Maisto ragautojas Donatas sapnuose vis dar grįžta į Šiaulius

Beige Minimalist Mood Photo Collage (3)
Šiauliai
TIC koliažas
Šiaulių TIC Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.LT

Ar žiūrite kulinarines laidas? O gal renkatės skaityti maisto kritikų straipsnius? Donatas Karklius save vadina ne maisto vertintoju, o prisiekusiu maisto ragautoju, jis sako, kad jam svarbiausia siunčiama pozityvi žinutė. Kas jį sieja su Šiauliais, kas jį pastūmėjo „keliauti per lėkštes“ – atsakymai šiame interviu. Maisto ragautojas Donatas sapnuose vis dar grįžta į Šiaulius

Pokalbį natūraliai pradedame klausimu – kodėl Donato ranką puošia ištatuiruotas „Šaulys“? Jau įprasta, kad gerai atpažįstamas miesto simbolis pasirenkamas logotipams, na, bet tatuiruotei?

Išties alternatyvų išsitatuiruoti Šiaulių simbolį yra, ir ne vienas – tai galėtų būti ir „Geležinė lapė“, ir „Gaidys“ ar „Skaitantis žmogus“. Pats Donatas sako, kad ir kaip ironiškai skambėtų, „Gaidys“ lygiavertis renkantis Šiaulius reprezentuojantį simbolį su kitais, gerai žinomais objektais: „Kas gyvenę Šiauliuose žino, kad nieko blogo su gaidžiu nėra. Kodėl pasirinkau „Auksinį berniuką“ - „Šaulį“? Šiauliečiu buvau gal iki paauglystės, iki to momento, kai išsikraustėme su visa šeima Joniškio kryptimi.

Deja, kad ir kokiu šiauliečiu save laikau, labai retai grįžtu į savo gimtąjį miestą. O „Auksinio berniuko“ simbolis, kai aš jau nusprendžiau pasidaryti savo gyvenimo iki 30 metų tatuiruočių ciklą (taip pavadinkime), man atėjo savaime.“ Donatas pasakojo, kad paauksuota „Šaulio“ skulptūra jo šeimoje yra tikra legenda: Donato dėdė, mamos brolis, dalyvavo užkeliant „saulės berniuką“ – „Šaulį“.

Pasak vyro, ši skulptūra jam – labiausiai simbolizuojantis Šiaulius objektas. Kitas argumentas, kodėl būtent „Šaulys“ puošia ranką – vaikystės prisiminimas: „Dar labai gerai prisimenu, kai brolis grįžo iš Šiaulių „Šiaulių“ krepšinio varžybų ir atsinešė geltoną „maikę“ su „saulės berniuku“.“

Maisto skanautojas tatuiruotę darėsi Vilniuje, tiesa, dabar mano, kad jei būtų daręsis Šiauliuose – būtų daugiau unikalumo.

Ne tik Šiauliai visada „su juo“, bet ir draugų kompanijoje – daugiausiai šiauliečiai: „ Taip susiklostė gyvenime, kad net ir atitrūkus nuo Šiaulių, dabar artimųjų ir draugų rate – daugiau nei pusė yra šiauliečiai, nors Šiauliuose mes nebuvom nei pažįstami, nei draugai. Gal galima taip sakyti – suvedė šiaulietiškos slaptos sąsajos. Kaip atskirti šiaulietį? Šiaulietį dažnai atskirsi iš tokio grubaus, atviro humoro. Mano žmonai buvo sunkiau pritapti prie šiauliečių ar bendrauti su jais, ji ne visada supranta tą grubesnį-šiaulietišką pasakymą.“

Sapnuose regimi Šiauliai

Sentimentus apie vaikystės miestą Šiaulius jam sukelia ne mamos gamintas maistas, o pirmoji mieste atidaryta picerija „Jonukas“: „Tokios storapadės, minkštos, sultingos, geros senoviškos amerikietiškos picos, kurios tada atrodė visiškas kosmosas, kai atsirado. Atsimenu, kaip ten su tėvais nueidavom. Norėčiau paragauti grįžęs į Šiaulius šito skonio. Nesvarbu, kad tik keli maži kvadračiukai mėsos ant tos picos būdavo, bet ten taip skanu ir faina. Klausimas, ar jei dabar kas pateiktų tokį maistą, pasakytum kad nebenusišnekėtų, bet tuo metu tai buvo tiesiog wow.“

Donatas prisiminė ir kitą Šiauliuose veikusią legendinę piceriją, kurioje picos būdavo patiekiamos keptuvėje: „Tokios tiesiog tą laikmetį simbolizuojančios picos. Todėl „Jonukas“ ir ta vieta prie turgaus, buvusi amerikietiškų picų vieta – atsiminimai apie Šiaulius.“

Žinoma, sentimentų daug ir iš Pietinio rajono, apie kurį visa Lietuva jau žino - Donatas ten užaugo.  Jis sako, kad jei grįžtų į Šiaulius, būtinai Pietinį rajoną parodytų žmonai ir vaikams: „Skaičiau R. Kmitos knygą - viskas man taip buvo sava, BMX trasos, regbis, kurį ir pats žaidžiau. Keistas potyris skaityti apie savo vaikystės vietas - nuo Pietinio „bulvariuko“ iki pačio centrinio bulvaro. Šiaip labai dažnai grįžtu sapnais į Šiaulius, į savo vietas ir vis bandau galvoti, kaip kas pasikeitę, kaip tas pats „Gaidys“ ar bulvare tebėra tos pačios skulptūros  nuo „Kastyčio“ pakelio iki kitų dalykų.“

Kas skanesnio gyvenime?

Donato ranką puošia dar ir emigracijos laikotarpį įprasminanti lėktuvo tatuiruotė, šalia glaudžiasi ir plunksna, šakutė, peilis: „Pastarieji įprasmina mano „maisto dalį“ gyvenime.“ 

Studijos Donatą atvedė į Vilnių, o tada ir meilė maistui atsirado studijuojant: „Atvykęs į Vilnių pamačiau, kad aplinkui yra daug nepatirtų dalykų, skonių ir neatrasto gyvenimo. Studentaudamas aš tiesiog pradėjau daugiau gaminti, mačiau, kad man visai tai pavyksta. Pasimatymai, dar kažkas, tu nori merginą nustebinti, tu kažką pagamini skanaus.“ O studento kišenei papilnėjus, prasidėjo saviedukacija ir įvairesnių maitinimosi vietų lankymas. 

Kitokia ančių medžioklė

O kelias nuo gaminimo iki rašymo apie jau pagamintus kitų patiekalus nebuvo toks ilgas. 2011 metais Donatas perskaitė A. Užkalnio straipsnį apie geriausių burgerių namus: „Ir aš pradedu kvestionuoti, ar tikrai tai yra geriausi, ar čia nesumelavo, o gal tik pagal jį skaniausi. Tada aš tiesiog nusprendžiau pats pasidaryti ir paieškoti Vilniuje 10 geriausių burgerių vietų.“ O tolimais 2011 metais net Vilniuje tų mėsainių buvo mažai, sunku rasti, ką jau kalbėti apie 10 maitinimo vietų, kurių meniu būtų mėsainis: „Buvo net tokių gaminių, kurie nieko bendra neturėjo su burgeriais – kotletas su bandele...“

Eksperimentas, kurį išprovokavo smalsumas, vykdytas tik dėl savęs ir draugų: Donatas tiesiog parašydavo į feisbuką ir pasidalindavo savo potyriais: „Čia tas pirmas laikotarpis, kai tu pradedi ieškoti, kaupti patirtį, lyginti maistą, skonius. Paskui buvo tam tikras tylos laikotarpis, o pažintis su žmona atvedė iki to, kad jai papasakojau, kad kažkada rašydavau apie maistą ir šiaip jaučiuosi norintis rašyti, kūrybiškai save išreikšti.

Papasakojau, kodėl toliau to nedarau, pasakiau, kad tiesiog neturiu logotipo, o kurti savo tinklaraštį, kai neturi logotipo – gi nesąmonė, turi atrodyti reprezentatyviai. O ji yra grafikos dizainerė, grafikė, ji sako, „aš tau sukursiu logotipą“ ir tada nebuvo pasiteisinimų, kodėl neturėčiau kurti tinklaraščio,“– tinklaraščio „Ančių medžioklė“ pradžią prisiminė pašnekovas. Jis pasakojo, kad žmona iš pradžių buvo ir jo „partner in crime“ – lydėdavo kartu, ieškodavo naujų vietų, apie kurias galėtų parašyti kažką įdomaus.

Kodėl „Ančių medžioklė“? Pasak Donato, yra keli variantai: vienas – tai šaržuotas A. Užkalnio projekto pavadinimas („Laukinės žąsys“). „Iš esmės „Ančių medžioklė“ - kai kažkas „paleidžia antį“, pasako gandą, tai aš turiu ateiti ir patikrinti, ar iš tikrųjų taip yra, kaip žmonės kalba apie naują restoraną arba valgyklą. Pirmasis projekto pavadinimas gimė Šiauliuose, svečiuojantis pas draugus. Papasakojau apie savo planą ir jie pametėjo šią idėją. Tai Šiauliai ir čia turėjo vaidmenį,“ – prisiminė Donatas.

Be pykčio

Dažnam lietuviui maisto vertintojas ar tas žmogus, kuris rašo apie maistą Lietuvoje sukasi apie vieną pavardę ir labai pretenzingus, dažnai neigiamus restoranų ar kavinių įvertinimus: „Yra maisto kritikai ir yra, turbūt, tiesiog ragautojai. Aš niekad nesu pasakęs, kad esu profesionalas, aš esu žinovas ar panašiai.

Ne, aš esu maisto mėgėjas, maisto ragautojas ir mano didžiausias privalumas yra tai, kad kai tu nesi kritikas, tu gali kalbėti apie daug ką per pozityvo prizmę. Aš laikau save pozityviu ragautoju ir dažniausiai žmonės to nesupranta, dažnai sako, jei tu pozityviai kalbi, tai tu esi nupirktas, nes negali visur būt teigiama ir panašiai. Bet iš esmės, tai jie nesupranta mano filosofijos, kodėl aš taip darau. Būna, tikrai „pataikau“ ant blogų vietų ir man kažkas nepatinka, bet tai nereiškia, kad aš turiu pulti imti ir mėgautis viešu pasmerkimu. Mėgautis neigiama emocija aš nenoriu, man tai netinka. Gyvenimas per trumpas, kad kurti neigiamą turinį ir iš to imti benefitus.“

Na, galbūt nuolatinis rašymas, video apžvalgų kūrimas ir gerina maisto vietų vertinimo įgūdžius, o mokytis iš kitų nereikia? Juk pasaulyje daugybė visokiausių kulinarinių kelionių, ekspertų.

Pasak Donato, jis jau daug metų stengiasi neskaityti nei A. Užkalnio straipsnių, nei kitų kolegų kaip ir apie ką jie rašo apie maistą: „Aš vengiu tapti Užkalniu ar kuo kitu kas dirba toje srityje. Aš tiesiog noriu atrasti save, būti savimi ir eiti per savo prizmę. Kas mano mokytojai? Asmeninė patirtis. Kuo daugiau potyrių, kuo daugiau vietų aplankai, tuo gali laisviau lyginti, laisviau pateikinėti savo nuomonę ar pastebėti detales, kurių anksčiau nepastebėdavai: patiekale, aptarnavime ar kažkur kitur.

Pradžioje mano įkvepėjas ir mokytojas buvo A. Užkalnis, per jį viskas ir pasidėjo, jis man davė tą pirminę idėją. Visai neseniai tinklalaidėje „Kas ant stalo?“ pasikvietėme A. Užkalnį. Man tai buvo labai smagi patirtis, nes aš niekad su juo asmeniškai nebuvau kalbėjęs. Ir nors buvo su juo skandalėlių ir dar kažkas, jis man pasirodė labai adekvatus, labai protingas ir geras žmogus. Jis yra mano įkvepėjas – ir man negėda tai pasakyti. Bet esmė yra tokia, kad taip, tu gali iš aplinkos, iš kitų vertintojų, semtis įkvėpimo, bet aš mėgstu nežiūrėti į nieką kitą. Tiesiog ieškoti po truputį, ieškoti savo stiliaus ir mokytis iš savęs.“

Rudenį Donatas su šeima keliavo Šiaurės Lietuvoje, Joniškio apylinkėse. Kadangi šeima jau išalkusi buvo, teko ieškoti vietos, turinčios geriausią įvertinimą: „Taip dažniausiai aš ir darau – pasižiūriu plius minus, kas tą akimirką tinka, ko norisi ir kas aplink yra iš geriausių vietų. Sakau, aš ieškau teigiamų patirčių, todėl be jokio nusistatymo pasižiūriu vertinimus, komentarus ir sakau: ok, čia geras vertinimas, bandom čia, nes aš noriu pozityvių akimirkų, pozityvių potyrių. Pamatėm virtienius siūlantį restoranėlį, sakau žmonai, nori virtinių, vaikai valgys virtinius – valgys, na ir einam.“