Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Reporteris UgnėŠaltinis: Etaplius.lt
Siekiant pažymėti Lietuvos šaulių sąjungos įkūrimo 100-metį, įamžinti šaulių indėlį Nepriklausomybės kovose ir pagerbti šaulių, kovojusių prieš sovietų okupaciją, žuvusių sovietų lageriuose, tremtyje, atminimą 2019 metus LR Seimas yra paskelbęs Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) metais. Lygiai prieš 100 metų LŠS ideologiją nustatė jos sumanytojas Matas Šalčius sykiu su tuoj pat įsijungusiu Šaulių sąjungos įkūrėju ir jos vadu Vladu Putvinskiu. Susipažinkime su neeiline Šiaulių krašto asmenybe.
lenta-putvinskis.JPG
Vlado Pūtvio vaikystė ir mokslai
Kalbėdami apie paties Vlado Putvinskio asmenybę, pravartu sugrįžti į jo pirmuosius metus, kai tėvai, susilaukę sūnaus, nusprendė jį auklėti lietuviškoje dvasioje, kas toje aplinkoje tuo metu buvo nepriimtina.
Vladas Pūtvis-Putvinskis iš pražių buvo mokomas namie, vėliau įstojo į Šiaulių gimnaziją, o nuo ketvirtos klasės mokėsi Mintaujos realinėje mokykloje, kurią baigė 1893 m. Kitais metais jis įstojo į Halės universitetą Vokietijoje ir ten studijavo žemės ūkio mokslus. Tuo laiku pablogėjo tėvo sveikata, ir Vladas Pūtvis, baigęs vos du semestrus, turėjo mesti mokslus ir sugrįžti į tėvo ūkį. Iš tėvo ir motinos jis paveldėjo Šilo Pavėžupio, Graužikų ir Palendrių dvarus.
Grįžęs iš Vokietijos, Vladas Putvinskis apsigyveno Graužikuose. 1897 m. rugpjūčio 12 d. vedė Emiliją Gruzdytę ir po vestuvių persikėlė gyventi į Šilo Pavėžupį.
Žinomas švietėjas
Vladas Putvinskis daug dėmesio skyrė paprastų žmonių švietimui. 1899 m. žiemą jis įsteigė pirmąją nelegalią mokyklą. Vietą jai surado nuošalioje vietovėje, paprastoje pamiškės trobelėje, vadinamoje „Bubeliu”.
1900 m. V. Putvinskis pasamdė mokytoją į Graužikus. Ši vietovė daug kuo susijusi ir su kita žymia žemaite – rašytoja Julija Beniuševičiūte-Žymantiene (Žemaite). 1905 m. dvarą nusiaubus caro dragūnams, mokykla savo veiklą nutraukė. Na, o Pavėžupyje mokykla veikė ir toliau – iki tol, kol čia buvo atidaryta valdiška Vėžežerio mokykla. Suaugusiuosius ir vaikus čia mokė ir pats Vladas Putvinskis. Jis svajojo įsteigti viešą mokyklą, kurioje būtų žemės ūkio ir amatų klasės. Buvo paskyręs jau ir sklypą jai, nubraižęs mokyklos planą, tačiau jos pastatyti jam nepavyko, nes susidūrė su įvairiais trukdymais.
Putvinskiai ne tik steigė ir išlaikė lietuviškas mokyklas, bet ir platino tuo laiku draudžiamą lietuvišką spaudą. Ją iš Prūsų jiems atgabendavo P. Penikas. Knygas Putvinskiai platino iki pat 1906 m., kol V. Putvinskis pateko į kalėjimą. Na, o P. Penikas ir toliau tęsė savo darbą – tik iš Prūsų knygas, parneštus kitus draudžiamus leidinius jis dabar gabendavo tiesiai į Šiaulius.
Šaulių sąjungos įkūrėjas
Prieš šimtmetį, 1919 m., V. Putvinskis įkūrė Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS) ir buvo išrinktas jos pirmininku. Jos tikslas buvo įtvirtinti šalies nepriklausomybę kovojant su bolševikais, bermontininkais ir lenkais.
Sąjungos nariai vadovavosi V. Putvinskio parengtais Sąjungos įstatais ir programa. 1920 m. buvo susitarta dėl Šaulių sąjungos metinės šventės. Ji buvo švenčiama birželio 23-24 dienomis (per Jonines) Kelmės valsčiaus Graužikų kaime, ant Žvėryno kalno (nebebuvo susirinkta tik 1929 m., po V. Putvinskio mirties).
Lietuvos šaulių sąjungos veikla buvo vykdoma trimis pagrindinėmis kryptimis: kultūros, sporto ir karybos. Šaulių būriuose buvo kuriami orkestrai, teatrai, vaidinimo grupės, bibliotekos, sporto klubai. Šauliams buvo keliami uždaviniai ne tik šviestis patiems, tačiau taip pat užsiimti visuomenės edukacija, tad buvo iškelta idėja visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, kur veikia LŠS padaliniai, pastatyti šaulių namus, kurie turėjo tapti visos tautos namais, tai buvo deklaruota šūkiu: „Šaulių namai – tautos namai“.
Šaulių sąjungai plečiant savo veiklą, V. Putvinskis buvo nusprendęs peržiūrėti Sąjungos narių gretas. Šio sumanymo jis nebespėjo įgyvendinti. Mirė V. Putvinskis 1929 m. kovo 5 d. Kaune, buvo palaidotas Kelmės kapinėse.
Paskutiniai jo žodžiai, pasakyti gydytojui Parčevskiui, buvo tokie: „... Daktare! Ne fiziškai sergu, bet sergu dėl to, kad negaliu dirbti tautos idėjos darbo...”.