Lietuviško teatro Žemaitė

Šiauliai

Energija. 1977 m., įpusėjusi 9 dešimtį, K. Kymantaitė vaidino monospektaklyje „Liubica – daugiskaitos pirmasis asmuo“.

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

36590

„Mano širdis visą laiką plaka per greit. Matuoja daktarai – šimtas trisdešimt šeši. Per daug! Matyt, jai Dievas liepė visa tai, ką davė materializmas, išmušt. Aš tikiu, iki šiolei tikiu, kad kažkur susitarta, jog šitai mergelei, gimusiai prie Ventos, lemta būtent tiek kartų išmušti“, – sakė teatro šviesulys ir pirmoji Lietuvos profesionali režisierė moteris Kazimiera Kymantaitė. Brangesnis už auksą jai buvo jaunų aktorių talentas ir lietuvių klasikų eilutės.

Vaikystėje – ledinis Ventos vanduo ir fotoaparato blykstės

K. Kymantaitė gimė Kuršėnuose šv. Petro ir Povilo dieną 1909 m. Augo ji su seserimi Marcijona ir mama Juzefa Valteryte-Kymantiene, mylėjusia teatrą. Bajoriško kraujo turinčio tėvo Martyno Kymanto šalia nebuvo – 1912 m. jis išvyko į Odesą ieškoti geresnio gyvenimo ir nebesugrįžo. „Tėvą nusinešė karai, marai, revoliucijos...“ – yra sakiusi K. Kymantaitė.

Kuršėnuose būsimoji aktorė ir režisierė išsiugdė visą gyvenimą ją lydėjusį įprotį: net ir sulaukusi garbaus amžiaus, ankstyvais rytais maudydavosi po šaltu vandeniu. „Tas šaltas vanduo man davė tikrą jaunystę. Gripu, visokiomis peršalimo ligomis nesergu. (...) Aš nuo ketverių metų maudausi. Kuršėnuose, Ventoje nuo švento Jurgio iki Visų šventųjų plaukiodavau. Jau net ledukai upe eidavo. Ir iš pirties žiemą per sniegą nuogos bėgdavome į upę“, – viename interviu pasakojo K. Kymantaitė.

O štai ką apie talentingos režisierės vaikystę rašė Kuršėnų metraštininkas Vytautas Kirkutis: „Nuo 1898 metų Kuršėnuose jau galėjai nusifotografuoti pas Saturniną Karlą Osipą Adomą Tolutį (Talutį). (...) Taip entuziastingai norėjusių fotografuotis, kaip tuo metu Kymantų Kazytė, nedaug tebuvo. Ji, visaip išpuošta ir išrėdyta, sekmadieniais lėkdavo į šventorių ir žiūrėdavo, kaip rikiuojasi vestuvininkai, krikštynų svečiai ar kitų iškilmių dalyviai. Įdomu būdavo, kaip fotografas Tolutis su savo kamera taikosi kuo gražiau visus įamžinti. Paskutinę akimirką, kai visi jau būdavo sustatyti ir pradėdavo šypsotis, Kazytė prišokdavo prie besifotografuojančių ir atsistodavo priekyje. Akimirka – ir ji jau nuotraukoje... Po kelių dienų bėga mažoji Kazimiera prie Tolučio fotoateljė vitrinos ir gėrisi nuotraukomis, kurių pačiame priekyje – stovi ir šypsosi ji.“

Dabar Kuršėnuose režisierės vardu pavadinta gatvė, Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro kiemelyje stovi jos garbei tautodailininko Vaclovo Tamošaičio išdrožta medinė skulptūra.

stulpai-paminklas-kymantait.jpg

Teisininkės karjerą paaukojo dėl aktorės profesijos

Nors Kuršėnuose K. Kymantaitė gyveno iki 12 metų, ne kartą yra sakiusi, kad gimtasis kraštas prisidėjo, formuojant jos charakterį: buvo užsispyrusi, drąsi, tiesmuka, žodžio kišenėje neieškanti žemaitė. „Sunkus bruožas tas atkaklumas“, – viename interviu apibūdino save.

Būdama 12 metų, K. Kymantaitė viena atvažiavo į Kauną ir pradėjo lankyti „Aušros“ mergaičių gimnaziją. 1929 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti teisės, tuo pačiu metu mokėsi aktorės profesijos Andriaus Olekos-Žilinsko dramos mokykloje prie Valstybės teatro.

Aktorystė ir teatralų gyvenimas taip apžavėjo K. Kymantaitę, kad teisės mokslai liko užmiršti ir nebaigti. „Mes buvome grupelė A. Olekos-Žilinsko studentų: Juknevičius, Jakševičius, Grybauskas, aš... Mėgdavome kartu pasivaikščioti po miestą, gėrėdavomės Kaunu. Neturėjome tada mados sėdėti ir gerti. Mums reikėjo keliauti, vaidinti, ieškoti, žaisti... Bevaikščiodami vakarais po Vytauto kalną, užtikdavome ant suolelio besėdinčius Antaną Miškinį, Bernardą Brazdžionį. Klausydavomės jų improvizacijų apie Kauną, apie Vytauto kalną, apie Santaką...“ – rašė K. Kymantaitė.

A. Olekas-Žilinskas būsimajai režisierei buvo daugiau nei mokytojas. Sunkiau besiverčiančius studentus, taip pat ir K. Kymantaitę jis kviesdavosi pietų, o jo žmona mokė jaunuolius, kaip dera elgtis svečiuose, prie stalo. Dėka A. Oleko-Žilinsko K. Kymantaitė pateko į inteligentų ir kultūros žmonių pasaulį. Iš pradžių jį tik stebėjo, vėliau tapo neatsiejama jo dalimi.

k-kymantaite.jpg

Spektaklio premjera – po keturiolikos peržiūrų

Baigusi mokslus, K. Kymantaitė įsidarbino Kaune veikusiame Jaunųjų teatre, vėliau – Valstybės teatre. Pirmasis savarankiškas jos vaidmuo buvo spektaklyje „Dėdės Tomo trobelė“.

Bičiulystė su kurso draugu Romualdu Juknevičiumi tapo lemtinga. 1939 m. jis sumanė kurti Vilniaus vaidybinį teatrą (dabar – Lietuvos nacionalinis dramos teatras, – aut. past.), į sostinę atvykti pakvietė ir K. Kymantaitę. Tuo metu ji buvo ne tik aktorė, bet ir žmona, mama. Su vyru, Vilniaus universiteto profesoriumi, buvusiu prekybos ministru Marijonu Gregorausku susilaukė dukters Agnės.

Planus sujaukė karas – K. Kymantaitė su šeima pasitraukė į Rusijos gilumą. Į Lietuvą sugrįžo, karui besibaigiant, ir tęsė, kur sustojusi – įsidarbino Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Tiesa, teatrą rado ne tokį, kokį buvo sumanęs jo įkūrėjas R. Juknevičius: po karo trūko ir artistų, ir režisierių, o statomus spektaklius cenzūravo okupantų akys ir ausys.

Tuometis teatro vadovas Borisas Dauguvietis, matydamas esamą situaciją ir K. Kymantaitės drąsą, pavedė jai statyti paties parašytą komediją „Išėjo Jonas, grįžo kapitonas“. Jaunoji režisierė komedijai sugalvojo kitą, į lietuviško teatro istoriją amžiams įrašytą pavadinimą – „Žaldokynė“. „(...) su žemaitišku atkaklumu stačiau šią komediją, ištvėriau keturiolika jos peržiūrų ir, nepaisydama neigiamų vertinimų, užsispyrusi tvirtinau, kad „Žaldokynė“ yra tokios reikšmės kaip ir ta nepamirštama A. Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“, – viename interviu pasakojo K. Kymantaitė.

Jos režisuotos „Žaldokynės“ premjera įvyko 1948 m.

„Mes abu mokėjome išsisukti nuo kasdienybės“

Atkaklios kovos su cenzūra, valdininkais netrūko ir tolesnėje K. Kymantaitės režisūrinėje veikloje. Tiesa, situaciją švelnino antrojo jos vyro Juozo Banaičio užimamos pareigos. 1958–1967 m. jis buvo kultūros ministras.

„Niekada nesame susibarę. Bet užvis svarbiausia, kad mes abu mokėjome išsisukti nuo kasdienybės, nuo buities. Aš net virti nemoku. Visada pirmiausia buvau artistė, o ne motina, šeimininkė ar žmona“, – sakė K. Kymantaitė.

Gražią dviejų žmonių bičiulystę nutraukė mirtis – J. Banaitis mirė staiga, nesulaukęs 60 metų. Nors pasiūlymų buvo, trečią kartą tekėti K. Kymantaitė nesiryžo. „Aš bijojau, kad mane gali užkamuoti buitiškumu ar smulkmeniškumu“, – prasitarė. Iš antrosios santuokos režisierei liko dukra Aušra Marija.

Mėgo lietuvių klasikus ir vienatvę

Lietuvos teatrologė Audronė Girdzijauskaitė K. Kymantaitės režisuotų lietuviškų spektaklių lobyną suskirstė į dvi grupes: lietuvių originalios dramaturgijos veikalus ir inscenizacijas, t. y. vaidinti pritaikytus prozos ar poezijos kūrinius. Į teatro sceną K. Kymantaitė perkėlė Žemaitės „Marčią“, Antano Vienuolio „Paskenduolę“, Balio Sruogos „Milžino paunksmę“, Šatrijos Raganos „Sename dvare“ ir daugelį kitų lietuvių tautos tapatybę atskleidžiančių kūrinių.

Meilę lietuvių klasikams dar labiau įžiebė lituanistikos studijos Vilniaus universitete. Jas K. Kymantaitė baigė 1962 m.

Režisierė nevengdavo ir pati į rankas paimti plunksnos. Jaunystėje rašė poeziją, apsakymus, vėliau – straipsnius apie teatro aktualijas. Buvo puiki „skaitovė-pasakorė“ – mėgo taip save vadinti. „Kūrinį visada išnagrinėju emociniais impulsais. Štai, pavyzdžiui, „Paskenduolėje“ aš stengiuosi Veronikos širdimi pajusti, kaip šlama ajerai, kaip nasturtos kvepia...“ – aiškino.

1977 m., jau būdama pensijoje, K. Kymantaitė vaidino monospektaklyje „Liubica – daugiskaitos pirmasis asmuo“. Bėgantys metai nepasisavino jos talento, energijos, charizmos – buvo gerbiama, vertinama, mylima. Tiesa, bendraminčių ir draugų kompanijos režisierei ne visuomet reikėjo – mėgo būti viena. „Man rodos, kai ilgai pabūnu vieta, darausi gražesnė. Sugrįžtu į savo sielą. Apsivalau“, – yra sakiusi.

K. Kymantaitė mirė 1999 m. gegužės 21 d. Vilniuje, sulaukusi 89 m.

logo-srtrf.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt