Šv. Jurgis – krikščionis kareivis

Oksana Laurutytė

 

Paliudijo ištikimybę tikėjimui

Kunigas dalijasi žiniomis, kad šv. Jurgis gimė graikų krikščionių kilmingoje šeimoje Lydos mieste, Palestinoje, trečiame amžiuje maždaug tarp 275 ir 285 metų, mirė Graikijos mieste Nikomedijoje, Mažojoje Azijoje. Jo tėvas Gerontios buvo graikas iš Kapadokijos – romėnų karininkas, jo motina Polychronia – graikė, kilusi iš gimtosios Lydos. Jie abu buvo krikščionys iš kilmingų šeimų, todėl jų vaikas auklėtas krikščionimi. Vaikui davė Georgios (graikų), reiškiančio „žemdirbys“, vardą. Nuo vardo kildinamas ir šventojo ūkininkų, žemės darbų, arklių ir gyvulių užtarimas bei globa.

Keturiolikos metų Jurgis prarado savo tėvą, po kelerių metų mirė jo mama. Likęs našlaičiu, Jurgis nusprendė eiti į Nikomediją, to meto imperijos miestą, ir imperatoriaus Dioklecijano prašyti priimamas tarnauti kareiviu. Imperatorius su džiaugsmu priėmė Jurgio prašymą ir jau dvidešimties jis buvo paaukštintas į tribūnus ir tapo atsakingas už sargybą Nikomedijos mieste. Profesionaliojoje kariuomenėje karo tribūnai neturėjo konkrečiai apibrėžto pareigų rato, jie būdavo legiono štabo karininkai. Jiems užduotis pagal situaciją skirdavo legatas. Kartais teigiama, kad karo tribūno rangas ekvivalentiškas dabartinių kariuomenių pulkininkui.

302 metais po Kristaus Dioklecijanas paskelbė įsaką, kad kiekvienas kareivis turėtų aukoti šventykloje romėnų dievams, o krikščionims kariuomenėje ne vieta ir jie pasmerkiami mirti. Tačiau Jurgis nesutiko atsižadėti tikėjimo į Jėzų Kristų ir su tikėjimo drąsa kreipėsi į imperatorių, prieštaraudamas jo nutarimui.

Dioklecijanas nusiminė, nes nenorėjo prarasti savo geriausio tribūno. Bet Jurgis garsiai atsisakė imperatoriaus įsakymo, matant savo kolegoms kareiviams ir tribūnams, jis teigė esąs krikščionis ir ragino garbinti Jėzų Kristų. Imperatorius bandė atkalbėti Jurgį, net siūlė dovanų žemės, pinigų ir vergų, jei jis padarytų auką romėnų dievams. Jis pateikė daug pasiūlymų, bet Jurgis viską atmetė.

Jurgiui paliudijus ištikimybę tikėjimui, imperatoriui nieko neliko, tik pasmerkti jį dėl įsakymo nevykdymo.

Prieš pasmerkimą Jurgis atidavė savo turtą vargšams ir pasitiko mirtį. Po įvairių kankinimo serijų prie Nikomedijos miesto sienos jam buvo nukirsta galva. Tai įvyko 303 metais balandžio 23 d., tad ši diena – Jurgio gimimo dangui diena.

 

Gerbiamas ir musulmonų, ir krikščionių

„Pasakojimas, kad jis išlaisvino karalaitę iš slibino, yra mitinis motyvas, sukurtas pagal kitų slibino nugalėtojų – Persėjo, Indro, Zigfrido – legendas. Jurgio kultas, prasidėjęs Bizantijoje, paplito visuose Rytuose nuo Gruzijos iki Abisinijos“, – pasakoja R. Urbonavičius.

Viduramžių kryžiaus žygių dalyviai jį buvo pasirinkę savo globėju, taip Jurgio kultą išplatindami po visą Europą. Jis tapo daugelio valstybių ir miestų globėju: Anglijos, Katalonijos, Aragonijos, Gruzijos, Lietuvos, Portugalijos, Ligūrijos, Genujos, Venecijos.

Jurgis laikomas arklių ir apskritai gyvulių globėju. Gal dėl to ir Lietuvoje jis toks populiarus.

Šv. Jurgis yra žymus, jog yra žinomas ir gerbiamas musulmonų, taip pat gerbiamas krikščionių visuose Vidurio Rytuose – nuo Egipto iki Mažosios Azijos. Biblijos, Korano pasakojimų nuotrupos, susimaišiusios su liaudies pasakojimais, lėmė, jog šv. Jurgis tapatinamas su Al-Khidr, kuris, pasak pasakojimo, būdamas dvidešimties, nužudė slibiną netoli Beiruto prie jūros. Musulmonų moterys lankydavosi šioje srityje jo šventovėje ir melsdavosi jam.

Šv. Jurgio globos šaukiasi visame pasaulyje: Gruzija, Anglija, Egiptas, Bulgarija, Katalonija, Rumunija, Etiopija, Graikija, Indija, Irakas, Izraelis, Libanas, Lietuva, Palestina, Portugalija, Serbija, Makedonija, Ukraina, Rusija ir Sirija. Šios šalys – pasirinkusios šventąjį kaip globėją.

Taip pat miestai: Genuja, Beirutas, Amersfortas, Botošanis, Timišoara, Beit al Fakihas, Kaseresas, Ferara, Kragujevacas, Kumanovas, Liubliana, Pomorijė, Prestonas, Rio de Ženeiras, Lyda, Lvovas, Barselona, Maskva ir Viktorija.

Šv. Jurgis – skautų ir įvairių profesijų, organizacijų ir ligonių globėjas.

 

Jurgis ir slibinas – legenda

Legenda pasakoja, kad Jurgis buvo garbingas ir bebaimis riteris, drąsą skyręs krikščioniškajai žiniai skleisti. Tais laikais Kapadokijoje buvo gausiai apgyvendintas miestas, plytintis prie ežero, kurio vandenyse nardė siaubinga pabaisa – slibinas. Didžiulis gyvis pragariška, iš žaižaruojančių nasrų besiverčiančia liepsna sėjo mirtį ir visa ką griovė. Buvo tik vienas būdas apmalšinti jo skleidžiamas liepsnas – duoti jam suėsti gležną jaunos merginos kūną.

Taip per anksti savo dienas baigė daug mergaičių. Kartą burtai teko karaliaus dukrai. Dabar, kad būtų numaldyta ta bjauri pabaisa, reikėjo pasiaukoti jai. Karalius ėmė ieškoti preteksto pasipriešinti šiam nelemtam likimui. Tačiau žmonės, susirinkę prie rūmų, šaukė: „Kaipgi? Mūsų dukros turi mirti, o tavoji ne?“ Taigi, valdovas turėjo su tuo susitaikyti. Aprengė dukrą karališkais drabužiais ir, lydimas didikų, nuvedė ją prie ežero.

Iš vandens išnirusi pabaisa jau ketino praryti auką, kai staiga iš kažkur atsirado apsiginklavęs riteris ir, nepaisydamas pavojaus, stojo į kovą su slibinu, smeigė į jį ietį ir jo galvą prismeigė ant drėgno pakrantės smėlio. Karaliaus dukra buvo išgelbėta, o su ja – ir visas miestas. Ši istorija pasibaigė tuo, kad karalius, jo dukra, pareigūnai ir visas miestas (pagal legendą, dvidešimt tūkstančių vyrų, neskaitant moterų ir vaikų) priėmė krikščionybę.

Jurgio kankinystė

Už tai, kad atsisakė smilkyti smilkalus dievų garbei, imperatorius jį suėmė kartu su daugeliu kitų krikščionių. Norėdami jį įveikti, budeliai išmėgino viską: jo ir taip jau visą žaizdotą kūną apibėrė druska, tačiau didvyriškasis riteris net nepajuto, kaip jį graužia. Jo neįveikė netgi nuodai, o dantračiai neįstengė sutrinti jo kūno…

Tada imperatorius ėmėsi gražbylystės, tačiau sulaukė priešingos reakcijos. Jurgis ne tik nepasidavė, bet jo pavyzdys dar suteikė nepalenkiamos drąsos ir visiems kitiems įkalintiems. Ir dar daugiau: jis pačią imperatoriaus žmoną įtikino priimti Kristaus mokymą. Ir, žinoma, nuteistųjų mirti gretas iš karto pagausino ir pati imperatorienė.

Prieš mirdama ant ešafoto, ji sugebėjo prisiartinti prie Jurgio ir jo paklausti: „Kas bus su manimi, juk aš dar nesu pakrikštyta?“ Jurgis atsakė: „Tavo pralietas kraujas bus tau krikštas ir karūna.“ Galiausiai narsusis Kapadokijos riteris pats pasidavė budeliui. Padėjo galvą ant kaladės ir kardo kirtis ją nukirto.

Meno kūriniuose šv. Jurgis vaizduojamas jaunas ir gražus, raitas ant balto žirgo, su spindinčiais šarvais, ietimi persmeigiantis slibiną. Pagrindinis šv. Jurgio atributas yra slibinas. Kiti atributai – vėliava su kryžiumi, karalaitė ir baltas žirgas. Lietuvių liaudies mene vaizduojamas jojantis ant žirgo ir rankoje laikantis ietį, kuria duria į po kojomis besirangantį slibiną – blogio ženklą. Jo siužetas liaudies skulptūroje užima išskirtinę vietą.

Skaistgirio Šv. Jurgio bažnyčia

Ga­bi­ja Sur­do­kai­tė-Vi­tie­nė

Netoli pagrindinio Joniškio–Žagarės kelio stovinčios Skaistgirio bažnyčios istorija nėra iki galo aiški. Kunigas Vincentas Juzumas (1819–1901) rašė, kad pirmąją Skaistgirio bažnytėlę pastatė valstiečiai, o karalius Jonas Kazimieras Vaza apie 1665 m. suteikė jai žemės sklypą. Jokie šaltiniai šios valdovo fundacijos nepatvirtina, tačiau Žagarės dvaro teismo knygos įrašai liudija, kad XVII a. pabaigoje Skaistgiryje jau stovėjo bažnyčia ir čia buvo laidojami žmonės, o 1711 m. prie Skaistgirio bažnyčios palaidoti Kazimieras su žmona Bagdonavičiai paliko 900 timpų naujai šventovei statyti arba senąjį pastatą remontuoti.

Ilgą laiką Skaistgirio bažnyčia veikė be jokios fundacijos ar aprūpinimo ir priklausė motininei Naujosios Žagarės parapijai. XVIII–XIX a. dokumentuose ši šventovė įvardijama ir kaip koplyčia, ir kaip filija. Nuolatinio kunigo čia nebūta, bet stovėjo nedidelė klebonija atvykstančiam dvasininkui apsistoti. XIX a. pradžioje Skaistgirio medinė bažnyčia buvo visiškai begriūvanti ir apie 1819 m. dėl avarinės pastato būklės joje nustota aukoti Mišias. 1826 m. senasis pastatas nugriautas ir 1827 m. buvo pastatyta nauja iš molio suplūkta bažnyčia ant aukšto mūrinio pamato. Tų pačių metų rugsėjo 21 d. ją pašventino Naujosios Žagarės klebonas. Dėl projekto klaidų naujasis pastatas išstovėjo tik dešimtmetį ir 1838 m. imtasi jį perstatyti.

1837 m. į Skaistgirį atvyko kunigas Juozapas Jucevičius. Jis pradėjo čia gyventi nuolat, o ir bažnyčios statusas pasikeitė – Skaistgirys tapo Naujosios Žagarės filija. Čia ne tik laidoti tikintieji, bet pradėta ir krikštyti. 1838 m. kunigo J. Jucevičiaus rūpesčiu ir Žagarės dvaro bei aplinkinių valstiečių lėšomis iškilo dabartinis mūrinis bažnyčios pastatas. Tų pačių metų lapkričio 6 d. ji buvo pašventinta. Naujoji bažnyčia turėjo vieną zakristiją (antroji pristatyta vėliau) ir prieangį, o virš jos kilo fasadinis varpinės bokštas. Pastato tūris iki šiol dominuoja gyvenvietės aplinkoje.

Skaistgirio bažnyčia orientuota vakarų–rytų kryptimi, simetriška, lotyniškojo kryžiaus plano, halinio tūrio, vienanavė, sumūryta iš molio, plytų, lauko akmenų, akmens skaldos. Trisienė apsidė gana trumpa, už navą siauresnė, abipus jos simetriškai įkomponuotos beveik stačiakampio plano zakristijos. Pagrindinis stačiakampis bažnyčios tūris vientisas, šoninių fasadų kompozicija lakoniška ir santūri. Dvišlaičio stogo konstrukcija gegninė.

 

XIX a. iškilusios mūrinės Skaistgirio bažnyčios architektūrinis provaizdis sietinas su Šiaurės Lietuvos ir Pietų Latvijos XVI a. pab.–XVII a. vienabokščių šventovių architektūros tradicija. Gerokai anksčiau radęsi Naujosios Žagarės, Joniškio (vėliau perstatytos), Jelgavos ir Bauskės liuteronų šventovės taip pat vienabokštės. Šią tradiciją tęsia ir XVIII a. pabaigoje sumūryta Šakynos bažnyčia.

Naujosios Skaistgirio bažnyčios pastato įrengimo ir tvarkybos darbai užtruko iki 1842 metų. XIX a. II pusėje–XX a. ji buvo gerai prižiūrima, dažnai remontuojama, tvarkoma. 1865 m., komendoriaujant kunigui Leopoldui Radavičiui, buvo perstatytas (?) ir perdažytas bažnyčios stogas, permūryta šventoriaus tvora ir įrengta 14 Kryžiaus kelio stočių koplytėlių su garsiosiomis dievdirbio Augustino Ulčino skulptūrinėmis grupėmis, kurias meistras drožė dvejus metus (1999–2001 m. skulptūrėles restauravo Prano Gudyno restauravimo centro specialistas Alfonsas Šaulys. Jos dabar saugomos Joniškio istorijos ir kultūros muziejuje). Gerai prižiūrimą bažnyčią 1880 m. gegužės 17 d. konsekravo Žemaičių vyskupas sufraganas Aleksandras Kazimieras Beresnevičius.

Skaistgirio šventovėje saugoma daug skirtingo meninio ir profesionalumo lygio XVII–XIX a. kūrinių. 1838 m. į naująją bažnyčią buvo perkelti senieji XVII–XVIII a. altoriai su skulptūromis. Kaip spėjama, pastarieji dar XVIII a. vid. perkelti iš tuo metu atnaujinamos Naujosios Žagarės bažnyčios. XIX a. II pusėje–XX a. pradžioje šie altoriai ne kartą naujinti ir tvarkyti. Apie 1856–1862 m. jiems įgyti nauji šv. Antano Paduviečio, šv. Martyno, šv. Baltramiejaus, Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu ir šv. Jonu Krikštytoju paveikslai.

1865 m. didžiojo altoriaus pirmame tarpsnyje įkeltas naujas vilniškio dailininko nutapytas Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas, puoštas varkalio Cezario Šteinbergo aptaisais. Tai viena ankstyvesnių stebuklingojo paveikslo kartočių, kurių radimąsi ir plitimą inspiravo 1863 m. sukilimas ir jo pasekmės. Į Skaistgirį iš kaimyninės Latvijos atkeliavo 1858 m. pastatyti nauji Liepojos meistro Karlo Hermano 11 balsų vargonai. 1900 m. Rygoje Johano Kristofo Šveno liejykloje nulietas varpas, o sovietmečiu iš nežinomos bažnyčios atkelti XIX a. vid. Rygoje dirbusio akademistinės mokyklos dailininko T. Tichejevo paveikslai „Šv. Šeima“ ir „Ecce Homo“.

 

XIX a. patyrusi itin dinamišką kaitos laikotarpį, XX šimtmetyje Skaistgirio šventovė esminių permainų nepatyrė. Tik Pirmojo pasaulinio karo metais iš bokšto išvežti varpai: 1915 m. tris varpus išsivežė rusai, o 1917 m. du pasiėmė vokiečiai. Vienas šių varpų (J. K. Šveno) 1922 m. sugrįžo į Skaistgirį. Visgi pats pastatas Pirmojo pasaulinio karo metais nenukentėjo. Po šiek tiek didesnių tvarkybos darbų 1925–1928 m. (tuo metu perstatytos abi bažnyčios zakristijos, praplėstos parapijos kapinės) per visą XX a. daugiausia buvo atliekami didesnės ar mažesnės apimties bažnyčios remonto darbai.

Gavus Apaštališkojo Sosto leidimą nuo 1841 m. bažnyčioje švenčiami Šv. Jurgio atlaidai, 1850 m. filialisto kunigo Stanislovo Jucevičiaus iniciatyva gautas Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus leidimas su Švč. Sakramento išstatymu švęsti Šv. Jurgio ir Šv. vyskupo Martyno atlaidus. Jau XIX a. II pusėje šių švenčių dienomis Skaistgiryje vykdavo arklių mugės. Kadangi 1880 m. bažnyčia konsekruota per Sekmines, tai nuo to laiko Sekminės tapo trečiąja parapijos iškilme. XIX a. 9 dešimtmetyje per Sekminių, Šv. Jurgio ir Šv. vyskupo Martyno atlaidus į Skaistgirį atvykdavo 5–6 kunigai iš kaimyninių parapijų. 1948 m. gautas leidimas per tris Sekminių dienas atlikti 40 valandų Švč. Sakramento adoravimo pamaldas, todėl ši šventė tapo pagrindine parapijos iškilme.

Tekstas parengtas remiantis leidiniu „Lietuvos sakralinė dailė“, t. II: „Šiaulių vyskupija“, d. 1, kn. 3, Vilnius: LKTI, 2015. Projektą rėmė Lietuvos mokslo taryba.

Vytauto Balčyčio nuotraukos iš Lietuvos kultūros tyrimų instituto Sakralinio meno paveldo skyriaus archyvo.