Magiškiausia metų šventė – kitaip

Į Bundzų kaime esančią Jūratės ir Sauliaus Arštikaičių sodybą bendraminčius sukvietė magiškiausia metų šventė – Rasos. Čia vyko nuoširdumo vakaras su sąmoningumo mokyklos „Gyvenimo rytas“ įkūrėju Robertu Karvausku, visas lietuvių vasaros saulėgrįžos šventės tradicijas ir papročius atskleidė senovės baltų religinės bendruomenės „Kelmės Romuva“ dvasininkas – vaidila Valdas Rutkūnas.

Jau antrus metus iš eilės tęsiama tradicija vasaros saulėgrįžos metu sugrįžti prie dvasinių žmogaus ištakų, prie savęs suvokimo, prie meilės savyje pažadinimo, prie kitokio gyvenimo priėmimo.
„Kaip save nuteikiame, taip ir jaučiamės. Kaip jaučiamės, taip ir programuojame savo gyvenimą. Jei mes negalvojame, kad bus nuostabu, bus stebuklai, tai mūsų akys jų ir nepamatys, – įsitikinęs „Gyvenimo ryto“ įkūrėjas. – Tokios šventės kaip ši reikalingos tam, kad mes išeitume iš šablonų, kad pajaustume kitokius jausmus, kad leistume gyvenimui atsiskleisti, kad pamatytume stebuklus ir perduotume tai savo vaikams, draugams, bendradarbiams, kad parneštume kibirkštį – kitokį požiūrį į gyvenimą. Tokį, kokiu į gyvenimą žiūri kūdikiai, kurie viskuo stebisi ir kiekvieną minutę atranda kažką nauja.“
Pasak R. Karvausko, kad pajustume visi daugiau nei kiekvienas atskirai, turime susijungti į vieną visumą, kad mūsų širdyse būtų daugiau laimės ir meilės, turime pradėti ja dalintis.
„Įsivaizduokite, kad mūsų krūtinėje dega žvakė ir apšviečia mūsų gyvenimą, nes tai yra mūsų laimės ir dievybės kibirkštėlė. Kai mes nuo jos uždegam kitą žvakę ir dar kitą, ji nieko nepraranda, tačiau aplinkui pasidaro šviesiau. Tad turime savo širdimi prisiglausti prie kitos širdies ir pasidalyti vienas su kitu savo laime“, – kalbėjo mokytojas.
Sunku patikėti nepabandžius, kaip viskas iš tiesų veikia, kokios stiprios energinio susijungimo į vieną visumą, meilės savyje pažadinimo ir kitos praktikos. O tereikia tiek nedaug – tik palinkėti kitam laimės, tik panorėti kurti jausmą savyje ir jį gauti. Juk, kaip sako R. Karvauskas, mes atėjome į šį pasaulį su vienu tikslu, – kad esantiems aplinkui mus būtų gera gyventi. Tad jei mes tai užmirštame ir pradedame gyventi tik dėl savęs, egoistiškai, tada ir dingsta pats gyvenimas, ir atsiranda tik egzistencija.
„Keičiasi vibracijos, keičiasi fiziniai pavidalai. Sužydėjo medis – vienos vibracijos, nuvyto – jau kitos. Todėl labai svarbu sutelkti dėmesį į savo vidų, susijungti su aukščiausiuoju šaltiniu – Meile, kurią Jėzus vadino Tėvu danguje. Nėra nieko svarbiau už šią būseną. Kiek mūsų širdyse meilės, toks ir bus mūsų gyvenimas“, – aiškino „Gyvenimo ryto“ įkūrėjas.
Dar daugiau informacijos apie šiuos dvasinius dalykus galima rasti neseniai pasirodžiusioje R. Karvausko knygoje „Laimingo Gyvenimo Raktas“.
Vakaro pabaigoje visų laukė kulminacija – susivienijimo su ugnimi praktika. Kiekvienas galėjo mesti sau iššūkį ir pereiti per žarijas. Pasirodo, tai nėra taip baisu, kaip atrodo. Juk svarbiausia – nusiteikimas.
Trumpiausia vasaros naktis – tai laikas, kai žmogus gali pasisemti labai daug jėgų iš gamtos, atrasti ar sustiprinti ryšį su ja. Tad nenuostabu, kad visoje Lietuvoje ir mūsų krašte atgaivinamos tradicinės baltiškosios kultūros vertybės. Ir tai padeda padaryti vaidila V. Rutkūnas, džiaugdamasis, kad Šakių rajone nuo pernai prasidėjo atgimimo banga, kad kuriasi tradicija švęsti tikrąją Rasų šventę.
„Joninės ir Rasos – tai dvi skirtingos šventės. Kai krikščionybė atėjo į Lietuvą, stengėsi senąsias šventes pavadinti savais vardais. Taip Rasų šventė buvo sutapatinta su Šv. Jonu ir tapo Jonų ir Janinų vardadieniu“, – aiškino V. Rutkūnas.
Jo manymu, didelė neteisybė, kad tradicinėmis yra laikomos tos religijos, kurios į Lietuvą atėjo iš kitų kraštų, bet ne prigimtinis mūsų tikėjimas. Atkūrus Lietuvos valstybę buvo tikėtasi, kad valdžia suteiks senajam baltų tikėjimui pripažinimą, tačiau šis klausimas tik dabar svarstomas Seime.
Džiugu, kad kiekvienais metais į Rasų šventę susirenka vis daugiau bendraminčių. Juk magiškiausią mūsų protėvių šventę, kuri trunka per visą naktį ir baigiasi išsimaudymu rasose, būtina švęsti bendruomenėje. Šventės metu vyksta daug tradicinių apeigų ir ratelių, šokama daug šokių, dainuojama daug dainų. Visame tame sudėta daug meilės, vyksta savotiškas teigiamas žmogaus programavimas sėkmingiems metams.
Rasų šventė – tai lyg gamtos ir visatos priminimas mums, kad žmogaus gyvenimas rieda kaip Saulės ratas, pateka, krypsta į pakilimą ir pilnatvę, pasiekęs pilnatvę, ritasi žemyn...

Šakių rajono laikraštis „Draugas“