M. Markevičienė: „Visi darome labai didelius, labai reikalingus ir reikšmingus darbus“

Šiaulių garbės pilietės, akordeono specialybės mokytojos Marytės Markevičienės klasės akcentai – jos pirmasis akordeonas ir Zitos Abromavičiūtės, akademinės krypties akordeono profesionalės, nuotrauka. „Ji formavo mano supratimą apie tai, kas yra muzika, kas yra darbas su vaikais“, – švelniu žodžiu buvusią dėstytoją mini M. Markevičienė. Tikriausiai dabar ją pačią taip apibūdintų daugelis esamų ir buvusių mokinių.

Būtinai akordeono ir būtinai raudono

„Esu gimusi ne Šiauliuose, bet tikrai laikau save šiauliete. Tai – mano miestas, kuris mane augino, mane mokė, ir dabar aš stengiuosi grąžinti jam skolą“, – sako Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje dirbanti pedagogė.

M. Markevičienė gimė 1955 m. rugsėjį Punios kaime, Alytaus rajone. Iš tremties sugrįžę jos tėvai neturėjo teisės gyventi ten, iš kur buvo ištremti, todėl 1956 m. persikėlė į Šiaulius. „Tėvai gavo darbą siuvykloje, kuriai vadovavo Valerijonas Kalinas. Jis buvo geras žmogus ir patikėjo mano tėvų noru sąžiningai dirbti. Apsistojome pas giminaitį – mažame kambarėlyje gyvenome devyniese. Vėliau tėvai išsinuomojo atskirą kambarį, po to pasistatė namą. Jį renovavome ir dar dabar gyvename“, – pasakoja M. Markevičienė.

Kadangi abu jos tėvai buvo siuvėjai ir priklausė darbininkų klasei, klausytis muzikos koncertų salėse būsimoji pedagogė negalėjo. Jos pažintis su muzika, nulėmusia tolesnį gyvenimo kelią, prasidėjo kone atsitiktinai.

„Pas mane atėjo Senelis Šaltis, kuris grojo raudonu akordeonu. Tada ir man prireikė akordeono. Su tėvais nuėjome į parduotuvę ir aš išsirinkau tą, kuris man labiausiai patiko – raudoną. Pradėjau muzikuoti“, – šypsosi M. Markevičienė ir priduria raudonąjį vaikystės akordeoną išsaugojusi iki šių dienų. Jį laiko savo klasėje, parodo mokiniams.

Iš pradžių šiaulietė lankė privačias akordeono pamokas, vėliau mokėsi tuometėje Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija, – aut. past.), o 1979 m. įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.

„Tuo metu reikėjo gauti teisę stoti į aukštąją mokyklą, nes būsimuosius studentus turėdavo atleisti nuo darbo vietos. Aš ją gavau. Besimokydama 5 kurse, pradėjau dirbti Šiauliuose. Būdavo, penktadieniais–šeštadieniais dirbu, tuomet sėdu į vakarinį traukinį ir važiuoju į Vilnių. Keturias dienas groju, penktąją vėl keliauju į Šiaulius“, – veltui neiššvaistytas studentavimo dienas prisimena M. Markevičienė.

Ar telpa du akordeonistai po vienu stogu?

Šiaulių garbės pilietė džiaugiasi, kad LMTA jos mokytoja buvo šviesaus atminimo Z. Abromavičiūtė. „Dažnai sakau, kad ji yra visų Šiaulių krašto akordeono pedagogų mama – ji mus visus užaugino“, – sako M. Markevičienė.

Nepaisant puikių specialistų, sostinėje pasilikti ji nenorėjo. „Baigusi studijas, veržiausi sugrįžti gyventi į Šiaulius. Pamenu, nuėjau pas ilgametį gimnazijos direktorių, klausiu: „Ar priimsite?“ Jis atsakė, kad mielai. Iki tol gimnazijoje nuolatos keitėsi akordeono mokytojai, bet nuo tada, kai pradėjau dirbti, nebesikeičia. Nežinau, ar Šiauliams nuo to gerai“, – šmaikštauja viena geriausių akordeono specialybių pedagogių Lietuvoje.

Teisybės dėlei reiktų pridurti, kad į Šiaulius M. Markevičienę parviliojo ir vyras Jonas Markevičius, su kuriuo ji susipažino, besimokydama tuometėje Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje. J. Markevičius taip pat moko groti akordeonu.

Ar telpa du akordeonistai po vienu stogu? „Daug kas man pavydi, sako, kad jeigu mano vyras turėtų kitą profesiją, greičiausiai neleistų man tiek daug keliauti. Turėčiau sėdėti namuose, virti barščių sriubą ir auginti pomidorus. O dabar nekyla problemų. Kartu ruošiame programas, mūsų mokiniai bendri, vienas kitam padedame, vienas kitą suprantame“, – sako M. Markevičienė.

M. Levickio klausydavosi, darbuodamasi darže

Pedagogė su savo mokiniais nuolatos dalyvauja užsienyje vykstančiuose konkursuose ir festivaliuose – aplankytos įvairiausios Europos šalys, netgi Kinija. „Kartą vyras manęs paklausė: „Kiek kartų esi buvusi Kužiuose?“ Sakau – 2–3. „O kiek Italijoje?“ 20! Svetur sutinkame nuostabių mokytojų, išgirstame puikių atlikėjų. Tai – nepaprasta patirtis ir vaikams, ir man“, – sako ji.

Tiesa, puikių užsienio atlikėjų galime išgirsti ir Lietuvoje. „Lietuvos akordeonistai turi savo asociaciją, kuri priklauso Tarptautinei akordeonistų konfederacijai. Todėl pas mus vyksta svarbiausi akordeonistų konkursai „Pasaulio trofėjus“ ir „Pasaulio taurė“. Pastarasis šiais metais vyks Kaune“, – pastebi Šiaulių garbės pilietė.

Minėtuose konkursuose ne kartą dalyvavo ir aukštas vietas užėmė M. Markevičienės mokiniai – Tadas Motiečius, Eglė Bartkevičiūtė. O Šiauliuose gyvenęs Martynas Levickis netgi nuskynė „Pasaulio taurės“ laurus Kroatijoje (2010 m.). Tiesa, tuo metu jis jau mokėsi Londono Karališkojoje muzikos akademijoje.

„Anksčiau su Martynu susitikdavome po šešias valandas per dieną – tris iš ryto ir tris po pietų. Kol jis grodavo, eidavau į daržą ir viena ausimi klausydavau. Per pertrauką pauogauti eidavo jis, pietus pagamindavau ir toliau tęsdavome pamoką“, – apie darbą su jaunuoju akordeono virtuozu yra pasakojusi M. Markevičienė.

Beje, apdovanojimų netrūksta ir jai pačiai, tačiau pedagogė kuklinasi. „Visuomet sakau, kad mes visi darome labai didelius, labai reikalingus ir reikšmingus darbus. Tiesiog vienos sritys yra labiau matomos negu kitos. Mano sritis – ir matoma, ir girdima. O apdovanojimai yra ne tik man. Jie – visiems Šiaulių miesto akordeono specialybės pedagogams, gimnazijos bendruomenei, mano mokiniams, jų tėveliams ir, žinoma, klausytojams“, – sako ji.

1 proc. talento, 99 proc. darbo.

M. Levickis, kuris 2010 m. laimėjo televizijos projektą „Lietuvos talentai“, – vienas žinomiausių akordeonistų Lietuvoje. Dalyvaudamas šiame projekte, vaikinas sakė tai darantis tam, kad pakeistų akordeono įvaizdį. „Prieš išeinant į sceną, girdėjau, kaip kažkas klausė: „Kur tas su armonika?“ Noriu pasakyti, kad tai – ne armonika, o akordeonas“, – salėje ir prie televizorių ekranų sėdinčius žiūrovus mokė jis.

M. Markevičienė sako, kad yra dėkinga savo buvusiam mokiniui už akordeono populiarinimą. „Akordeonas – vienas jauniausių, tačiau vienas universaliausių instrumentų. Juo galima groti ir klasikinius kūrinius, ir bažnytinę, pramoginę ar šokių muziką. Grojame ir miesto gatvėse, ir prekybos centruose, ir Kryžių kalne, ir po vieną, ir po du, – sako pedagogė bei priduria, kad akordeonui lipdoma liaudiško instrumento etiketė jo įvaizdžio negadina. – Jeigu liaudies muzika grojama profesionaliai, puiku!“

M. Levickį M. Markevičienė giria dėl įgimtos charizmos, bet sako, kad su visais savo mokiniais elgiasi vienodai. Tiki, kad akordeonisto sėkmė – 1 proc. talento ir 99 proc. darbo.

„Labai myliu visus savo mokinius. Saugau juos, nes kažkada akordeonistų orkestre grojo 26 žmonės, vėliau 16. Dabar begroja 9, iš jų 4 šiais metais baigs mokslus. Todėl turiu kiekvieną savo mokinį nešioti ant rankų, džiaugtis, kad juos turiu, kad jie nori groti ir tikėti, jog ras gyvenime savo vietą – net jei tai ir nebūtų muzika“, – sako M. Markevičienė.

Šiaulių garbė

Markevičienė yra aukščiausio lygio akordeono specialybės mokytoja ekspertė. Ji taip pat moko ansamblio klasės, dirigavimo ir orkestro specialybių.

M. Markevičienė – festivalių-konkursų Šiauliuose „Linksmasis akordeonas“ iniciatorė, organizatorė ir dirigentė, tarptautinio akordeonistų orkestro „Baltijos tremolo“ viena įkūrėjų.

Už nuopelnus Lietuvai Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus dekretu M. Markevičienė apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.

2005 m. ji buvo apdovanota Šiaulių apskrities viršininko garbės ženklu, 2007 m. – medaliu „Morta – Lietuvos karalienė“.

2010 m. jai suteiktas Metų šiaulietės vardas. Taip pat jai įteikta Šiaulių miesto kultūros ir meno premija už aukščiausius laimėjimus Lietuvos ir tarptautiniuose konkursuose.

2013 m. M. Markevičienė tapo Šiaulių miesto garbės piliete, 2016 m. – Metų mokytoja.