Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadovė: „Pastarųjų metų pamokos padės efektyviau suvaldyti naujas krizes“

Vilnius

Irma BagūnėŠaltinis: Etaplius.lt

207704

Tinklalaidėje „Socio“ pašnekesys su Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadove Kristina Meide vyko Rusijos karo Ukrainoje išvakarėse. Daug dėmesio skirta pastarųjų metų krizėms. Prieš kiek daugiau nei vienerius metus organizacijai pradėjusi vadovauti pašnekovė kalbėjo, kad Lietuvoje pastebimai daugėja savanorių ir keičiasi visuomenės požiūris į pabėgėlius.

Raudonasis Kryžius, kaip ir kitos nevyriausybinės organizacijos, pastaraisiais metais įveikė daug iššūkių. Kaip vertinate pirmuosius savo darbo metus?

Jausmas toks, lyg kartu su komanda dirbtume penkerius metus. Nepaisant to, kad metai buvo nelengvi ir krizės aplankė tiek Lietuvą, tiek mūsų organizaciją, tikrai daug nuveikėme ir tapome stipresni. Kai kuriuos darbus dirbome iš anksto nepasiruošę, daug ko mokėmės dirbdami, dabar galimoms krizėms esame daug geriau pasiruošę.

Pakalbėkime apie krizes, kurios praėjusiais metais užklupo. Kokia buvo Raudonojo Kryžiaus misija valdant COVID- 19?

Pagrindinė Raudonojo Kryžiaus misija būti pagalbininku savo šaliai. Pandemija užklupo visą pasaulį, tad visose šalyse mūsų organizacijos, arba Pusmėnulio federacijos, savanoriai veikė. Buvo pats pandemijos įkarštis ligoninėse, o vakcinacija – dar nė neprasidėjusi. Beveik penki šimtai savanorių dirbo ligoninėse ir globos namuose. Kai pradėjo skiepyti, daugiau nei tūkstantis savanorių dirbo vakcinavimo centruose. Tai buvo tikrai išskirtinis periodas, kuriam niekas negalėjo pasiruošti.

Jūs pati savanoriavote Santarų klinikose. Kokia patirtis?

Neturėjome daug savanorystės patirties. Dar ir šiandien bandome aiškintis, kas yra savanoris. Iš pradžių galėjo pasirodyti, kad tai – bedarbis, kuris turi laiko ir ateina gerų darbų daryti. Naujausią statistiką reikėtų pasitikslinti – daugiau nei devyniasdešimt procentų savanorių dirba, kažką veikia ir yra labai pilietiški, todėl savo savanorystės valandas jie atima iš šeimų, poilsio ar pomėgių. Kai patirties buvo mažai, bendradarbiavimas tarp nevyriausybinių organizacijų mezgėsi labai iš lėto ir to nepasitikėjimo tikrai buvo.

Šiandien situacija – visiškai kita. Planuojame krizes, veikiame išvien. Kai galima tūkstantį žmonių pakviesti į pagalbą, yra didžiulė paspirtis. Be abejo, ir valstybei lengviau, nes nereikia išlaikyti apmokamo personalo rezervo. Kai didelės krizės, pasirengę savanoriai yra rankos, labai padedančios savo šaliai. Kai visi žino, kokias funkcijas daryti, darbai pradedami labai greitai.

Pandeminė krizė suvaldyta ganėtinai sklandžiai, o pasimokyti iš ankstesnių, manau, gali kiekviena organizacija. Bet kokia savanorystės patirtis yra visam gyvenimui. Kad ir kaip būtum pavargęs, išeini su tokiu vidiniu pasitenkinimu, jog tai nori tęsti vėl.

Jungtinės Tautos perspėja, kad ateityje įvairiausių pandemijų, krizių gali daugėti. Ar įmanoma joms pasiruošti?

Manau, visi padarėme išvadas, ką galima padaryti geriau. Aš tik žinau, kad Raudonasis Kryžius kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis tikrai ateitų į pagalbą ir jau žinotume, kur mūsų rankos reikalingos, kaip procesą organizuoti tam tikrose situacijose. Anksčiau laiko užimdavo susitarimai, biurokratija, šiandien jau to nebereiktų.

Migrantų krizės nebuvo įmanoma nuspėti. Lietuva niekada nebuvo ant migrantų tako, nepatyrė tokių grėsmių. Lietuvos Raudonasis Kryžius su migrantais ir jų integracija dirba daugiau kaip dvidešimt metų. Labai gerai žinojome, kad Lietuvos infrastruktūra yra sutvarkyta, tačiau ji paruošta 300–400 žmonių per metus. Dabar manau, kad ekspertiškumas mums padėjo reaguoti greitai ir subūrėme kitas nevyriausybinės organizacijas pagalbai. Tai tik įrodo, kad surėmę pečius galime dirbti kaip vienetas.

Kokią galimą pagalbą Ukrainos pabėgėliams suteiktų Lietuvos Raudonasis Kryžius ir kitos nevyriausybinės organizacijos (kaip jau minėjome, interviu darytas prieš Rusijos karą Ukrainoje)?

Šiandien situacija – visiška kita, nes turime patirties, kaip sutelkti nevyriausybines organizacijas. Žinoma, kiek pagalbos reikėtų, priklausytų nuo krizės masto ir organizacijų, kurios dalyvautų procese, skaičiaus. Neabejoju, kad anksčiau išmoktos pamoktos padėtų suremti jėgas ir suteikti visą reikiamą pagalbą. Kita vertus, labai svarbu, kiek karo pabėgėlių atvyktų į Lietuvą.

Lietuvos Raudonasis Kryžius neseniai paskelbė praėjusių metų prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų stebėsenos ataskaitą. Metinėje ataskaitoje nurodyta, kad susidurta su daugybe iššūkių, nes nebuvo aiškios tvarkos ir sistemos. Kokios šiuo metu pagalbos migrantams labiausiai reikia?

Šie stebėjimai buvo vykdomi visus metus. Migrantų stovyklose dirbo savanoriai, mūsų mobiliosios komandos. Pradžioje svarbiausia buvo, kur apgyvendinti žmones ir kaip duoti jiems maisto. Šios krizės atveju visos atsakingos ministerijos, nevyriausybinės organizacijos sėdėjo prie vieno stalo ir ieškojo, kaip spręsti problemas. Nuosekliai gerinome sąlygas. Atsirado penkios didžiosios stovyklos, iš užkardų žmonės išvežti. Neslėpsiu, buvo įtampos ir streso, kai pradėjo šalti, o migrantai dar palapinėse gyveno. Dabar šios problemos išspręstos. Žmonės turi stogą virš galvos, karštą maistą. Nors jų psichologinė būsena nėra gera, nes nežinios labai daug. Jie uždaryti, tikėjosi, jog prieglobsčio prašymai bus patenkinti, o daugeliui atsakyta neigiamai. Be to, yra sveikatos ir medicininės priežiūros, kuri geresnio gyvenimo ieškančius žmones ne visada pasiekia taip greitai, kaip norėtųsi, problemų.

Kiek buvo svarbi komunikacija apie migrantų krizę su kolegomis iš kitų šalių?

Komunikacija tikrai vyko, o patirties labiausiai semtasi iš Lietuvos, nes mes anksčiau susidūrėme su krize, galėjome konsultuoti ir pasakoti, kas pas mus vyksta. Su kolegomis iš užsienio informacija keitėmės ir keisimės, jeigu to tik prireiks.

Lietuvoje požiūris į migrantus vis dar yra neigiamas. Su kuo Jūs tai siejate?

Į nepažįstamą reikalą visuomet žiūrime atsargiai. Galime kalbėti ne tik apie migrantus, bet ir kitaip nei mes atrodančius žmones. Visuomenė vis dar bijo. Kita vertus, atsiranda ir labai gražių pavyzdžių. Žmogus dešimtmetį nuomoja namus sirų šeimai. Jis pasakojo, kad ji taip bijo pasirodyti neatsakinga, jog už nuomą sumoka diena anksčiau. Ir čia tik viena pozityvi istorija. Mes juk girdime, kad migrantai sukuria verslus, kitaip integruojasi į visuomenę. Manau, reikia kuo daugiau kalbėti apie tokias istorijas, rodyti tas šeimas ir mūsų visuomenė visus su migracija susijusius pokyčius priims daug nuoširdžiau. Prisimenu, kai rinkome drabužius migrantams, sulaukdavome daugybę šiltų žodžių, rasdavome angliškai parašytų padrąsinimų, linkėjimų. Net tarp pačių migrantų sulaukėme daugiau nei keturių šimtų savanorių.

2022-ieji Lietuvoje paskelbti Savanorystės metais. Iki pandemijos pradžios skaičiuota, kad neatlygintinai savo laiko skiria apie penkiolika procentų gyventojų, kitose Europos šalyse – penkiasdešimt ir daugiau procentų. Kaip krizės paveikia visuomenės požiūrį į savanorystę?

Manau, kad naujausia statistika turėtų būti visiškai kitokia. Labai daug žmonių įsijungė, padėjo, per pastaruosius metus visiškai pasikeitė bendradarbiavimas su valstybe. Kai pradėjau dirbti Raudonajame Kryžiuje, buvo penkis šimtai savanorių, dabar jų – daugiau nei pusketvirto tūkstančio. Vieni – nuolatiniai, kiti nori būti rezerve, tačiau tai yra didžiulis šuolis per vienerius metus. Manau, ir kitos nevyriausybinės organizacijos sutiktų, kad savanorių skaičius išaugo. Pasitaiko atvejų, kai įmonės atsisako įprastinių savo renginių, o renkasi kartu su komanda daryti gerus darbus.

Viename interviu sakėte, kad Raudonajam Kryžiui vadovauti apsisprendėte per savaitgalį. Per kiek dabar priimtumėte tokį sprendimą?

Penkių minučių užtektų.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt