. Jis buvo sutrikęs, stresavo, stengiausi jį nuraminti. Kartu radome kuprinėje vaistus, sušvirkščiau juos. Prižiūrėjome jį kartu su kolege tol, kol atvyko medikai“, – nemažai streso sukėlusią situaciją ramiai dėsto jaunuolis.

Cukraus lygis kraujyje, net praėjus pusvalandžiui po insulino injekcijos, neatsistatė iki normos, tai baisu spėlioti, koks jis buvo kritiniu momentu. Todėl labai svarbu, kad pagalba buvo suteikta laiku. Atvykusiems medikams beliko patikrinti būklę ir konstatuoti, kad situacija normalizuojasi.

„Tą mi­nu­tę, kai kas nors nu­tin­ka, nė­ra lai­ko žval­gy­tis, o rei­kia bėg­ti ir pa­dė­ti, nes ga­li bū­ti, kad nie­kas ki­tas ir ne­pa­dės“, – re­ziu­muo­ja Ed­vi­nas. (E. Bliu­mo as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Tai jau nebe pirma patirtis

Tai buvo nebe pirmas įvykis, kai Edvinas gelbėjo žmogaus gyvybę ar teikė pirmąją pagalbą. Panašią patirtį jaunuolis turėjo maždaug prieš metus, kai dirbo savanoriu Ukrainos karo pabėgėlių registracijos centre Šiaulių arenoje. Tuomet skubios pagalbos prireikė ukrainiečiui vaikui, kurį ištiko priepuolis po labai ilgos ir sunkios kelionės, kai trūko maisto, skysčių, judėjimo.

„Tik pasišildžiau pavalgyti kabinetuke, kai atbėgo kolegė kviesti į pagalbą. Mečiau tą lėkštę ir pasileidau bėgti per visą areną. Ten buvo mažas vaikas, išbalęs, pargriuvęs ant žemės, jis vėmė. Tėvai buvo šalia, bet padėti negalėjo, o vaikui buvo labai bloga. Atsiklausiau jų, ar galiu suteikti pagalbą (to klausti būtina, jei yra galimybė).

Išnešiau jį į atokesnę vėsesnę vietą, paguldžiau, pakėliau aukščiau kojytes, kad kraujas subėgtų į galvą ir lygiai kaip suaugusįjį kalbinau, klausinėjau, ar geriau, ar nesvaigsta galva, nepykina, stebėjau būklę, nesitraukiau nuo jo“, – apie pirmąją ekstremalią patirtį karo pabėgėlių registracijos centre pasakoja savanoris.

Vaikas atsigavo. Ir labai nustebino patį Edviną: „Tokio amžiaus vaikai, o jam buvo maždaug 5 metai, paprastai bijo svetimų žmonių, šalinasi jų, pravirksta. O jis, vos atsigavęs, priėjo ir apsikabino mane. Man buvo labai malonu.“

Žmonės dėkingi

Šokui praėjus, daugelis dėkoja už suteiktą pagalbą.

„Ir tas vaikas apsikabino, ir tas keleivis oro uoste dėkojo, žadėjo susirasti mane, grįždamas į Lietuvą, ir kiti žmonės, kuriems esu suteikęs pagalbą, dėkoja“, – apie grįžtamąjį ryšį ir patirtą dėkingumą su jauduliu sako vaikinas.

Pasak Edvino, tas žmonių dėkingumas – lyg tam tikras atlygis. Nors gyvybių gelbėjimas ar pirmosios pagalbos suteikimas nėra įrašytas tiesioginėse jo darbo pareigybėse, tačiau jam tai savaime suprantama žmogiškoji pareiga.

„Tai čia pilietiškumas – padėti žmonėms, ištikus nelaimei. Manau, kad čia kiekvienas galėtų pagelbėti. Niekas neprivalo mokėti suteikti pirmosios pagalbos, bet manau, kad kuo daugiau žmonių mokės tai daryti ir teiks ją arba bent jau prieis pasiteirauti, ar viskas gerai, iškvies greitąją (kas irgi yra svarbi pagalba), tuo mažiau mes turėsime nelaimių, netekčių, tuo daugiau žmonių bus išgelbėta ir mes, kaip visuomenė, būsime laimingesni, jausimės saugesni bendruomenėje“, – svarsto devyniolikmetis.

Jis įsitikinęs, kad bent jau tai, kad mes nepraeiname abejingai pro nelaimės ištiktą žmogų, yra gerai, o gebėjimas įvertinti žmogaus būklę ir žinojimas, kaip suteikti būtiną pagalbą tokiose situacijose kaip širdies smūgis ar stiprus kraujavimas, yra gyvybės ir mirties klausimas.

Todėl labiausiai jį nustebinęs dalykas per šiuos įvykius buvo tai, kad daugiau niekas aplink nesureagavo.

„Niekas daugiau nepriėjo, nepaklausė, ar viskas gerai, ar man nereikia pagalbos. Ne tik kad nepasisiūlė padėti, o net buvo tokių žmonių, kurie atsistojo ir nuėjo šalin. Spėju, arba jiems buvo nemalonu tai matyti, arba nenorėjo trukdyti. Todėl peršasi tokia išvada, kad tą minutę, kai kas nors nutinka, nėra laiko žvalgytis, o reikia bėgti ir padėti, nes gali būti, kad niekas kitas ir nepadės“, – reziumuoja Edvinas.

Ed­vi­nas Bliu­mas su­skai­čia­vo, kad slė­pė­si po ke­pu­re net še­še­rius me­tus. (Ed­vi­no Bliu­mo as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

„Įrašyta žvaigždėse“

Paprastai, ištikus kokiai nors ekstremaliai situacijai ar nelaimei, mes žvalgomės vyresnių, esą labiau patyrusių ir žinančių, kaip elgtis, asmenų. Iš jaunimo pagalbos, juolab kvalifikuotos, retai kada tikimės. Neįprasta, kad jaunuoliai būtų skyrę savo laiko tokioms žinioms ir veikloms.

Edvinas, dar būdamas 18 metų, prisijungė prie Raudonojo Kryžiaus veiklos Šiauliuose. Pasirinko savanorystės kryptį, praėjo mokymus, stebėjo kitus instruktorius, o paskui, po vertinimų, ir pats juo tapo. Todėl jau maždaug metus jis ir kitus moko, kaip suteikti pirmąją pagalbą.

Jaunuolis sako visuomet jautęs polinkį ekstremaliai veiklai: „Mane visuomet vežė tas noras padėti žmonėms, tas adrenalino pliūpsnis. Mane traukia kritinės situacijos, negąsdina žaizdų ar kraujo vaizdai. Aš noriu būti tas, kuris prieis, padės, sutvarkys.“

Edvinas prisipažįsta, kad viena iš profesinių jo svajonių – dirbti greitosios medicinos pagalbos tarnybos paramediku.

„Man mintyse tebekirba, kad netolimoje ateityje mano studijos galėtų būti susijusios su medicina, galbūt greitosios paramediku, galbūt reanimacijos ar skubios pagalbos centro darbuotoju norėčiau tapti. Man žvaigždėse įrašyta, kad turiu gelbėti žmones“, – lyg ir rimtai, lyg ir juokais kalba E. Bliumas.

Savanoriauja nuo paauglystės

Neatlygintina pagalba kitiems, savanorystė – Edvinui įprastas dalykas nuo mokyklos suolo. Jis save mena nuo penktos klasės savanoriaujantį, aktyviai dalyvaujantį mokyklos ir miesto renginiuose, taip pat juos organizuojant.

Jaunuolis sako, kad jam visuomet patiko ir patinka aktyvi veikla, negalėtų jis dirbti biuro darbuotoju. Todėl, kai iš Šiaulių prieš pusmetį persikraustė į Kauną, susirado darbą Kauno oro uoste. Po įvairių nepriekaištingos reputacijos patikrinimų jis buvo priimtas į oro uosto Operacijų skyrių posto operatoriumi – aviacinio saugumo specialistu.

„Šiuo metu jaučiuosi ten, kur ir turėčiau būti. Man patinka darbas, tiek jo pobūdis, tiek kolegos. Džiaugiuosi tuo, kad atsiradau oro uoste“, – sako devyniolikmetis.

Beje, Raudonasis Kryžius keleiviniuose šalies oro uostuose Vilniuje, Kaune ir Palangoje organizuoja pirmosios pagalbos mokymus. Instruktažą gali išklausyti bet kuris norintysis ir, pasak Edvino, galbūt tapti tuo vieninteliu, kuris suteiks pagalbą lemiamą minutę. O Šiaulių Raudonajame Kryžiuje, apie kurį Edvinas kalba labai šiltai, tokie mokymai irgi vyksta nuolat.

Neat­ly­gin­ti­na pa­gal­ba ki­tiems, sa­va­no­rys­tė – Ed­vi­nui įpras­tas da­ly­kas nuo mo­kyk­los suo­lo. (Ed­vi­no Bliu­mo as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Patyčios neatėmė noro padėti kitiems

Edvinas sako visuomet būnantis tose situacijose, kur gali padėti kitiems: ar tai būtų savanorystė, ar pagalba tėčiui sporto klube, kur vaikinas buvo asistentu, treniruojant žmones, metančius svorį, keičiančius laikyseną ar mitybą. Tuomet net buvo minčių sieti ateitį su sporto trenerio veikla, kūno rengyba ar sveikatinimu. Tačiau Edviną labiau traukia medicina.

Priimti iššūkius ir juos įveikti, o jei tai neįmanoma, priimti esamą situaciją ir ją paversti privalumu, Edviną išmokė paveldima genetinė liga – židininė alopecija, dėl kurios plinkama ploteliais.

Kai liga suintensyvėjo ir dėl iškritusių plaukų lopinėlių prasidėjo patyčios, Edvinas paauglystėje praėjo visus emocinius etapus. Kaip jam pavyko nesupykti ant žmonių ir net išsaugoti tą norą jiems padėti?

„Aš supykau ant visų: ir ant žmonių, kurie tyčiojosi iš manęs, ir už tai, kodėl man tai, ir tada dar ant savęs už tai, kad kreipiu dėmesį į kitus žmones. Tas pereinamasis laikotarpis buvo sunkus: buvo ir streso, ir ašarų, ir pykčio“, – atvirauja Edvinas.

Vaikui, kuris buvo su plaukais ir mama išradingais kirpimais ir šukuosenomis slėpė tas plinkančias dėmeles, išsyk buvo sudėtinga suvokti, kas vyksta, kiek tai gali tęstis ir kaip apsiginti nuo užgaulių patyčių.

„Eini koridoriumi ir girdi komentarus, kad kirpėja kliša, nuskuto ne ten, plikiu pravardžiuodavo. Klausinėdavo, ar man vėžys. Tada pradėjau visur ir visada vaikščioti su kepure, nesvarbu – žiema, pavasaris, vasara ar ruduo, aš visą laiką viešose vietose būdavau su ja. Aš tiek prie jos pripratau, kad net miegodavau su ja, jei tekdavo nakvoti svečiuose. Man buvo negražu, aš kompleksuodavau, slėpdavau ir labai supykdavau, kai mano kepurę bandydavo kas nors nuimti, o tokių visuomet atsirasdavo“, – skaudžias patyčias dėl ligos pakitusios išvaizdos pamena Edvinas.

Lyg tyčia, liga suintensyvėjo kaip tik paauglystės laikotarpiu, kai, pasak vaikino, buvo svarbi kitų nuomonė, kai stengiesi visiems įtikti, patikti, išsikovoti savo vietą, poziciją. Vaikinas suskaičiavo, kad kepurę nepertraukiamai jis dėvėjo šešerius metus.

„Kritinis lūžis įvyko prieš metus, kai pradėjau pasitikėti didesniu žmonių kiekiu. Pirmiausia būdavau be kepurės prie tėvų, sesės ir močiutės, paskui prie kai kurių draugų. O kai krausčiausi į Kauną, buvau pažadėjęs sau, kad į naują vietą atvyksiu „naujas“ aš – be kepurės. Taip ir padariau. Iš pradžių, kai išeidavau į miestą, buvo labai nedrąsu, norėdavosi gobtuvo. O paskui pripratau ir kiti priprato, sako, kad man tinka ir neįsivaizduoja manęs su plaukais. O ir man pačiam „Kodėl aš be plaukų?“ pavirto į „Nenoriu plaukų“. Ir kai atauginėja, net nusiskutu ir patinku pats sau toks“, – juokiasi „naujasis“ Edvinas.

Kenčiantiesiems nuo patyčių jis turi perduoti žinutę. „Reikia pamilti save. Gal ir skamba banaliai. Bet svarbu – kodėl? Todėl, kad niekas gyvenimo negyvens už mus. Mes su savimi pačiu leisime visą gyvenimą. Žmonės ateina ir išeina. Mes turime sau patikti, patys kurti savo likimą. Kompleksai ir ligos neturi užkirsti mūsų kelio“, – tvirtai įsitikinęs Edvinas.

Kau­no oro uos­to dar­buo­to­jui Ed­vi­nui Bliu­mui tu­rė­jo baig­tis ei­li­nė dar­bo die­na, kai pa­mai­nos pa­bai­go­je at­bė­go ko­le­gė kvies­ti į pa­gal­bą. Jau­nuo­lio veiks­mai ne­li­ko neį­ver­tin­ti.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA