Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
„Artemis“ misijos į Mėnulį vizualizacija @ NASA
Reporteris MonikaŠaltinis: Etaplius.lt
Kovo mėnesį vykusioje Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto bei Fizinių ir technologijos mokslų centro jaunųjų mokslininkų organizuojamoje tarptautinėje konferencijoje „Open Readings 2021“ virtualią paskaitą anglų kalba skaitė NASA dirbanti lietuvė kosmobiologė Eglė Čekanavičiūtė.
Harvardo universitete baigusi neurobiologijos studijas, E. Čekanavičiūtė neuromokslų daktarės laipsnį įgijo Stanfordo universitete, o šiandien dirba NASA Ameso centro Kosmoso biomokslų tyrimų skyriuje. Pagrindinės jos tyrimų sritys – neuroimuniniai ir neurovaskuliniai sutrikimai, kuriuos gali sukelti kosminė spinduliuotė, neišvengiama astronautams, ateityje keliausiantiems į Mėnulį bei Marsą.
Kosminiai tyrimai žavėjo nuo vaikystės
Prieš konferenciją duodama interviu Vilniaus universitetui, E. Čekanavičiūtė sakė, jog gamtos mokslais domisi nuo mažumės, o apie darbą NASA svajojo dar tada, kai tai atrodė „toli kaip iki Mėnulio“.
„Svajojau dirbti NASA dar tuo metu, kai tiek NASA, tiek Kalifornija atrodė maždaug taip pat toli, kaip Mėnulis. O iš mokslų labiausiai traukė biologija, ypač neurobiologija, kurios 2003-iaisiais Lietuvoje dėstoma nebuvo, tad stojau į JAV universitetus, bandydama gauti visą stipendiją, – pasakoja mokslų daktarė. – Po dvejų metų bandymų įstojau, studijavau neurobiologiją Harvarde, vėliau gavau neuromokslų daktaro laipsnį Stanforde ir vis svajojau apie NASA… Na, o per podoktorantūros studijas Kalifornijos universitete San Fransiske supratau, kad mano tyrimai apie nervų ir imuninės sistemos sąveikas puikiai pritaikomi kosmobiologijos srityje, ir buvau pakviesta prisijungti prie Radiacinės biofizikos laboratorijos NASA Ameso tyrimų centre, kur jau esu ketverius metus.“
e-cekanaviciute-twitter-nuotr.png
Šiuo metu lietuvė Jungtinėse Valstijose tyrinėja, kaip kosminė radiacija veikia smegenis, ypač jų kraujagysles: „Tam konstruojame audinių ir organų modelius, modeliuojame radiaciją naudodami greitintuvus ir tiriame, kokie pokyčiai įvyksta tiek ląstelių, tiek visų kraujagyslių lygmeniu ir kaip būtų galima sumažinti radiacijos daromą žalą astronautų sveikatai.“
E. Čekanavičiūtė turi ir vieną naudingų patarimų jauniems mokslininkams. „Kad ir kaip sunku būtų kasdieniniuose tyrimuose, kad ir kiek nesėkmių kamuotų, vis tiek neprarasti paprasčiausio mokslinio smalsumo ir atradimo džiaugsmo. Užsiimdami mokslu jūs dirbate ateičiai – nors ir po mažiausią dalelytę, gilinate visos žmonijos žinias. Tiesą sakant, man sunku įsivaizduoti ką nors įdomesnio ir labiau įkvepiančio“, – sako ji.
Tiria, kaip kosminė radiacija paveikia žmogaus organizmą
„Neuroimuninės sistemos atsakas į kosminę radiaciją“ – taip vadinasi paskaita, kurią mokslininkė šįkart skaitė „Open Readings“ konferencijoje.
Kodėl mums apskritai turėtų rūpėti kosminės radiacijos pavojai žmogaus sveikatai? NASA šiuo metu ruošiasi „Artemis“ programai, kurios tikslas – iki 2024 metų Mėnulyje nusileisti pirmajai moteriai ir dar vienam vyrui. Paskutinį kartą žmonės koją ant Žemės palydovo paviršiaus pastatė 1972-aisiais, kai įvyko „Apollo 17“ misija. Dabar tikimasi ir vėl sugrįžti į Mėnulį, o surinktos žinios padės pasirengti kitam didžiuliam žmonijos šuoliui – kelionei į Marsą.
konferencijos-printscreen.jpg
E. Čekanavičiūtė pabrėžia, kad kosminė radiacija – tai tik vienas iš pavojų, su kuriais susidurs į kelionę link Raudonosios planetos ateityje išskrisiantys astronautai. Dar būtina įvertinti ir gravitacijos pokyčius, atstumą nuo Žemės, socialinę ir fizinę izoliaciją...
„Mane labai domina artėjančios misijos į Mėnulį ir Marsą. Jų metu astronautai susidurs su tokia didele kosmine spinduliuote, su kokia nesusiduria niekas, nes mus saugo Žemės magnetinis laukas“, – pasakoja mokslininkė.
Didelės energijos kosminės dalelės gali prasiskverbti į žmogaus kūno ląsteles ir suardyti DNR bei paskatinti vėžinių ląstelių mutacijas organizme, sako NASA dirbanti lietuvė.
„Norėdami ištyrinėti spinduliuotę, mes negalime savo tyrimų dalyvių išsiųsti į Mėnulį, todėl kosminę radiaciją „atsigabename“ pas mus į Žemę“, – proceso subtilybėmis dalijasi ji.
E. Čekanavičiūtė pasakoja, kad kosminės radiacijos poveikis žmogaus sveikatai tyrinėjamas tokiu būdu: vienintelėje tokius tyrimus atliekančioje NASA Kosminės radiacijos tyrimų laboratorijoje dalelių greitintuvu sukuriamos sąlygos, atitinkančios tas, kurios stebimos kosminės spinduliuotės metu. Tuomet pasitelkiant įvairius mokslinius modelius nagrinėjama, kokį atsaką centrinėje nervų sistemoje sukelia ši radiacija.
Su laboratorinėmis pelėmis atliekami tyrimai atskleidė, jog kosminė spinduliuotė pažeidžia smegenų ląsteles, skatina uždegiminius procesus ir kognityvinius sutrikimus.
„Tačiau kosminė radiacija paveikia ne tik smegenis, bet ir visą organizmą, pažeisdama imuninę sistemą. Mes pagalvojome – jeigu organizmas sąveikauja su smegenimis per kraujo ir smegenų barjerą, kas tam barjerui nutinka radiacijos metu? Atsakymas yra tas, kad niekas nežino“, – savo tyrimo tikslus pristato mokslininkė.
Atsakymai į šiuos klausimus padės sumažinti astronautų patiriamą žalą ateityje vyksiančių kosminių misijų metu.
Pilną dr. Eglės Čekanavičiūtės paskaitą peržiūrėti galima „Open Readings“ YouTube paskyroje.