Lietuviai, šiauliečiai ir Šiauliai XIX a. Latvijos spaudoje: dviejų publikacijų pėdsakais

Lietuviai, šiauliečiai ir Šiauliai XIX a. Latvijos spaudoje: dviejų publikacijų pėdsakais
Šiauliai
Kvadratas. Meno teritorija Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.LT

1897 m. carinės Rusijos gyventojų surašymo duomenimis, Latvijos teritorijoje gyveno netoli 140 tūkst. vokiečių, vadinamų baltvokiečiais arba Baltijos vokiečiais. Ne paslaptis, kad dauguma jų į lietuvius ir Lietuvą žvelgė skeptiškai – kaip į mažiau civilizuotą, įvairiais požiūriais atsilikusį kraštą. Tokį žvilgsnį gana tiksliai atspindi anoniminis straipsnis „Iš Lietuvos“, kuris 1866 m. buvo išspausdintas Rygoje leistame vokiškame tęstiniame leidinyje „Baltijos mėnraštis“.

Šiauliai ir to meto šiauliečiai straipsnyje nėra vaizduojami tiesiogiai. Pradžioje autorius pasako norįs pateikti nepretenzingą Lietuvoje gyvenančių žmonių apibūdinimą, leisdamas suprasti, kad pirmiausia ir daugiausia aprašys tą Lietuvos dalį, su kuria sakosi neseniai susipažinęs. Kadangi kaip straipsnio parašymo vieta nurodyti būtent Šiauliai, nesunku padaryti išvadą, kad jie patenka į minėtąją Lietuvos dalį, tuo labiau kad esama aiškių užuominų apie šios dalies lokaciją greta Latvijos.

Kokie gi Lietuvos gyventojų, vadinasi, ir šiauliečių, bruožai išskiriami? Didelis pamaldumas, nekvestionuojant jokių katalikų religijos ir jos dvasininkų tiesų bei veiksmų. Inertiškumas, neieškant naujovių, nesiimant inovacijų, kai dirbama taip pat, kaip dirbo tėvai ir protėviai. Patiklumas, nesavarankiškumas. Neišrankumas maistui ir aprangai, kuri esanti nepatogi, senamadiška. Pastebima, kad labai trūksta mokyklų ir mokytojų. Lietuviai, beje, kaip ir latviai, anot straipsnio autoriaus, yra itin prietaringi, labiau pasitiki ne mokslu, medicina, bet įvairiais burtininkais, užsiiminėja namine savigyda. O kaip pagrindinis lietuvių būdo bruožas pabrėžtinai įvardijamas begalinis neveiklumas, tingumas.

Daugumos XIX a. viduryje į Latvijos istorijos avansceną išėjusių tautinio atgimimo veikėjų požiūris į Lietuvą ir lietuvius buvo kitoks – prielankus, tam tikrais aspektais net idealizuojantis, romantizuojantis Lietuvą, ypač jos istoriją. Vienas iš tokių veikėjų buvo publicistas, vertėjas, lietuvių literatūros populiarintojas Latvijoje Andrėjis Dyrikis (Andrejs Dīriķis, 1853–1888). Rygoje leistame latvių laikraštyje „Baltijos žinianešys“ 1873 m. vasarą jis dalimis publikavo savo kelionių užrašus „Devynios dienos Lietuvoje“.

Šiaulių apylinkės ir Šiauliai trumpai aprašomi pirmojoje šios publikacijos dalyje, kelionės pradžioje. Nusiskundęs neišvaizdžiu, monotonišku peizažu tarp Joniškio ir Meškuičių, Šiaulius A. Dyrikis pasiekia ankstyvą rytą ir apsistoja pas čia gyvenantį tėvynainį iš Kuršo. Kadangi būta turgaus dienos, jiedu netrukus patraukia į turgavietę, esančią centrinėje miesto aikštėje. „Derva, sena geležis, karoliai, vaisiai ir dalgiai – ir tai beveik viskas, ką čia galėjai gauti“, – konstatuoja publikacijos autorius ir priduria, kad žmonių – lietuvių ir žydų – vis dėlto buvo susirinkę daug.

Lietuviai A. Dyrikiui panašūs į latvius, net apsirengę, anot jo, panašiai: kaip ir Latvijoje, kai kurie vyrai Šiaulių turguje apsivilkę naujoviškus švarkus, siūtus „pagal vokiečių madą“. Žvalgydamasis, ką galėtų parsivežti namo prisiminimui, nelabai ką teranda, kol pastebi vieno žydo prekeivio knygų krautuvėlę. Kadangi moka lietuvių kalbą, teiraujasi lietuviškų knygų, bet sužino, kad jų krautuvėlėje tesą tik „koks pora“. Paklausęs, kodėl prekeivis nepasirūpina jų įsigyti daugiau, išgirsta atsakymą: „Neįmanoma gauti.“

Nors ir sakosi prabuvęs Šiauliuose dvi dienas, A. Dyrikis daugiau įspūdžių nepateikia, iškeliauja traukiniu į Kėdainius. Galima daryti prielaidą, kad miestas jam nepasirodė įdomus, nes kitos kelionėje lankytos vietovės: Kėdainiai, ypač Kaunas, Vilnius, Trakai, aprašomi sodriau ir plačiau.

Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad XIX a. ir vėlesniame Latvijos spaudos veidrodyje lietuviai, Lietuva, taip pat ir šiauliečiai, Šiauliai atspindėti nesistemingai, bet gana įvairiai. Kartais net labai smulkmeniškai, pavyzdžiui, kaip trimis – rusų, vokiečių ir latvių – kalbomis ėjusiame „Rygos miesto policijos laikraštyje“, kuriame 1896 m. pabaigoje buvo publikuota tokia žinutė: „Šiaulių valstietis Kazimieras Jankovskis už degtinės butelio vagystę baudžiamas pusantro mėnesio kalėjimo.“

Dr. doc. Vigmantas Butkus