Maironis privertė patikėti, jog Lietuva turi ateitį (II d.)

Šiaulių apskrities P. Višinskio bibliotekoje viešėjęs Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios literatūros skyriaus mokslo darbuotojas Eugenijus Žmuida, pristatydamas paties sudarytą knygą „Maironis: laiškai. Atsiminimai“, pasakojo, kad Maironis tikėjo Lietuvos atgimimu, prisikėlimu ir suklestėjimu. I-ojo pasaulinio karo metu jo rašytoje poemoje „Mūsų vargai“ yra siužetas, kuriame pats popiežius informuoja besislapstantį lietuvį, kad Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę.

Liūdėjo dėl nevertinamų poemų

E. Žmuida pasakojo, kad Maironis tikruoju poetu laikė tą, kuris rašė poemas. Didieji poetai, pradedant Homeru, Dante ir baigiant A. Puškinu, M. Lermontovu, labiausiai buvo žinomi kaip poemų autoriai. Maironis labai liūdėjo, kad jo poemos nėra vertinamos.

Jo pirmosios poemos „Jaunoji Lietuva“ A. Baranauskas neįvertino, tačiau jaunimas kūrinį labai skaitė. Šatrijos Ragana savo apysakoje „Viktutė“ nepaprastai gražiai rašo apie Maironio poemą: ją jaunimas priėmė tarsi šventą relikviją, eilutes kartojo mintinai.

Apysaką „Viktutė“ Šatrijos Ragana baigė 1901 m. ir, pasak E. Žmuidos, galima suprasti, kad jau XIX a. paskutiniame dešimtmetyje Maironis buvo populiarus ir žinomas kaip poemų autorius. Tiesa, tik „Jaunoji Lietuva“ buvo įvertinta skaitytojų, kritikų.

E. Žmuida atkreipė dėmesį į poemą „Mūsų vargai“, kuri parašyta I-ojo pasaulinio karo metu. Dėl karo kunigų seminarija, kurioje poetas dėstė, turėjo išsikelti iš Kauno, bet atkaklusis Maironis surado dvarą Pašaukėnuose ir, gavus savininko leidimą, ji įsikūrė ten. Dvasininkas dirbo su tais dėstytojais, kurie nepasitraukė į Rusiją, bėgdami nuo vokiečių.

Poemą „Mūsų vargai“ Maironis rašė 1914–1918 m. „Laiškuose draugams jis skundėsi, kad vargsta, negali „išlipti“ iš vienos ar kitos dalies. Vis dėlto poemoje yra epizodas, kuriame atsiskleidžia autoriaus tikėjimas Lietuvos atgimimu, prisikėlimu ir suklestėjimu“, – sakė mokslininkas.

Poemoje – Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas

A. Žmuidos teigimu, kai Maironis rašė poemą, mūsų drąsiausi ir šviesiausi žmonės tik svajojo apie nepriklausomybę. Buvo labai sunku įsivaizduoti, kad Lietuva taps laisva.

Tuo metu Rusijoje įsikūrusio Lietuvos patrioto Martyno Yčo dėka buvo įkurtas Komitetas nukentėjusiems nuo karo šelpti. Tai buvo bene pirmoji visus lietuvius apjungusi organizacija, ilgainiui tapusi politine jėga, siekusia Lietuvos nepriklausomybės.

Karo pradžia daugeliui tautų įžiebė viltį, kad jos taps laisvos, nes keisis Europos politinis žemėlapis. Šaltiniuose užfiksuota, kaip M. Yčas, karo pradžioje kalbėdamasis su Antanu Smetona, kuris buvo Komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti vadovo pavaduotojas, svarstė, kas geriau būtų Lietuvai – vokiečiai ar rusai. Vokiečiai jau buvo užėmę didžiąją Lietuvos dalį, M. Yčas ir
A. Smetona diskutavo, kad rusai gal nėra blogi žmonės, bet reikia su jais mokėti susitarti, o vokiečių kultūra aukštesnė.

„A. Smetona atsakė, kad iš tikro nei vieni, nei kiti neduos mums išsvajotos nepriklausomybės. Tada M. Yčas pasakė, kad tada reikia, jog ir rusai, ir vokiečiai pralaimėtų. Tai buvo lyg ir juokas, bet, kaip rodo istorija, tokie juokai atsitinka. I-ojo pasaulinio karo pasekmėje ir Vokietija, ir Rusija griuvo. Tada Rusijos „pakraščiai“ paskelbė apie nepriklausomybę. Mes žinome tik apie Lietuvą, Latviją, Estiją, bet iš tikro ir Baltarusija, Ukraina, Azerbaidžanas, Gruzija, Armėnija tapo laisvos. Žinoma, ne visiems pavyko atsilaikyti nuo Rusijos bolševikų invazijos“, – sakė knygos sudarytojas.

O poemoje „Mūsų vargai“ vienas besislapstantis herojus sugalvojo apsilankyti Italijoje pas popiežių, kuris vaizduojamas sekantis istorinius įvykius. Jis informuoja kelis mėnesius besislapstantį lietuvį, kad Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę, buvo pasirašyta sutartis.

„Ir jie toliau kalba apie Lietuvą, kuri dabar galbūt įžengs į kultūringų Europos tautų tarpą“, – sakė literatas, pridurdamas, kad M. Yčas iš tikrųjų buvo pas popiežių 1916 m. Gali būti, kad Maironis tai žinojo ir faktą gražiai panaudojo poemoje. Popiežių jis parodė labai išprususį, žinantį lietuvių kalbos vertę“, – teigė E. Žmuida.

Išmintingas kunigas, puoselėjantis kultūrą

Maironį amžininkai prisiminė kaip labai pareigingą ir gerą žmogų. Poetas visus sesers vaikus išleido į mokslus, pats juos mokė prancūzų kalbos, kitų dalykų, net baigusius mokslus rėmė, siųsdavo jiems pinigų.

„Maironis mėgo kultūros žmones, jo salonas Kaune buvo pagarsėjęs literatų, dainininkų, poetų, artistų sueigomis. Po dramų pastatymų jis kviesdavosi aktorius pas save, suruošdavo dideles vaišes. Pats Maironis laikėsi taisyklių, jų nepažeisdavo, tad pobūviai būdavo aukšto lygio. Niekas nedrįsdavo Maironio bute peržengti ribų, elgėsi kultūringai“, – pasakojo literatas.

Įdomi istorija Maironiui nutiko su M. K. Čiurlioniu. Ruošdamasis vedyboms, dailininkas labai nenorėjo eiti privalomosios išpažinties. Maironis suorganizavo susitikimą – pasikvietė jį, motyvuodamas norintis pasikalbėti apie reikalus.

Susitikimo metu Maironis nejučia nuoširdžiai išsikalbėjo M. K. Čiurlioniui, o pastarasis pasijuto lyg ir skolingas kunigui. Ėmė pasakoti apie save ir negailėjo kritikos.

Tada Maironis nuėjo į kitą kambarį ir grįžo su brevijoriumi rankose. Pradėjo lotyniškai kažką murmėti, o tada peržegnojo dailininką ir pasakė, kad gali parašyti raštelį-pažymėjimą, jog išpažintis atlikta. Visi juokėsi dėl tokio visos Čiurlionio šeimos laimėjimo.

Aktyvus iki paskutinės dienos

Kalbėdamas apie Maironį, E. Žmuida prisiminė ir klojimų teatrus, kurie mūsų proseneliams buvo tikra lietuviškumo mokykla, žodžio, kūrybos, dainos, poezijos sklaidos priemonė.

„Sunku įvertinti, kiek daug klojimų teatruose rengti vakarai turėjo įtakos Lietuvos kultūrai, jaunimui. Daug žymių autorių apie klojimų teatrus rašė. V. M. Putinas atsiminimuose rašė, kad jam yra tekę būti garsiausiose operų salėse, bet nė vienas teatras nepaliko tokio įspūdžio, kokį paliko pirmą kartą aplankytas vakaras klojimų teatre“, – pasakojo literatas.

E. Žmuida taip pat išsklaidė mitą, neva Maironis gyvenimo pabaigoje buvo „jau miręs būdamas gyvas“. Rašytiniuose šaltiniuose užsimenama, kad jis neva vaikščiojo lyg bronzinė statula, prie kurio prieiti buvę nedrąsu, neva jis jau buvo atlikęs savo vaidmenį kaip poetas „aušrininkas“ ir toje epochoje buvo pasilikęs.

„Iš jo laiškų, statomų spektaklių galima suprasti, kad taip nebuvo. Maironis buvo aktyvus iki paskutinės gyvenimo dienos. Jis tebebuvo seminarijos rektorius, statėsi sau namus Žaliakalnyje, kur planavo persikelti, universitete dėstė Donelaičio kursą, važinėjo kasmet į Palangą, vakarais eidavo ant tilto palydėti saulės. Jį pamačiusios merginos sustodavo ir nesusilaikydavo nepradėjusios dainuoti lietuviškų dainų poeto žodžiais. Maironis buvo pop-žvaigždė, nebuvo jis gyvas numiręs, nebuvo užmirštas žmogus“, – sakė literatas.

Sankt Peterburge – memorialinė lenta Maironiui

Beje, Lietuvos konsulatas ir lietuvių bendruomenė Sankt Peterburge jau rengiasi Lietuvos valstybės šimtmečio minėjimui 2018-aisiais. Ketinama išleisti knygą apie šiame mieste studijavusius ir dirbusius signatarus, įrengti memorialinę lentą Maironiui.

XIX a. Sankt Peterburge gyveno, dirbo ir mokėsi 11 iš 20 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų. Jokūbas Šernas, Antanas Smetona, Stanislovas Narutavičius, Jonas Vileišis Sankt Peterburgo universitete studijavo teisę, Vladas Mironas, Kazimieras Steponas Šaulys, Alfonsas Petrulis mokėsi Imperatoriškoje Romos katalikų dvasinėje akademijoje, likusieji žinių sėmėsi kituose institutuose.

Kadaise Maironis, išvažiuodamas iš ten į tėvynę, kalbėjo jį palydėti susirinkusiems bičiuliams, kad išsimokslinę svetur ir gavę galimybę grįžtų į Lietuvą, kad kauptų tas žinias savo tėvynės ir tautiečių labui.