Liudas Mikalauskas ir Ona Kolobovaitė – apie draugystę scenoje, bendrystę su Šiauliais ir artėjantį koncertą Saulės mieste

Paskutinę vasaros dieną, rugpjūčio 31-ąją, 18 val., Saulės Laikrodžio aikštėje, prie auksinio berniuko, skambės paskutinis visą vasarą šiauliečius džiuginusio ciklo „Saulės vasaros koncertai“ nemokamas renginys su Šiaulių pučiamųjų orkestru (meno vadovas ir dirigentas Sigitas Vaičiulionis, dirigentas Gediminas Brūzga), Ona Kolobovaite, Liudu Mikalausku ir Egidijumi Bavikinu. Artėjant koncertui, jį organizuojanti Šiaulių miesto koncertinė įstaiga „Saulė“ pakalbino šio renginio solistus, visoje Lietuvoje puikiai žinomus atlikėjus – Liudą Mikalauską ir Oną Kolobovaitę.

Liudai, Šiauliuose esate gan dažnas svečias, o ir miesto gyventojai Jūsų visuomet labai laukia. Daug keliaujate ir po kitus Lietuvos miestus. Galbūt galite pasakyti kuo išskirtinė saulės miesto publika? 

Šiauliuose tenka koncertuoti dažnai. Nežinau kodėl, bet per tuos ilgus buvimo scenoje metus ir ne tik koncertuojant, bet ir organizuojant pasirodymus, užsimezgė tam tikros gražios draugystės su kultūros veikėjais. Ne išimtis ir Šiaulių kraštas. Su Jūsų įstaiga visuomet palaikome gražią bendrystę. Koncertų salė „Saulė“ buvo mūsų kalėdinio laikmečio salė: atvažiuodavome prieš pat Kalėdas, turėdavome savo rezervuotą datą ir paprastai būdavo išpirkti mažiausiai du pilni koncertai. Tokie gražūs prisiminimai ir nuolatinės pastangos nenuvilti Šiaulių publikos, manau, kad pasiteisina, todėl šiauliečiai visuomet mus sutinka šiltai. 

Labai džiaugiuosi, kad ir Jūsų miesto meras dažnai ateina į koncertus. Pirmą kartą ėjo, nes jo žmona didelė mano gerbėja, tai tempdavo jį į mano pasirodymus, bet paskui, žiūriu, kad jis ir pats su malonumu eina. Aišku, čia toks šmaikštus intarpas. O šiaip aš galvoju, kad mes stengiamės niekada nenuvilti publikos, nepadaryti akademiško, lyrinio koncerto, visada šmaikščiomis, įdomiomis istorijomis apipiname koncertines programas, repertuarą taip pat parenkame tokį, kad esame tikri, jog Šiaulių miesto publikai tikrai patiks. Toks ilgametis įdirbis atsiperka ir žmonių koncertuose netuštėja. Na, pažiūrėsime, gal šį kartą prie auksinio berniuko pliaups lietus ir mūsų bus daugiau negu publikos (juokiasi).

Liudai, su Egidijum Bavikinu turbūt didžiuojatės savo kompanijoje turėdami ir vieną nuostabią moterį – dainininkę Oną Kolobovaitę. Kada užsimezgė muzikinė draugystė su šia atlikėja? Kokiomis išskirtinėmis savybėmis pasižymi Ona?

Su Onute susipažinome, kai buvome „Dainų dainelės“ laureatai, 2000-aisiais metais. Per atrankas, žiūrint televizorių, Onutė „krito į akį“ vienam mano draugui. Jis sakė: „Aš tai tą gražuolę įsimylėjau“. Buvo net mane prikalbinęs paimti iš Onutės parašą, kai nuvažiuosiu į Vilnių. Tai jau ten nuvykęs priėjau prie Onutės ir sakau: „Onute, man reikia tavo parašo“ ir aš net nesakiau kam man to autografo reikia. Ji galvojo, kad aš jos didelis gerbėjas (juokiasi). Toliau teko ne kartą susitikti įvairiose vaikų šventėse, projektuose. Dar vėliau visi trys – aš, Onutė ir Egidijus – labiau susibendravome nuo televizijos projekto „Triumfo arka“ laikų. Onutė ir aš pasirodėme televizijoje, tada sekė bendros jungtinės programos, kelionės po Lietuvą. Onutė yra ypatingo talento žmogus, jos tembras... Man atrodo, kad nieko nereikia net pasakoti. Ji paleidžia pirmą natą ir visų vyrų širdys į dausas, visas moteris apima begalinis stresas, kad tų vyrų širdys neatlaikys. Ji turi tokį stebuklingą poveikį, kad, kai ji dainuoja, atrodo, angelai gieda. Tokia ta mūsų Onutė. (Šalia Liudo pokalbio klausiusi Onutė padėkojo, o jis juokaudamas jai: „Taigi žinai, kad meluoju“).

O kaip Jums, Onute, sekasi darbuotis šių dviejų vyriškių apsuptyje? 

Liudas jau mūsų draugystės pradžią papasakojo. Viskas taip ir buvo, nemelavo. O su Egidijum mūsų bičiulystė prasidėjo 2004 m. miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“, kuriame atlikome pagrindinius vaidmenis. Nuo to laiko gražiai bendraujame ir taip nuostabiai susiklostė aplinkybės, kad mes pradėjome dainuoti tryse, kurti programas su pačiais įvairiausiais pritariančiais kolektyvais. Iki šiol kartu važinėjame po visą Lietuvą ir džiaugiamės likimo suteiktomis galimybėmis. Man nepaprastai malonu būti su šiais vyrais scenoje. Jie labai geri mano draugai, nepaprastai juos vertinu ne vien dėl asmeninių savybių, bet ir dėl didelio profesionalumo. Tai ypač ryškūs balsai Lietuvos scenoje ir gilios asmenybės.

Ne paslaptis, Onute, kad Jūsų scenos vyriškoji draugija pasižymi ir nuostabiu humoro jausmu. Gal prisimenate ir vieną kitą smagų nutikimą iš koncertinių gastrolių?

Tų momentų daugiau ar mažiau būna vos ne kiekviename koncerte. Mes turėjome tokią programą „Skaniausias kokteilis“, per kurią nutikdavo pačių įdomiausių situacijų. Vaikinai nestokodavo idėjų, kaip šmaikščiai išsisukti iš neplanuotos padėties. Tarkime, pamiršo nupirkti gėlę, tai vietoj tos gėlės Egidijus atnešė visą vazoną, kurį rado užkulisiuose. Arba Egidijus į sceną yra įnešęs gesintuvą, net neįsivaizduoju kodėl (juokiasi). Vieną kartą Liudas, kuomet mums scenoje trūko kėdžių, nuėjo paimti vienos iš salėje buvusių. Paaiškėjo, kad tos kėdės buvo sukabintos po keturias į eilę, tai visą tą keturių kėdžių eilę ir įnešė į sceną. Aš taip pat negaliu lipti į sceną neprisidėjusi prie šių nuotykių, tad kartą vietoj vandens atnešiau kefyro ir aišku atsigėriau.

Ne pirmą kartą abu dalyvaujate ir renginių cikle „Saulės vasaros koncertai“. Kaip manote, kiek svarbūs ir reikalingi miesto visuomenei tokio pobūdžio gyvi koncertai, kada profesionalūs klasikinės muzikos atlikėjai savo muziką atlieka ne koncertų salėse, kamerinėse uždarose erdvėse bet čia pat pėsčiųjų bulvare ant grindinio, miesto aikštėse ir kitose miesto lauko erdvėse? Ar teko kada nors Jums patiems koncertuoti gatvėje, miesto bulvare ar kokioje kitoje neįprastoje vietoje?

Liudas: Kur mums tik neteko koncertuoti. Prieš mėnesį man paskambino, sako: „Ar galėsite atvykti į Oninių šventę padainuoti?“. Atsakiau, kad galėsiu, ne problema. Sako: „Bet mes dainuosim ant kalnelio“. Atsakiau, kad gerai, ir pelkėje esu koncertavęs, tai ant kalnelio tikrai padainuosiu. Tai įsivaizduokite, aš nuvažiuoju, o ten kapinės. Jiems tai aišku, kad „kalnelis“ yra kapinėse, o man tai staigmena. Mes su Egidijumi tokią linksmą programą paruošę buvome, todėl teko keisti visą repertuarą, jį lyrinti, sakralinti mūsų dainas.

Yra tekę visur ir visokiu oru dainuoti. Ne kartą ir basas dainavau, nes labai gaila sceninių batų, kai pradeda pliaupti lietus, o koncertuoji tai ant žolės. Tokiais atvejais pasiraitoji kelnes, nusiimi batus, kojines ir pradedi dainuoti. Žinokit, niekas niekada neatsimena, ką tu dainuoji, kaip dainuoji, bet, kad Mikalauskas basas dainavo, tai visi atsimena.

Yra tekę programą atlikti ir kitoje upės pusėje, kai žiūrovai koncertą stebi iš priešais esančios pakrantės. Tas atstumas didelis, upė plati, o publikos net nesimato. Atsimenu žvejys užmetinėjo meškerę, tai aš paprašiau jo atplaukti, įlipau į valtį, nuplaukiau prie publikos ir dainavau jiems iš valties. Žvejys gaudė žuvį, o aš šalia koncertavau. Ypač sunku, kai atstumas tarp atlikėjų ir žmonių yra didelis, nelengva užmegzti artumą ir betarpiškumą tarp atlikėjo ir žiūrovų. Pamatysite, ir artėjančiame koncerte Saulės Laikrodžio aikštėje išeisime į publiką pabendrauti. Mes vis prieiname arčiau, paduodame ranką ar gėlės žiedą. Tas atstumas niekam nereikalingas, todėl norime jo išvengti. Aš šiuo klausimu nekantrus, Egidijus su Ona kantresni. 

Ona: Žinoma, kad kiekvienas koncertas turi labai didelę reikšmę, nes žmonės turi galimybę susirinkti, pabendrauti ir tarpusavyje, ir su atlikėjais. Pasiklausyti koncertinių programų, muzikos, atitrūkti nuo buitinių dalykų, darbų, užsiauginti dvasinius sparnus. Kiekvienas koncertas – labai didelis įkvėpimas tiek atlikėjams, tiek klausytojams, o šios emocijos apjungia. Ypač po visų apribojimų įvertinome, kad kiekvienas susitikimas su klausytojais, galimybė koncertuoti, stovėti šalia vienas kito, bendrauti, dalintis tauriomis emocijomis, klausytis gyvos muzikos yra didžiulis turtas.

„Saulės vasaros koncertų“ scenoje paskutinę vasaros dieną pasirodysite su Šiaulių pučiamųjų orkestru. Kada ir kaip užsimezgė, Liudai, Jūsų draugystė su šiuo kolektyvu?

Su Šiaulių pučiamųjų orkestru mūsų draugystė įvykdavo įvairiomis formomis. Seniau dažniau tekdavo koncertuoti, kuomet Šiaulių pučiamųjų orkestras susijungdavo su Šiaulių kameriniu orkestru ir tapdavo Šiaulių simfoniniu orkestru. Vėliau prasidėjo graži bendrystė, kuomet orkestrui pradėjo vadovauti Sigitas Vaičiulionis. Kartą paskambino man ir pasiūlė po ilgos pertraukos sukurti kažką gražaus kartu. Smagu stebėti ir kito orkestro dirigento, Gedimino Brūzgos, darbą scenoje. Gediminas labai talentingas jaunosios kartos dirigentas. Pastebiu, Sigitas jį vienam, antram, trečiam kūriniui diriguoti vis įveda į programą. Visuomet smagu matyti, kad atsiranda jaunesnės kartos dirigento vairo perėmėjų. To didelio titaniško darbo, kurį Sigitas yra padaręs. Bet visgi ta draugystės jungiamoji grandis yra Sigitas. Jis – Šiaulių miesto kultūros mohikanas nuo pat „Polifonijos“ laikų. Menininkas ir kultūrininkas iš didžiosios raidės. Jo asmenybė tikrai yra ta, kuri paima ir kviečia vis dažniau atvykti į Šiaulius. 

Kokią programą paruošėte artėjančiam koncertui? Kuo ji ypatinga?

Liudas: Kuomet koncertuojame su orkestrais, šiuo atveju su Šiaulių pučiamųjų orkestru, mes dažnai esame pririšti prie tam tikro repertuaro, prie aranžuočių, kurias orkestras turi savo bibliotekoje. Visuomet smagu, kai gauname iš Maestro Sigito Vaičiulionio ilgą kūrinių sąrašą. Jis sako: „Na, kompanija, pasižiūrėkite, kas Jums tinka ir patinka, o mes Jums viską pagrosime“. Visuomet stengiamės pasirinkti kažką naujo. Kūrinių pasikartojimas neišvengiamas, bet tai nėra blogai, nes šviesios atminties Vytautas Kernagis visuomet sakydavo tokią auksinę frazę „Nekankinkim publikos naujais kūriniais“. Mes parenkame tokį repertuarą, kuris yra laiko patikrintas, mylimas ir klausytojų laukiamas, o jame dar atsiranda apie 30-40% naujų kūrinių. Šį kartą bus kažkas to paties, kažkas kito.

Ona:  Labai laukiame koncerto Šiauliuose, kuriame tikrai manau netrūks nuotykių. Man dažnai tenka koncertuoti Šiauliuose. Kiekvieną kartą atvažiavus būna ypatingi koncertai. Tenka pasirodyti su pačiomis įvairiausiomis programomis: akademinėmis, klasikinėmis, lengvesnio žanro. Esu įsitikinusi, kad ir antradienį Šiauliuose turėsime nuostabų laiką. Svarbiausia atmosfera, bendravimas, ryšys tarp publikos ir atlikėjų, o kūriniai kaskart skamba lyg iš naujo. Bus labai daug džiaugsmo, bent jau mums tai tikrai.