Lyžtelėti, pauostyti, paglostyti. Ir visa tai – apie miestą

Šiauliai

Iš­gir­dę, kad nei „Či­čins­ko keps­nys“, nei „Kur­šė­nų vy­nio­ti­nis“ nė­ra tin­ka­mi pri­sta­ty­ti re­gio­no gast­ro­no­mi­nį pa­vel­dą, mo­ky­mų da­ly­viai nu­ščiu­vo. (A. Rutkausko nuotr.)

EtapliusŠaltinis: Etaplius.LT

329745

Jei jūsų paprašytų surasti gastronominio paveldo patiekalą, kuris Šiaulius padarytų geidžiamiausiu turistams, ką pasiūlytumėte? O jei paprašytų surengti ekskursiją gatvėmis, kuri netikėtais pojūčiais „nurautų stogą“? Pasaulio miestai turistams turi ko įdomaus pasiūlyti: pilyje pauostyti viduramžių damos buduaro kvapo, vos vieną dieną per metus paragauti unikalaus alaus vienuolyno rūsiuose ar tapti detektyvu. Pranešimų tokia tema klausėsi miesto Turizmo informacijos centro (TIC), Savivaldybės darbuotojai, turizmo viešąsias paslaugas teikiančių kultūros įstaigų atstovai Šiaulių TIC mokymuose „Šiaulių miesto tapatybė“.

Šiaulių patiekalas – Saulės energetiniai ledai?

Kai prof. dr. Rimvydas Laužikas, komunikacijos, maisto ir valgymo kultūros LDK tyrinėtojas, pasidalijo, kad sovietmečiu sukurti patiekalai – „Čičinsko kepsnys“, „Kuršėnų vyniotinis“ – nėra tinkami pristatyti regiono gastronominį paveldą, 30 mokymų dalyvių nuščiuvo. O tuomet, pasidalinę grupelėmis, turėjo įvardyti patiekalų, kurie galėtų reprezentuoti gastronominį Šiaulių paveldą ar sukurti tokių, kurie taptų magnetu, pritraukiančių turistų į Šiaulius.

Gal tai alus, gira, netikėto skonio saldainiai, Saulės energetiniai ledai, bulviniai blynai su mėlynių uogiene, gilių kava ar net sezoninių daržovių sriuba su politiniu kvapu? Mokymų dalyviai sugalvojo patiekalų variantų ir pasiūlė jų viešinimo būdų, tinkančių žmonių grupėms nuo pradinukų iki senjorų.

Žinoma, šias užduotis įstaigų atstovai atliko, prieš tai gavę žinių – pasiklausę prof. dr. R. Laužiko paskaitų: „Miesto paveldas ir komunikacija. Kaip konstruoti pranešimus, kad jie pasiektų tikslines auditorijas?“ ir „Gastronominis paveldas ir miesto tapatumas“.

„Ša­ko­čio re­cep­tas pir­mą kar­tą bu­vo už­ra­šy­tas Uk­rai­nos da­bar­ti­nė­je te­ri­to­ri­jo­je len­kų kal­ba LDK pa­rei­gū­no na­muo­se. Tai kie­no jis?“ – juo­kė­si pro­f. dr. Rim­vy­das Lau­ži­kas. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)

O garsusis istorikas pasakojo, kad viešinant naujus produktus miesto tapatumui reikia vengti dalykų, kurie kažkaip veiktų žmonių religines, politines pažiūras, nes labiau suskaldytų, nei patrauktų. Taip pat nėra gerai naudoti sovietmečiu sukurtų ar nedorų žmonių, okupantų vardais pavadintų patiekalų. Dideli miestai nėra etnografiniai regionai: Vilnius nėra Dzūkija, Kaunas – Aukštaitija, o Šiauliai nėra ir negali būti Žemaitija ar Aukštaitija.

„Kas yra gastronominis paveldas? Tai, kas yra mūsų galvose. Patiekalai nėra gastronominis paveldas. Patiekalas yra fizinė paveldo reprezentacija. Tam, kad patiekalas atsirastų ant stalo, turi būti sąveika tarp trijų veikėjų: tų, kurie gamina, valgytojų ir žaliavų, iš kurių gaminama“, – pastebėjo profesorius.

Kai kalbame apie nematerialų paveldą, yra keli elementai, kurių išpildymas svarbus, kuriant tapatumą. Pirmiausia, jis turi būti gyvas. Negali ištraukti daikto iš kokio nors laikotarpio, kuris nebeegzistuoja ir daryti jį miesto tapatumo ženklu. Istorija gali būti papasakota įdomi, bet padaryti, pavyzdžiui, sūdytą eršketą, jei jį net pats Vytautas kokiam magistrui siuntė valgyti, miesto paveldu, yra negyva, nes jo nebėra žmonių atminty. O kai anūkų atminty glūdi patiekalas, kurį gamino močiutė – gyva.

Dr. Je­ka­te­ri­na Lav­ri­nec: „Nor­ve­gų res­tau­ra­to­riai į pa­vel­dą žiū­ri kaip į de­tek­ty­vą. Ma­tai se­ną pa­sta­tą, tu­ri nu­skai­ty­ti jį kaip nu­si­kal­ti­mo sce­ną, pa­gal pa­lik­tas žy­mes, ob­jek­tus, ele­men­tus“. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)

„Suprantu, kad bankuchenas mūsų tapatumui svarbus, bet geriau parinkti tai, ką galima pasigaminti namie iš produktų, kuriuos lengva nusipirkti. Gal ir galima sukonstruoti šiaulietišką picą, bet geriau turėti daugiau ryšio su tradicija“, – patarė lektorius.

Galima būtų prisiminti šaltibarščius, bet sunku pasakyti, jie labiau lietuvių ar lenkų. „Atsakymas paprastas – nematerialus paveldas yra niekieno. Nematerialus paveldas tampa kažkieno per tapatumus. Jei mano bendruomenė šaltibarščius laiko lietuvišku produktu, tai ir yra lietuviškas. Bet tai nereiškia, kad kita bendruomenė, pavyzdžiui lenkų, negali jų laikyti savo produktu. Bankuchenas yra vokiškas žodis, galime apsimesti, kad jis yra mūsų šakotis, bet mes jį išsaugojom, nes jis mums patiko. Šakočio receptas pirmą kartą buvo užrašytas Ukrainos dabartinėje teritorijoje lenkų kalba LDK pareigūno namuose. Tai kieno jis?“ – juokėsi profesorius.

Foto galerija:

Miestą galima ir išgirsti, užuosti

Šiaulių TIC mokymai surengti neįprastoje erdvėje – „Dramaturgo“ oranžerijoje, pro kurios stiklines lubas ir sienas švietė saulė, matėsi ir girdėjosi miestas su žmonėmis, automobiliais, praskrendančiais lėktuvais, erdvę supančiais pastatais. Žaliuojančioje erdvėje tarp baltų žiedų įsitaisiusi ir antroji lektorė – dr. Jekaterina Lavrinec, miesto antropologė, Vilnius TECH Kūrybinių industrijų fakulteto docentė, neslėpė erdve esanti sužavėta. Ne tik dėl to, kad sutapimo dėka vilkėjo žalia suknele, bet ir todėl, kad kalbėjo apie netikėtus turistų maršrutus įvairiose pasaulio šalyse ir kad miestą galima ne tik pamatyti, bet ir išgirsti, pačiupinėti, užuosti. Mokslininkė skaitė paskaitą tema „Šiaulių urbanistinis charakteris“.

„Mes linkę patirti miestus, atkartodami jų įvaizdį, egzistuojantį mūsų galvose. Mes ieškome tos pačios patirties, apie kurią žinome iš anksto, todėl fotografuojame objektus iš to paties taško“, – dalijosi lektorė, pastebėdama ir kitas tendencijas. Pavyzdžiui, keliant sau iššūkių, ieškome, kaip atrasti įdomesnį miestą. Vizualinėse platformose vyksta varžytuvių, skatinančių atrasti anksčiau nepamatytų vietų. Tuo pačiu ir ta pati miesto vieta dieną ir naktį atrodo visiškai kitokia. Todėl pasakojimuose apie miestą dienos vaizdai išnyksta, atsiranda kiti.

Kalbėdama apie būdus patirti miestą J. Lavrinec rekomendavo pasižiūrėti filmą „Lisabonos istorija“. Jame garso režisierius, turintis tik draugo filmuotą medžiagą, leidžiasi į klajones Lisabonos gatvėmis, stebi žmones, įrašinėja garsus, bando juos pritaikyti draugo medžiagai.

„Garso operatorius paskatinamas užmegzti savo intymų santykį su miestu. Garso, lytėjimo poreikis pastaruoju metu auga, tokios patyriminės ekskursijos atveria kitų miesto vaizdų“, – dalijosi lektorė.

Mokymų dalyvių ji paprašė išrinkti po tris svarbiausius Šiaulių objektus, garsus, kvapus ir spalvas. Ir nenuostabu, kad pirmiausia buvo įvardytas bulvaras, „Geležinės lapės“ skulptūra, saldainių fabrikas „Rūta“, Ch. Frenkelio vila su rožynu, „Gubernija“, pietinis mikrorajonas. Vėliau akcentuoti ir kiti smalsumą žadinantys objektai: fontanai ir pietinio rajono apuokas.

Šiaulių garsu buvo išrinktas NATO lėktuvų garsas, pietinio apuoko ūbavimas ir grojančio fontano muzika, o spalva – žinoma, geltona, nes Šiauliai – Saulės miestas.

Renkantis Šiaulių kvapą visi labiausiai akcentavo „Rūtos“ saldumynų kvapą, taip pat prisiminti išnykę miesto kvapai – „Elnio“ odų fabriko, kepamos duonos ir pyragų centre.

O po mokymų, sklidini naujų žinių, kaip galima patirti miestą, dalyviai iškeliavo į garsiąją TIC ekskursiją „Šiauliai: pakiemiais, patvoriais, pagrioviais“ – ne tik išgirsti, pamatyti, bet ir pauostyti, pačiupinėti miesto istorijų.

Reklama

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt