Luka Lesauskaitė: „Jaučiu atsakomybę skleisti žinią apie savanorystę“ (I dalis)

Visuomenininkė, aktyvistė, istorikė Luka Lesauskaitė daugiau nei 14 metų vienose ar kitose pozicijose buvo greta savanorystės. Pastarieji metai Luką atvedė į Lietuvos Raudonąjį Kryžių, kur veikli moteris užėmė komunikacijos vadovės pareigas. Per tuos metus organizacijai teko atlaikyti ne tik nelegalių migrantų krizę Lietuvoje, bet ir prasidėjusį karą, kuomet reikėjo greitos, skrupulingai suorganizuotos pagalbos. Būtent savanoriška jėga ir gausus būrys norinčių padėti leido viską organizuoti itin efektyviai. Su Luka kalbamės apie metus su migrantų krize ir karu, komunikaciją savanoriškoje organizacijoje, savanorystės svarbą ir kaip jaunam žmogui atrasti save savanorystėje.

- Ar savanorystė Jums tapo artima tik pradėjus dirbti Raudonajame Kryžiuje? O gal pagalbos, savanorystės principus skiepijo jau tėvai?

- Kalbant apie savanorystę, čia apsisuko visas ratas, nes tai pradėjau dar besimokydama ir gyvendama Šiauliuose, kai savanorystė dar nebuvo tokia populiari – prieš 14-15 metų. Pamenu, kad tai buvo nišinė sritis, nebuvo labai daug organizacijų, nebuvo socialinių tinklų kaip apie tai sužinoti.

Aš visada buvau aktyvistė, manęs visur būdavo labai daug ir aš vis ieškojau. Pirmiausia savęs, ką aš tikrai norėčiau veikti. Būtent tada atradau savanorystę, galimybę padaryti kažką daugiau, prisidėti prie bendro gėrio kūrimo. Tai tikrai duoda gerą jausmą ne tik tiems, kam tu padedi, bet ir tau pačiam. O prasmės jausmas juk labai svarbus.

Ta savanorystės kelio pradžia prieš 14 metų nenutrūko ir tai leido ją pamatyti iš laibai įvairių pusių. Pradėjau kaip paprasta savanorė, vėliau teko darbuotis valstybiniame sektoriuje, dirbti su nevyriausybinėmis organizacijomis, pamatyti iš viršaus kur yra toji nevyriausybinių organizacijų vieta Valstybės aparate. Na, ir taip nutiko, kad prieš metus pati prisijungiau prie vienos iš didžiausių nevyriausybinių organizacijų, kuri yra tarptautinė ir dabar dar aiškiau matau, kas yra nevyriausybinė organizacija, kas yra savanorystė.

Tai tokia, turbūt, įvairiapusiška patirtis, kurią galiu įvairiai panaudoti. Ir kas man yra svarbu, ir kokią jaučiu atsakomybę, tai skleisti tą žinią ir kuo daugiau žmonių pakviesti savanoriauti. Ypatingai jaunų žmonių, nes mes ne tik padedam kitiems, bet ir kaip žmonės, kaip asmenybės tobulėjame, įgauname naujų žinių, kompetencijų.

- Prisijungimas prie Raudonojo Kryžiaus organizacijos iš karto atnešė nemažą naštą. Metų pradžioje prasidėjo karas Ukrainoje ir jums teko tikrai nemaža atsakomybė. Puikiai pamenu nuotrauką, kur stovite aikštelėje apsupta siuntomis ir sunkiasvoriais automobiliais. Visa Lietuva su pasigėrėjimu ir pagarba stebėjo kaip jūs tvarkotės. Kokie jausmai tada užplūdo, kaip tuo laikotarpiu gyveno organizacija?

- Aš prisijungiau lapkričio mėnesį ir tada jau buvo įsibėgėjusi krizė su nelegaliais migrantais. Ir čia man buvo naujas dalykas. Atėjau tai mačiusi žiniasklaidoje, nuomonės apie nelegalius migrantus net neturėjau – ar tai gerai, ar blogai Valstybė vykdo tą apgręžimo politiką. Mačiau, kad Raudonasis Kryžius ir kitos organizacijos jiems nori padėti. Pirmą dieną, tik atėjusi gavau žiniasklaidos telefoną ir turėjau pradėti komunikuoti apie humanitarinę teisę, apie žmogaus teises ir tai tikrai buvo iššūkis. Pirmas išbandymas naujoje srityje man pačiai, nauja tema, tad to dėmesio buvo labai daug.

Atrodo tik viskas nurimo, praėjo Kalėdos, tikslas pradėti rutininius darbus ir prasidėjo karas Ukrainoje. Koks tas jausmas buvo… Pirmų savaičių, turbūt, net neatsimenu. Tai buvo darbas kiaurą parą, daug streso, atrodo, daug nežinomybės kaip ir visiems, bet tu turi dirbti. Viskas, eini ir darai.

Stresas ir įtampa atsiliepė jau daug vėliau. Bet irgi padėjo ta patirtis, kurią įgijau kariuomenėje, nes vistiek apie karą buvau daug girdėjusi, žinojusi iš įvairių pusių ir kai manęs žmonės klausdavo, ar tu nebijai, sakydavau, kad nebijau, nes tiek toje temoj esu, kad manęs visiškai negąsdina. Tai leido kažkiek save sumobilizuoti, susikoncentruoti į pagalbą ukrainiečiams.

Pats Raudonasis Kryžius, jeigu ne tos krizės, jis ir toliau būtų daręs tas veiklas, kurios yra įprastos daugybę metų, iš esmės, organizacija veikia 103 metus, na tai pagalba vienišiems senjorams, pagalba bendruomenėms, negalią turintiems žmonėms, keliems šimtams migrantų per įvairias migracijos programas. Tai gana rami veikla, kur tiesiog dirbi savo darbą, jį darai kokybiškai ir gyveni, bet pandemija, vakcinacija, migracija ir aišku karas Ukrainoje turbūt iš pamatų supurtė visą organizaciją. Mes labai užaugome ir savanorių skaičiumi, ir darbuotojų skaičiumi, tapome matomi, tapom įdomūs ir, kas labai svarbu, tapom ir tokie savo srities ekspertai, kokiais ir buvome anksčiau, tik nebuvom tiek pastebėti. Pavyzdžiui, kad galime komentuoti apie teisinius dalykus, žmogaus teises, advokaciją, humanitarinę pagalbą, paramos surinkimą, komunikaciją. Tai tikrai buvo toks išskirtinumas ir naujoje šviesoje organizacija pasimatė.

Kitas dalykas, užaugome ir savo kompetencijomis. Kaip ir visai Valstybei tai buvo nauja, tai aišku, kad ir mums buvo nauja per naktį atidaryti registracijos centrą ir sukoordinuoti visą procesą, apgyvendinti, pamaitinti. Tai sakyčiau, kad per pusantrų metų organizacija kardinaliai pasikeitė ta gerąja prasme ir labai sustiprėjo. Manau, kad ir aš. Atėjusi su vienom žiniom jas pritaikiau, bet ir labai daug išmokau, pavyzdžiui, kasdienės krizinės komunikacijos.