Mamos meilė sūnui – dukart padovanotas gyvenimas

Šiauliai

TaylorHerring nuotr.

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

16320

Šiaulietis Audrius Stonys prieš metus gimė antrą kartą – Kauno klinikinėje ligoninėje 36 metų vyrui buvo atlikta inksto transplantacija. Dabar Audrius inkstų turi tris: du savi beveik nefunkcionuoja, o trečiąjį, išgelbėjusį gyvybę, jam padovanojo mama Birutė. Ir ji, ir Audrius mane pasitinka plačiomis šypsenomis – sako išmokę džiaugtis kiekviena diena. Tiesa, Birutė nubraukia ašarą prisiminusi laikus, kai sūnus dėl ligos buvo nebepanašus į save, o ji iš savo darbdavių sulaukė ne palaikymo, bet paniekos.

Atostogas leisdavo ligoninėje

Audriaus namuose blizga medaliai ir taurės, iškovoti žaidžiant regbį. Treniruočių šiaulietis nenutraukė net tada, kai prieš 13 metų sužinojo sergantis inkstų nepakankamumu. „Gydytojai paskyrė vaistus, liepė prisižiūrėti mitybą, saugoti save. O žinot, kai jaunas, neįvertini, kad sveikata yra svarbiau už malonumus“, – sako jis.

Audrius ir toliau žaidė regbį, neatsisakė mėgstamų patiekalų ir netgi išvyko į Olandiją padirbėti šaldytuve, minusinėje temperatūroje. Tiesa, sugrįžęs į Lietuvą atostogauti, laiką leisdavo ne su senais bičiuliais, o ligoninėje. Tuo metu kreatinino – inkstų funkciją nusakančio rodiklio – kiekis Audriaus kraujyje siekė 400 µmol/. Sveiko vyro organizme kreatininas turėtų neviršyti 120 µmol/.

Po griežto ligoninės režimo ir lašelinių savijauta pagerėdavo. Iki kito karto. „Po truputį pradėjau silpti. Man nieko neskaudėdavo, tiesiog visą laiką norėdavau miego“, – prisimena Audrius.

Olandijoje šiauliečiui buvo pasiūlytas kontraktas ir geresnės darbo sąlygos, tačiau jis nusprendė grįžti į gimtąjį miestą – visiškai apleido jėgos. Vėl pakliuvo į ligoninę, kurioje buvo atliekamos rutina tapusios procedūros, bet sveikata tik blogėjo – kreatinino koncentracija kraujyje šoktelėjo iki 900 µmol/. Nebuvo kitos išeitis kaip atlikti dializę.

donore.jpg

Kodėl verkia vyrai?

Audrius sako, kad visuomet buvo optimistas. Tikėjimo, jog viskas bus gerai, neprarado nei sužinojęs apie savo ligą, nei skaičiuodamas dienas iki transplantacijos. Per tuos metus palūžo tik vieną kartą – kai išgirdo apie laukiančias dializės procedūras.

„Kai man pasakė, kad mano inkstai dirba tik 7 proc. ir reikės dializuotis, apsiverkiau ir išbėgau iš kabineto. Visokios mintys tada lindo į galvą... Atrodė, kad viskas slysta iš rankų. Žinojau, ką reiškia dializė. Kad nebegalėsiu turėti normalaus gyvenimo“, – sako Audrius.

Neviltį kaskart pakeisdavo pyktis. „Labiausiai pykau ant tų, kurie stoviniuodavo prie konteinerių. Visą gyvenimą sportavau, negėriau, nerūkiau, bet susirgau. O jie vaikščiojo sveiki“, – prisimena šiaulietis ir priduria vėliau sužinojęs, kad gyvenimo būdas reikšmės neturėjo – ligą jis paveldėjo.

Praėjusią vasarą Audrius pirmą kartą pravėrė dializės kabineto duris. „Kas antrą dieną po keturias valandas gulėdavau prijungtas prie dializės aparato. Neskaudėjo, bet po procedūrų jausdavausi tarsi zombis. Ne gyvenau, o egzistavau“, – konstatuoja jis.

su-sunumis-ii.jpg

Viršininkas: „Šuniui reikia tave nurašyti“

Klausydamasi sūnaus pasakojimo, Birutė susigraudina: „Kai man paskambino marti ir pasakė, kad Audriaus inkstai dirba tik 7 proc., galvojau, išprotėsiu... Inksto transplantacijos tuo metu laukė 280 žmonių, operaciją buvo galima planuoti tik po 3–3,5 metų. Pasakiau sūnui: jeigu mano amžius daktarams tinka, nieko nebelaukime.“

Šešiasdešimtąjį jubiliejų atšventusios Birutės amžius medikams įtiko ir sulig ta diena prasidėjo jos kryžiaus keliai. „Gavau šūsnį siuntimų. Pirmąjį tyrimą atlikau gegužės pabaigoje, paskutinį – rugsėjo pabaigoje“, – sako ji.

Nusprendusi padovanoti savo inkstą sūnui, Birutė sulaukė daug palaikymo. Tiesa, 27 metus toje pačioje savivaldybės įmonėje dirbanti moteris braukia ašaras prisiminusi, kaip su ja elgėsi darbdavys. Nors visus tyrimus ji stengdavosi atlikti savo pietų sąskaita, retkarčiais tekdavo išsiprašyti iš darbovietės.

„Einu pas viršininką, sakau, blogai, sūnus susirgo, prašau, kad išleistų. O jis man: „Šuniui reikia tave nurašyti.“ Laurų už savo poelgį nenorėjau, tik paprasčiausio žmogiškumo – negi per daug prašiau?“ – stebisi Birutė.

su-zmona.jpg

Liga parodė tikruosius žmonių veidus

Po ašarų ir pažeminimų laukė gera žinia – jos ir sūnaus tyrimai atitiko idealiai. Kauno klinikinės ligoninės medikai paskyrė transplantacijos datą, kurios ir Audrius, ir Birutė laukė įsitempę. „Net ir mažiausia sloga galėjo sugriauti planus, todėl mamą saugojome kaip kiaušinį“, – šypteli Audrius.

Likus porai dienų iki operacijos jis paskambino mamai ir paklausė, ar ši neapsigalvojo. „Kaip aš galėjau persigalvoti?“ – dabar juokiasi Birutė, o Audrius aiškina, kad jam buvę nejauku.

„Jaudinausi dėl mamos – kaip gi ji gyvens be inksto? Svarsčiau, gal vis tik reikėtų stoti į eilę. Esu girdėjęs istoriją apie jauną merginą, kuri norėjo atiduoti inkstą savo tėčiui. Jis nesutiko“, – pasakoja šiaulietis.

Apnikusias abejones tąkart išsklaidė žmona Neringa – su ja Audrius susituokęs šešiolika metų, augina du sūnus. „Neringai esu labai dėkingas. Kai sirgau, ji rūpinosi vaikais, namais, vežiojo mane į dializes, mamą – į tyrimus. Pradėjau ją dar labiau vertinti, mylėti ir saugoti. Dėl manęs ir mamos taip pat labai jaudinosi brolis Nerijus, kuris gyvena Anglijoje. Beje, ten gyvena vienas mano draugas, kuris yra tarsi šeimos narys. Kai sužinojo, kad man blogai, paskambino ir pasakė: „Jeigu mamos inkstas netinka, metu visus darbus, atvažiuoju ir be jokių atsikalbinėjimų tau atiduodu savo.“ Kitas draugas, su kuriuo ilgai nebendravome, susirado mane per feisbuką, pasiūlė finansinę pagalbą. O iš tų, kuriuos laikiau artimiausiais, nesulaukiau nieko. Sakoma, kad žmogų nelaimėje pažinsi – taip buvo ir man“, – įsitikinęs Audrius.

naujas-pomegis.jpg

Ką reiškia donorystė

Operacijos diena išaušo lygiai prieš metus, spalio 4-ąją. Jos išvakarėse mama ir sūnus atsisveikino, o rytą vienas paskui kitą iškeliavo į operacines. Audriaus operacija truko penkias valandas, Birutės – dvi. Dabar ji turi 30 cm ilgio randą, o sūnaus randas – kur kas mažesnis.

„Mano inkstai nepašalinti. Vėžinių ląstelių juose nėra, jie tiesiog nedirba – tai kam be reikalo pjaustyti? Dešinėje apatinėje pilvo pusėje įdėtas mamos inkstas. Iš pradžių netgi jį jausdavau – buvo iššokęs guzelis. Bet su laiku jis rado savo vietą“, – sako Audrius.

Po sudėtingos operacijos vyras dešimt dienų praleido karantine, negalėdamas su niekuo bendrauti ir valgydamas tik dietinį maistas. Nenuostabu, kad perkeltas į paprastą palatą Audrius iš karto pasiteiravo gydytojo, ką gali valgyti? „Viską, ko negalėjai iki šiol“, – išgirdo atsakymą ir kaip mat nusipirko didelį puodelį kavos.

Rizikingiausias laikas – pirmieji pusė metų po operacijos – jau praėjo ir Audrius jaučiasi puikiai. „Bet jeigu didesnis gripas, komplikacijos, mamos inkstą gali atmesti. Po transplantacijos nesi apsaugotas, todėl turi save saugoti pats“, – aiškina jis.

Sūnui dukart gyvybę padovanojusi Birutė dabar džiaugiasi kiekviena diena. Audrius taip pat. „Šie metai buvo stebuklingi. Aš vėl gyvenu“, – sako jis. Regbio šiaulietis žaisti, žinoma, nebegali, tačiau teigia jo ir nepasiilgstantis. Vietoj to atrado naują aistrą – sportinį karinį žaidimą „airsoftą“ – šratasvydį. Likusį laiką leidžia su šeima – pamažu atsigriebia dėl ligos pasiglemžtus metus.

Pasikeitė ne tik šiauliečio laisvalaikis, prioritetai, bet ir piniginės turinys – dabar ten visuomet esti donoro kortelė. „Ją turime ir aš, ir žmona. Tik dabar suprantu, ką reiškia donorystė. Jeigu mirčiau, norėčiau kitam suteikti šansą gyventi, apsaugoti jo artimuosius nuo skausmo“, – sako Audrius.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt