LKBK platinimas – lyg įtempto siužeto detektyvas

Lietuva

Vienuolė rodė ir žibintuvėlį, kuriame slėptos fotojuostos, ir startinį pistoletą, gautą iš kunigo J. Zdebskio. Dėl priešų gąsdinimo šiuo pistoletu vienuolė gavo „Pykšt pokšt“ pravardę (Edvardo Tamošiūno nuotr.).

Oksana LaurutytėŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“

240326

Iki liepos 31 d. Venclauskių namuose-muziejuje veiks paroda „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ (LKBK), skirta pogrindinio leidinio 50-mečiui. Viena iš nepalūžusios Bažnyčios simboliu tapusio pogrindinio žurnalo platintojų – sesuo Regina Teresiūtė – šiandien besikvatodama pasakoja, ką teko patirti, kaip slapstytis, kad pogrindinis leidinys nepatektų į saugumiečių rankas. Iš tikro LKBK platinimas – tikrai nejuokingas įtempto siužeto detektyvas.

„Perskaitęs duok kitam!“
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus darbuotojų parengtos parodos metu buvo pristatyta knyga vaikams „Kronika. Slaptos knygos istorija“. Susitikime dalyvavo knygos rengėja sesuo Danguolė Gervytė, iš Šiaulių kilusi dailininkė Jūratė Tamošiūnaitė-Karašauskienė, kronikos platintoja sesuo R. Teresiūtė, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, šiaulietis kronikos platintojas Kazys Alminas.
LKBK – 1972–1989 m. pogrindyje leistas leidinys – kovos už tikėjimo ir žodžio laisvę istorija. Prieš 50 metų jaunas kunigas Sigitas Tamkevičius SJ sugalvojo, kad reikia pradėti leisti laikraštį, raginantį: „Perskaitęs duok kitam!“, kuris drąsintų tikinčiuosius ir skleistų tikras žinias apie Lietuvos bažnyčių padėtį.
Kad kronika egzistuotų, įsitraukė nemažai žmonių: vieni rinko faktus, kiti juos perrašinėjo, treti rinko spausdinimo mašinėle tekstus. Nufotografuotas tekstas juostelėse, gudriai paslėptose, buvo vežamas į Maskvą disidentams, turėjusiems patikimų ryšių Amerikoje. „Amerikos balsui iš Vašingtono“ pranešus apie įvykius Lietuvoje, kronikos bendradarbiai lengviau atsidusdavo – informacija tikslą pasiekė.

Edvardo Tamošiūno nuotrauka.

Kronika, pasiekusi Vakarus, informaciją paskleisdavo po pasaulį ir tapo viena svarbiausių kovos už tikėjimą liudytojų, nutiesusia kelius atgimimui ir Sąjūdžiui.
Gyva šios istorijos liudytoja – 1958 m. Kelmės r. gimusi sesuo Regina Edita Teresiūtė SJE, šiuo metu tarnaujanti Šiluvoje. Vienuolė 1975 m. įstojo į pogrindinį vienuolyną, rengė vaikus Pirmajai Komunijai, organizavo religinius ir tautinius renginius, Vasario 16-osios minėjimus.
Vienuolė rinko informaciją LKBK, parašus po tikinčiųjų pareiškimais ir protestais. Buvo ne kartą sulaikyta, darytos kratos, tardyta, verčiama bendradarbiauti su KGB.
„S. Tamkevičius dešimt metų sėdėjo. O aš – daugiau nei septyniasdešimt. Nesvarbu, kad parų, bet skaičius vis tiek didesnis“, – šmaikštavo sesuo Regina ir demonstravo autentiškus atributus: peruką, akinius, pistoletą, žibintuvėlį, kurie jai talkino gabenti juosteles ir dokumentus, kad nei ji pati, nei slaptas turinys nepatektų saugumiečiams į nagus.

Taip sesuo Regina Teresiūtė klaidindavo saugumo darbuotojus.

„Ar pasakysite, kad čia Regina?“
„Sovietmečiu buvo labai geri laikai. Nes buvo vienas labai geras dalykas – buvome jauni. Kai mums sako, kad mes buvome didvyriai, tai nieko panašaus. Drebėjome, žegnojomės, bet ėjome. Ėjome su malda. Dabar matome ukrainiečių pavyzdį“, – kalbėjo sesuo.
Parodžiusi šiandienos jaunimui nematytą daiktą – tekstų spausdinimą per kalkę, R. Teresiūtė atviravo, kad jai su spausdinimo mašinėle, kuri yra parodoje, nedaug teko spausdinti. Pirmąją mašinėlę atėmė saugumiečiai per kratą.
„Man tekdavo spausdinti medžiagą ir sugalvoti, kur ją paslėpti. Gavusi informacijos iš kunigo, vyskupo ar paprasto žmogaus apie vaikų, mokytojų persekiojimą, nes ne viena mokytoja buvo išmesta iš darbo, nes jos vaikai priėjo Pirmąją Komuniją, dažnai slėpiau lapelį už laikrodžio. Ne vieną lapelį teko ir suvalgyti. Ar nebuvo bloga? Nieko, mano skrandis nemažas“, – šmaikštavo vienuolė, kuri net būdavo iškratoma iki nuogumo.

Medžiaga kronikai būdavo slepiama net saldainiuose.

S. Teresiūtė demonstravo sovietinį žibintuvėlį, į kurio vidų, ten, kur dedami ovalios formos elementai, buvo sudedamos ir fotojuostos su nufotografuota kronika. „O dar geriau būdavo... Nuimdavome nuo elementų kartoninį apdarą ir ten slėpdavome juosteles“, – sako ji.
Kronikos platintojai net turėdavo sutartinius ženklus, pavyzdžiui, jei kalba eidavo apie S. Tamkevičių, ranka parodydavo mažo ūgio žmogų. Kunigas J. Zdebskis, kuris su virgulėmis surasdavo vandenį, būdavo apibūdinamas pamojuojant rankomis, o A. Svarinskas, kuris buvo stambus, būdavo irgi nupasakojamas atitinkamais platesniais rankų judesiais.
R. Teresiūtė turėjo ypatingą, iš JAV atsiųstą striukę. Viena jos pusė buvo mėlyna, o kita melsva. „Prisipildavau į kišenes kapeikų ir važiuodavau, kur reikia, su 10–20 mašinų. Užsivelki mėlyną striukelę, susistabdai vieną, kitą mašiną, pavažiavus kur nors tualete ar užeigoje striukytę apsivelki kita puse. Kepurytę į šalį ir – perukas, akiniai. Čia tikras, originalas. Ir akinukai tie patys. Ar pasakysite, kad čia Regina?“ – publiką juokino sesuo, akimirksniu pasipuošusi peruku ir akiniais. Jos, taip pasikeitusios, net kunigas kartą nepažino.
O N. Sadūnaitė, kai važiuodavo į Maskvą, vienoje kirpykloje nusikirpdavo plaukus, kitoje staigiai persidažydavo. „Specialistė ji tų dalykų buvo“, – šypsojosi vienuolė.

Dailininkė Jūratė Tamošiūnaitė-Karašauskienė.

Tris kartus teises „pragėrė“
Kartą bendruomenė rinko parašus už kunigą J. Zdebskį, A. Svarinską ir S. Tamkevičių. Į bažnyčią įbėgęs saugumietis parašus atėmė. R. Teresiūtė prišoko prie saugumiečio, patraukė jo švarką taip, kad sagos išlėkė, ir atėmė lapus. Deja, vykstant į Kelmę, buvo sulaikyta, nuvežta į saugumą.
„Viešpatie, tu sakei, kai tardys, duosi, ką sakyti. Duok, Viešpatie, ką daryti“, – meldėsi sesuo, suvokdama, kad ją iškratys ir viską atims. Kareivuko pasiprašė į tualetą, kai jo vadas telefonu pakalbėti išėjo. Tas ir leido.
Lauko tualete sesuo staigiai visus dokumentus už balkio užkišo, dar popierių į ertmę priplėšė.
„Smūgis į duris, kabliukas atšoko: „Ką palikai tualete?“ Vyrai, sakau, nekuklus klausimas“, – vėl visus juokino sesuo.
„Nebijokite niekada. Jokioje nelaimėje, jokioje bėdoje. Dievas tą valandą tikrai duos stiprybės. Atsėdėjo žmonės po 20–30 metų. Neduok Dieve, kad sovietmečio laikai grįžtų. Dievas su mumis“, – kalbėjo R. Teresiūtė, kuri be vairuotojo pažymėjimo, net be mašinos numerių nuvažiavo tūkstantį kilometrų, 13 milicijos postų pravažiavo prieš pačią Vasario 16-ąją.
„Peržegnoji milicininką, jis užsižiūri ir nemato, kad mašina be numerio, o aš be teisių. Tris kartus teises „pragėriau“, – juokėsi sesuo, iš kurios teisė vairuoti būdavo atimama, apkaltinant, kad vairavo girta. Net liudininkų surasdavo. O R. Teresiūtė teises vėl atgaudavo, egzaminus išsilaikiusi.

Iliustruotą pasakojimą vaikams išleido labdaros ir paramos fondas „Bažnyčios kronika“ kartu su „Caritu“ bei leidykla „Artuma“, knygos išleidimo iniciatorė – labdaros ir paramos fondo „Bažnyčios kronikos“ direktorė Diana Adomaitienė.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt