Lietuvos Sąjūdžiui – 35-eri: į istoriją negalime žiūrėti iš šių dienų pozicijos

Šiauliai

A. Rutkausko nuotr.

Elena MonkutėŠaltinis: Etaplius.LT

276234

Šiemet minimi 35-eri metai po Sąjūdžio įkūrimo. Ta proga antradienį, rugpjūčio 22 d., Šiaulių Venclauskių namuose-muziejuje vyko viešoji paskaita-susitikimas su Šiaulių sąjūdininku, istoriku prof. Arūnu Gumuliausku – miestiečiai ir miesto svečiai turėjo progą apie mums itin svarbius įvykius išgirsti iš pirmųjų lūpų.

Pradžia – 1940 m.

„Paskutiniai įvykiai viešojoje erdvėje parodė, kad istorija nesibaigė, ji tęsis dar ilgai, – pradėjo istorikas. – Niekas negali parašyti istorijos nuo A iki Z – tada ta istorija būtų dogma. Istorija yra mokslas, ji vystosi ir nestovi vietoje. Kiekvieną dieną atsiranda naujų faktų, kurie pildo tą istorijos mozaiką.“

Pats A. Gumuliauskas visuomet norėjo, kad Sąjūdžio istorijai būtų skiriama daug dėmesio, kad istorikams būtų sudaromos kuo palankesnės sąlygos tyrinėti tą laikotarpį. Tačiau buvo ir yra manančiųjų, kad dar reikia palaukti, kad paskutinis XX a. dešimtmetis – dar ne istorija. „Mano akimis, tai, kas buvo prieš 10 min., – jau istorija“, – tikino lektorius.

Atidėliojant Sąjūdžio laikotarpio tyrimus, pasak istoriko, buvo prarasta daug duomenų, daug jų ir taip neišliko, o ir ne visi liudininkai nori apie tai kalbėti. „Čia labiausiai kenčia mokslas“, – pabrėžė A. Gumuliauskas.

Pasak jo, Sąjūdžio šaknys – 1940 m. birželio 15 d., kai sovietai pradėjo okupaciją ir prasidėjo pasipriešinimo judėjimas: buvo partizanai, 1941-ųjų birželio sukilimas, disidentai, Helsinkio grupė, Laisvės lyga. „Jeigu viso to nebūtų buvę, be abejonės, Sąjūdžio nebūtų buvę“, – įsitikinęs profesorius.

Iš pradžių Sąjūdis vadintas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu (LPS): jo vadovybė nenorėjo atskleisti tikrųjų tikslų – Laisvės lyga kovojo už nepriklausomybę, buvo laikomi radikalais, o LPS atrodė nuosaikesni. 1989 m. vasario 15 d. Kauno muzikiniame teatre įvyko Sąjūdžio Seimo posėdis, kuriame buvo aiškiai pasakyta, kad Sąjūdis siekia Lietuvos nepriklausomybės. Nuo tada iš pavadinimo dingo žodis „persitvarkymo“ – liko Lietuvos Sąjūdis.

Verti pagarbos

Šiauliai atliko didelį vaidmenį visame Sąjūdžio judėjime. „Nežinau, kaip paaiškinti tą indėlį, – sakė istorikas. – Mes Šiauliuose sugebėjome į Sajūdį suvienyti įvairių sluoksnių žmones ir jie buvo gyvi, jų idėjos buvo teigiamas dėmesys. Aš manau, kad tai davė tokį rezultatą.“

Be abejo, Sąjūdžio centre buvo du miestai – Vilnius ir Kaunas: jie turėjo stipriausias intelektualines pajėgas, ten buvo aktyvus disidentinis judėjimas, tačiau, pasak profesoriaus, Helsinkio grupė, vienas stipriausių disidentinių judėjimų Lietuvoje, Šiauliuose taip pat buvo labai aktyvi.

„Tikrai buvome verti pagarbos. Man atrodo, kad prisidėjo ne tik įvairių visuomenės sluoksnių atstovai. Mes turėjome puikių pagalbininkų. Pirmiausia – turėjome tokį kaip ir kuratorių Romualdą Ozolą, kuris iš tikrųjų kai kuriuos mūsų išmokė politikos abėcėlės, mane tai tikrai. Štai todėl R. Ozolas Šiauliuose toks populiarus – jo ranka čia juntama“, – gražių žodžių
a. a. filosofui, Sąjūdžio kūrėjui, Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarui, Seimo nariui negailėjo buvęs bendražygis.

Mokėsi iš šiauliečių

Pasak istoriko, šiauliečiai vieninteliai Lietuvoje buvo užregistruoti kaip visuomeninė organizacija anksčiau nei pats Sąjūdis. „Puse metų anksčiau. Miesto valdžia buvo tokia maloni ir užregistravo mus, skyrė patalpas. 1989-ųjų sausio mėnesį tapome savotišku Sajūdžio veiklos centru Lietuvoje, nes turėjome dvi rinkimų apygardas į tuometę Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Visa tai, kas šiandien vyksta per rinkimus: agitacija, skrajutės, debatai, mes suorganizavome Šiauliuose, patys nežinodami, kaip ir ką daryti“, – tvirtino A. Gumuliauskas.

Lektorius prisiminė, kaip per 1989-ųjų debatus buvo pilnos salės žmonių, beveik urmu stovėdavo su plakatais prie balsavimo apylinkių. „Mes buvome pirmieji, – neabejoja profesorius. – Po to, kai 1990-aisiais vyko rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą, daugelis Sajūdžio skyrių kreipdavosi į Šiaulius, kad pasisemtų patirties. Sakyčiau, pradėjome rašyti rinkimų technologijų vadovėlį Lietuvoje.“

Komunistas sąjūdietis

Kitas unikalus dalykas, pasak istoriko, – Lietuvos komunistų partijos Šiaulių miesto komiteto pirmasis sekretorius Mindaugas Stakvilevičius buvo Sąjūdžio Seimo narys. „Ir mes visi tam pritarėme. Buvo keistas vaizdas, kai opozicinė jėga – Sąjūdis kovoja prieš valdžioje esančią Komunistų partiją, kuriai vadovauja sąjūdietis. Tai tikrai buvo netipiškas dalykas“, – sakė A. Gumuliauskas.

Tačiau, pasak lektoriaus, M. Stakvilevičiaus buvimas pirmuoju sekretoriumi padidino Sąjūdžio ir Lietuvos komunistų partijos bendradarbiavimo ribas. „Kita vertus, jis turėjo vykdyti partijos Centro komiteto nurodymus ir ne visada mūsų požiūriai sutapo“, – pripažino profesorius.

M. Stakvilevičiaus buvimas Sąjūdyje vis dar kelia daug sąjūdiečių diskusijų: kaip jis, būdamas komunistu, galėjo priklausyti šiam judėjimui? „Buvo įvairių žmonių, – sakė lektorius. – Jis neslėpė – pasisakė už laisvą Lietuvą reformuotoje Sovietų Sąjungoje. Ir buvo tai idėjai iki galo ištikimas. Kai 1991 m. kovo 11 d. buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, jis toliau laikėsi savo pažiūrų.“

Profesorius pabrėžė, kad į istoriją negalima žiūrėti iš šių dienų pozicijos – kitaip nueisime iki absurdo: „Tada laisvai galime pasakyti, kad Vytautas buvo baisus diktatorius, nes nesušaukė Lietuvos Seimo. Turime labai atsakingai žiūrėti į istorinius faktus. Jeigu su M. Stakvilevičiumi viskas gerai buvo iki 1989 m. vasario 15 d., po to, be abejonės, jo pasaulėžiūra nelabai atitiko Sąjūdžio, nes jau buvo kalbama apie Lietuvos nepriklausomybę.“

Konsensusas

Dar vienas dalykas, kuriuo Sąjūdžio metais išsiskyrė Šiauliai, – apvalusis stalas. A. Gumuliauskas pasakoja, kad nė viename kitame mieste nebuvo apvaliojo stalo, nevyko politinių diskusijų. „Prie jo sėdėjo šiauliečiai: komunistai, komjaunuoliai, Laisvės lyga, Sąjūdis ir pan. Santarvės ir bendrų taškų paieška buvo labai labai matoma“, – kalbėjo istorikas.

Sąjūdis buvo judėjimas be jokios narystės: žmonės galėjo laisvai ateiti ir išeiti, sieti savo politinės karjeros perspektyvas su Sąjūdžiu arba ne. Galbūt dėl to rinkdavosi įvairių pasaulėžiūrų, politinių pakraipų žmonių, o tai didino nepasitikėjimą. „Svarbiausia, kad buvo surastas konsensusas, vienas bendras tikslas. Tai buvo laisva Lietuva“, – užtikrintas profesorius.

Laikas skirstytis

„Natūralu, kad kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, Sąjūdis turėjo skirstytis“, – sakė A. Gumuliauskas ir ėmė svarstyti, ar Lietuvoje šiam judėjimui buvo analogų.

Politikė Felicija Bortkevičienė XX a. pr. įkūrė Lietuvos demokratų partiją, kurios pagrindinis strateginis tikslas buvo atkurti Lietuvos nepriklausomybę. 1920 m. gegužės 15 d., kai pradėjo veikti Steigiamasis Seimas, partija buvo paleista. „Jie atliko savo darbą, – kalbėjo lektorius. – Mes tokį analogą turime, tik į jį neatkreipėme dėmesio.“

A. Gumuliauskas pradėjo gilintis, kaip ten iš tiesų buvo: partijoje iš pradžių buvo Vincas Mickevičius-Kapsukas ir Antanas Smetona. „Dabar galime baisėtis, ar ne? – auditorijos klausė profesorius. – Bet tada jie diskutavo tarpusavyje – visiškai skirtingų politinių pakraipų žmonės. Tada jie diskutavo dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo taktikos.“

Šiandien istorikas įsitikinęs: Sąjūdžio funkcijos buvo tokios pat kaip tuometės Lietuvos demokratų partijos ir jis negalėjo būti amžinas. „Problemos prasidėjo atkūrus nepriklausomybę, nes bendro politinio matymo jau nebebuvo: vieni žiūrėjo pagal savo pažiūras, kiti – pagal savo. Konsensusą surasti buvo be galo sunku“, – tikino lektorius.

„Nerimaujame“

Tačiau, pasak jo, kai kuriems žmonėms Sąjūdis gyvuoja iki šiol ir tokius jų įsitikinimus reikia gerbti. „Man Sąjūdis baigėsi 1992 m., – sakė A. Gumuliauskas, – kai susikūrė politinės partijos, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo frakcijos. 1992–1996 m. laikotarpis, kai Sąjūdis patyrė triuškinamą pralaimėjimą rinkimuose į Seimą, buvo pačios Sąjūdžio sudėties ir specifikos užprogramuotas atodūsis.“

Profesorius neabejoja, kad Sajūdžio metines reikia švęsti kasmet ir žiūrėti į tai kaip į labai svarbų istorijos laikotarpį – dėl jo ir išorinių aplinkybių buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. „Bet, gink Dieve, nereikia jo kanonizuoti. Kanonizavimas yra blogas dalykas. Bet ko“, – pabrėžė istorikas.

Jo teigimu, Sąjūdis atnešė labai daug jaunų iniciatyvių žmonių, kurie dabar jau baigia savo karjeras. „Labai gaila, bet Sąjūdžio įtakos laikotarpis jau eina į pabaigą. Dėl to visi labai nerimaujame, nežinome, kas bus. Iki Sąjūdžio laikų niekas nežinojo tų pavardžių, kurias šiandien minime jau 35-erius metus, ir tie žmonės atsakingai dalyvauja Lietuvos politikoje“, – sakė A. Gumuliauskas.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt