PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2019 m. Lapkričio 1 d. 14:15

Lietuvos vyskupai: viena iš nuostabių galimybių prisidėti prie gyvybės puoselėjimo yra transplantacija ir donorystė

Vilnius

Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Budintis BudėtojasŠaltinis: Etaplius.lt


105298

Lietuvos vyskupai, kviesdami melstis už gyvus ir mirusius organų donorus, organų gavėjus, transplantologus ir jų artimuosius, akcentuoja meilę, bendravimą, solidarumą ir absoliučią pagarbą žmogaus asmens orumui, nes tai – vienintelis teisėtas organų transplantacijos pagrindas.

„Sutikimas būti audinių ir organų donoru po mirties ir dalies savo kūno pasiūlymas dar esant gyvam, kuris įsigalios tik po mirties, yra pagirtinas didžiulės, kitiems gyvenimą dovanojančios meilės darbas ir gyvybės liudijimas vis labiau įsigalint „mirties kultūros“ taisyklėms. Taip atsiveria galimybė realizuoti savo pašaukimą mylėti ir po mirties: mirštant pati mirtis yra nugalima, o gyvenimas atkuriamas“, - rašo vyskupai lapkričio 1 d. išplatintame kreipimesi.

„Daugeliu progų maldoje prisimename tuos, kurie savo pasirinkimais ir darbais liudija pagarbą Dievo mums suteiktai ypatingai – gyvybės – dovanai. Viena iš nuostabių galimybių prisidėti prie gyvybės puoselėjimo yra transplantacija ir donorystė, leidžianti dovanoti gyvenimą kitam asmeniui. Negalime gyventi vieni užsisklendę, tarsi aplink mus nebūtų kitų žmonių – tai mums priminė Šventasis Tėvas šių metų Pasaulinės misijų dienos proga parašytame laiške. Popiežius ragino prisiminti, kad „naujas gyvenimas kyla drauge su kitais broliais ir seserimis. O tas Dievo gyvenimas nėra parduodamas produktas, bet turtas, kurį reikia dovanoti, perteikti, skelbti“. Donorystė išreiškia gebėjimą matyti toliau nei save pačius, toliau nei vien savo poreikius. Todėl geriau realizuojame save, kai realizuojame ir kito asmens gėrį, o mūsų gėris tampa prasmingas ne vien mums patiems, bet ir visai visuomenei“, – sakoma vyskupų kreipimesi.

Pasak vyskupų, „meilė, bendravimas, solidarumas ir absoliuti pagarba žmogaus asmens orumui yra vienintelis teisėtas organų transplantacijos pagrindas. Maža to, asmuo gali dovanoti tik tai, ko jis gali atsisakyti nesukeldamas didelio pavojaus ar nepadarydamas žalos savo gyvenimui ar asmeninei tapatybei. Akivaizdu, kad gyvybiškai svarbūs organai gali būti dovanojami tik po mirties, tačiau sutikimas būti audinių ir organų donoru po mirties ir dalies savo kūno pasiūlymas dar esant gyvam, kuris įsigalios tik po mirties, yra pagirtinas didžiulės, kitiems gyvenimą dovanojančios meilės darbas ir gyvybės liudijimas vis labiau įsigalint „mirties kultūros“ taisyklėms. Taip atsiveria galimybė realizuoti savo pašaukimą mylėti ir po mirties: mirštant pati mirtis yra nugalima, o gyvenimas atkuriamas. Viešėdamas Lietuvoje Šventasis Tėvas homilijoje Kauno Santakoje ragino nebijoti būti dosniems tiems, kuriems labiausiai reikia, atiduodant tai, ką turime brangiausia: „Ten, Vilniuje, Vilnelė plukdo savo vandenis ir netenka vardo įtekėdama į Nerį; čia, Kaune, Neris praranda savo vardą atiduodama vandenį Nemunui. Tai mums kalba apie tai, kad būtume save dovanojanti Bažnyčia, nebijotume išeiti ir eikvoti savęs net tada, kai atrodo, kad ištirpstame, prarandame save.“

Vyskupai sako, kad „kartu ir tas asmuo, kuriam organas dovanojamas, teatranda, jog tokia dovana nėra tik gydymo priemonė, bet apima platesnę prasmę: tai meilės ir dosnumo aktas, kuris leidžia pažvelgti anapus mirties tam, kad visada laimėtų gyvenimas. Tai, kas pirmiausia gaunama, nėra pats organas, bet meilė ir gailestingumas, dėl kurių jis dovanojimas.“

Savo kreipimesi vyskupai primena visiems tikintiesiems, kad „transplantacijos operacijos ir organų donorystė, jei tik donoras ar už jį atsakingi asmenys yra davę aiškų sutikimą, išties yra sveikintinos ir skatintinos“, ir kviečia tikinčiuosius „žengti šį konkretų artimo meilės žingsnį ir ryžtis tapti donorais bei drąsiai liudyti gyvenimą mirties akivaizdoje.“

ELTA