Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Irma BagūnėŠaltinis: Etaplius.lt
Ar žinojote, kad Lietuvoje iki krikščionybės įvedimo žmonės turėjo tik vardus? Vėliau su krikštu šalia tautinio vardo lietuviai gavo ir kitų kalbų krikščioniškus vardus, iš kurių kilo pavardės. Pavardžių atsiradimo Lietuvoje pradžia yra tik XV a., o visiškai pavardės įsigali ir susiformuoja dar vėliau – XVI-XVII a. Kaip susigaudyti mūsų vardų ir pavardžių pasaulyje, kalbamės su Šiaulių universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto mokslininku Juozu Pabrėža.
Pavardžių kilmė: lietuviškos ir nelietuviškos?
„Pats pavardžių formavimosi procesas buvo ilgas ir sudėtingas. Lietuvoje pirmiausiai susiformavo turtingųjų, kilmingųjų pavardės, vėliau – vidurinio sluoksnio, o vėliausiai – valstiečių ir kitų neturtingų sluoksnių“, – teigia doc. dr. J. Pabrėža, akcentuodamas, kad visos Europos tautos turi pavardes, išskyrus islandus. Pastarieji vietoje pavardžių turi tėvavardžius.
Lietuvių pavardžių kilmė yra labai įvairi. Pačios seniausios – lietuviškos kilmės pavardės, kilusios iš lietuviškų arba baltiškų bendrinių ir tikrinių žodžių.
„Tokios pavardės grynai lietuviškos šiandien sudaro apie 30 procentų dabartinių pavardžių. Tai daugiausiai dvikamieniai vardai, dvikamienių vardų trumpiniai ar įvairių priesagų vediniai, pvz.: Daukantas, Daubaras, Dirgėla, Gelgaudas, Kesminas, Laukys, Gadeikis, Girdenis. Taip pat Pravardinės kilmės lietuviškos pavardės: Lapė, Vilkas, Kregždė, Sakalas, Vanagas, Ropė, Didžgalvis, Mažiulis.“– pasakoja Šiaulių universiteto mokslininkas.
Dauguma nelietuviškų pavardžių yra slaviškos kilmės, į Lietuvą atėjusios per slavus arba pačios vėliau Lietuvoje suslavintos. Pavyzdžiui, lietuviškos tėvavardinės priesagos -aitis, -ėnas, -onis (Jonaitis, Janonis Baltrėnas, Petronis) buvo pakeistos slaviškomis -ovič, -evic, -ski (Janavičius, Stankevičius, Petrauskas).
Vis dėlto J. Pabrėža tikina, kad griežtai skirstyti pavardes į lietuviškas ir nelietuviškas beveik neįmanoma, nes savi ir svetimi elementai pavardėse yra susiję: „Didžioji dalis svetimomis laikomų mūsų pavardžių nėra skolintos iš kitų tautų, bet susidarė čia pat Lietuvoje, jas slavinant ar kitaip perdirbinėjant. Tiesioginio pavardžių skolinimo atveju būta palyginti nedaug.“
Kad ir Lietuvoje populiariausia pavardė – Kazlauskas. Galima sakyti, kad tai yra lietuviška pavardė, tačiau pašnekovas pastebi, jog pavardės šaknis ir priesaga yra slaviškos kilmės. Na, o tokių atvejų, kalbant apie lietuviškas pavardes, pasitaiko ir dažniau.
Moteriškos pavardės – lietuvių pasididžiavimas
Kalbėdamas apie lietuvių moterų pavardes, doc. dr. J. Pabrėža šypsosi. Mokslininkas mano, kad turėtume didžiuotis, jog mūsų vyriškos ir moteriškos pavardės skiriasi, mat didelėje dalyje pasaulio tautų vyriškos ir moteriškos pavardės apskritai niekuo nesiskiria.
„Mūsų netekėjusių moterų pavardės yra sudaromos daugiausiai su priesagomis -aitė, -ytė, -utė, -iūtė (Vaškaitė, Dagytė, Kalniūtė), ištekėjusių moterų su -ienė arba -uvienė (Dagienė, Kalniuvienė). Tiesa, pastaruoju metu šiek tiek ginčų ar net audrų kelia moteriškos pavardės su galūne -ė, kai nenorima nurodyti šeiminės padėties, pavyzdžiui, Talmantė, Gudonė, Pajuodė.
Tačiau reikėtų pamiršti, kad tokios darybos pavardės, ypač su formantu -kė, dažnokai turi ir menkinamąjį atspalvį, sakykim, pavardės Butkė, Zvonkė, Stonkė“, – tikina J. Pabrėža, sakydamas, kad šios pavardės turi šiokį tokį neigiamą atspalvį, nes asocijuojasi su žodžiais „bonkė“, „profkė“, „kliunkė“ ir panašiai. Humanitarinių mokslų daktaras dėl trumpalaikės mados skatina neišsižadėti senų gražių lietuviškų tradicijų.
Lietuviai turi iš tiesų daug – net apie 50–55 tūkst. skirtingų pavardžių. Didžioji jų dalis su kilmės ir paplitimo aiškinimu yra surašytos dviejų tomų žodyne „Lietuvių pavardžių žodynas“.