Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
|
 |
 Pasirinkite savo miestą
|
Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Asmeninio archyvo nuotr.
Etaplius.ltŠaltinis: Etaplius.lt
Jūs esate gimęs Kazlų Rūdoje, bet laikote save šiauliečiu?
Taip, esu šiaulietis. Visiems sakau, kad esu iš Šiaulių. Šiauliai – mano miestas. Kazlų Rūda mano dokumentuose atsirado dėl tam tikrų gyvenimo aplinkybių. Tai šeimos istorija. Mano tėveliai susituokė Sibire. Kai jie grįžo į Lietuvą po dešimties metų tremties, neturėjo teisės sugrįžti į savus namus. Mama buvo iš Radviliškio rajono, Ilguočių kaimo, o tėvukas – iš Suvalkijos krašto, Žarstos kaimo Prienų rajone. Kadangi nuosavybė buvo atimta, namai išdraskyti, tėvai apsistojo ten, kur galėjo. Pradžioje pas sesę Jūrės stotyje, tarp Prienų ir Kauno. Paskui pasistatė tokį namuką Kazlų Rūdoje, tai aš ten ir gimiau. Kai buvau dvejų metų, šeima nusprendė persikelti į Šiaulius. Nuo to laiko mes Šiauliuose ir gyvenome: aš šiame mieste užaugau, pradėjau mokytis, subrendau. Baigęs 5-ąją vidurinę mokyklą – dabartinę Didždvario gimnaziją, išvykau mokytis į Vilnių. Nors ir nebegrįžau į Šiaulius gyventi, bet tas ryšys visuomet buvo: dažnai lankydavau čia likusius tėvus, brolio šeimą. Tėvų namas, kuriame aš augau, tebestovi – ten mano namai. Neseniai atnaujinau pažintį su buvusia klasioke Rima Tamošiūniene – kaip tik kalbėjome, kad mokykla baigta prie 40 metų, reikėtų surengti klasės susitikimą. Atsiranda sentimentais grįsta trauka Šiaulių miestui. Manau, kad, artėdamas prie pensijos, aš dažniau lankysiuosi savo mieste – Saulės mieste.
Giminės sueiga Šiauliuose / asmeninio archyvo nuotr.
Vilniaus universitete baigėte anglų filologiją. Kodėl būtent toks pasirinkimas? Esate humanitarinio mąstymo žmogus?
Taip, esu labiau humanitarinio profilio. Iš dalies ir dėl mokytojų. Baigiau Didždvario gimnaziją, kurioje buvo ir yra sustiprintas anglų kalbos mokymas. Džiaugiuosi, kad teko pažinti šaunių mokytojų – labai geri prisiminimai... Klasės auklėtoja ir anglų kalbos mokytoja Nijolė Irena Gžymailienė buvo labai šiltas žmogus. Nepamirštu ir fizikos mokytojo Jono Adomaičio, kuris buvo ryški asmenybė. To mokytojo mes visi labai bijojome, bet paslapčia labai mylėjome ir gerbėme. Jis mums įskiepijo smalsumą, domėjimąsi naujais – už kasdienybės rėmų išeinančiais – dalykais, kuriuos dovanoja gamta, o mes dažnai jų net nepastebime. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad teko mokytis šioje mokykloje.
Kita priežastis, dėl ko aš pasirinkau anglų kalbą, buvo mano teta – Stasė Jovaišienė, anglų kalbos dėstytoja ir katedros vedėja Šiaulių pedagoginiame institute (dabar – VU Šiaulių akademija). Teta mielai dalindavosi prisiminimais ir nuotaikingomis istorijomis apie Angliją, kur jai teko pagyventi. Vasario 16-ąją dažnai svečiuodamės jos namuose norėdami pasveikinti su vardadieniu. Visi kalbėdavomės ne tik apie Lietuvos politiką, bet ir apie įdomų Londono gyvenimą.
Kai 1984 metais baigiau vidurinę mokyklą, įstojau į Vilniaus universitetą, anglų filologiją. Mūsų buvo keletas, kurie pasirinko šią specialybę. Tada mus, vyrus, paėmė į sovietų armiją, o po kelerių metų mes vėl tęsėme mokslus.
Kaip viskas klostėsi toliau? Kas Jus atvedė į diplomato kelią? Gal pradžia jau buvo studijų laikais?
Ir taip, ir ne. Baigiau anglų filologiją, gavau mokytojo diplomą, tačiau mokytojauti neteko nė vienos dienos. Taip jau nutiko, kad ta anglų kalba yra daugiau kaip įnagis, niekuomet iš jos „duonos nevalgiau“. Didžiausią poveikį šio kelio pasirinkimui man padarė tai, kad teko gyventi lūžio laikotarpiu, Lietuvos atgimimo laikais. Studijų metais vaikščiodavome į įvairiausius mitingus, pamenu ir pirmą tokį įspūdį, kai tėvelis mane ir brolius nusivedė į mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, 1987 m. Nuo to laiko ir tapome visų pokyčių dalimi. Dar vienas toks momentas, kuris turėjo reikšmės, buvo 1989–1990 m., kai buvau pakviestas į Ameriką vienerių metų studijoms. Mokydamasis Union College, Niujorko valstijoje, daug keliavau. Dažnai susitikdavau ir diskutuodavau su išeivija, lietuvių bendruomenėmis. Sutikau daug šviesių žmonių – tai man buvo labai didelis postūmis. Beje, pirmą kartą aplankiau Lietuvos ambasadą Vašingtone: gavau vadinamąjį Lozoraičio pasą, žalią. Su tokiomis mintimis grįžau į Lietuvą, o čia jau Sąjūdis buvo įsisiūbavęs. Dar paskutiniais studijų metais gavau pasiūlymą padirbėti Užsienio reikalų ministerijoje Vilniuje. Mane ten nusiuntė todėl, kad mokėjau anglų kalbą, turėjau bendrą supratimą apie pasaulį. Praėjus keliems mėnesiams, jau po perversmo Rusijoje, prasidėjo Lietuvos pripažinimo „kaskados“. Taip aš ir pasilikau ministerijoje. Metai ėjo, aš apsipratau ir „nusėdau“. Dabar jau galiu sakyti, kad tai yra karjera, profesija, bet apie tai negalvojau, tam nesiruošiau – taip tiesiog buvo lemta.
Esate vedęs Amerikos lietuvę, Imsrę Sabaliūnas-Brūzgienę. Kokia čia istorija?
Taip, mano žmona, Imsrė, yra Amerikos lietuvė, gimusi An Arboro mieste, Mičigano valstijoje, išeivių iš Lietuvos šeimoje. Po karo, 1944 metais, jos šeima pasitraukė į Vakarus, į Čikagą. Mano šeima liko ir buvo ištremta į Sibirą – žodžiu, į priešingas kryptis. Maniškiai sugrįžo į Lietuvą, pradėjo gyvenimą iš naujo, o jos šeima taip pat pradėjo gyvenimą iš naujo Amerikoje. An Arboro miestą, kuriame vėliau apsigyveno, šeima pasirinko dėl to, kad Imsrės tėvelis čia dėstytojavo. Jis buvo politikos mokslų profesorius, baigęs studijas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Beje, jis parašė knygą apie Lietuvos Nepriklausomybės sutemas (angl. Lithuania in Crisis Nationalism to Communism, 1939–1940), taip pat aktyviai dalyvavo „Santaros šviesos“ judėjime. Imsrė, baigusi mokslus, išvyko dirbti į Lietuvos ambasadą Londone, kur ėjo kanceliarijos vedėjos ir sekretorės pareigas. Mes ten ir susipažinome – ne Amerikoje, o Londone, kur aš buvau perkeltas po Izraelio. Tada mes susitikome, bet išsiskyrėme: ji grįžo į Ameriką, aš – atgal į Lietuvą, į Užsienio reikalų ministeriją. Likimas mus vėl suvedė, šį kartą jau Lietuvoje. Ji gavo darbą Amerikos centre prie Amerikos ambasados. Tada mes ir atnaujinome pažintį, mūsų bendravimą, po kurio laiko Vilniuje susituokėme. Nuo tada taip ir keliaujame po pasaulį. Turime du vaikus – Simoną ir Lauryną, kurie jau studentai. Šeimoje kalbame lietuviškai. Beje, daug kas klausia žmonos, iš kur toks retas vardas Imsrė, jį juk taip sunku ištarti. Jurbarke teka toks mažas upelis Imsrė, kurio vardu mano žmonos tėvai, lydimi sentimentų savo kraštui ir meilės savo šaknims, dukrą ir pavadino.
Lukiškių aikštė 2022 / asmeninio archyvo nuotr.
Diplomato darbas tada, Nepriklausomybės pradžioje ir dabar. Ar labai skiriasi?
Taip, skirtumų yra. Be abejo, keitėsi ir uždaviniai, ir iššūkiai, ir gebėjimai. Kas buvo prieš 30 metų, šypseną kelia: buvome jauni, žali, bet kupini entuziazmo. Kas mus vežė? Pakilimas, garbė, noras padėti tai šaliai sustiprėti; pasididžiavimo, orumo jausmas mus stūmė į priekį. Nesvarbu, kad buvo klaidų. Manau, kad Lietuvos diplomatinė tarnyba padėjo stiprius pamatus mūsų valstybės ateities klestėjimui, modernaus gyvenimo užtikrinimui.
Grįžkime į diplomatinės karjeros pradžią. Turiu tokį linksmą atsiminimą. 1991–1992 m. teko priimti labai daug užsienio šalių vadovų, svarbių žmonių. Tą kartą atvyko Švedijos karalius ir karalienė. Mūsų protokolo skyrius sudarė programą, į kurią buvo įtrauktas apsilankymas Trakuose. Aš buvau atsakingas už sklandų šio objekto lankymą, tinkamą karališkos šeimos priėmimą. Ant pilies pastato mūrų sienų „pastatėme“ muzikantus su ilgomis dūdomis – daudytėmis. Muzikantai vos vos galėjo išsilaikyti pučiant stipriam vėjui. Atvykę karalius ir karalienė iškart atkreipė dėmesį į tuos besisiūbuojančius žmones, pradėjo baimintis dėl jų saugumo. Karaliui ir karalienei pristatėme parodomąją šokių programą, pavaišinome lietuvišku midumi iš sidabrinių taurių, kurių labai ilgai ieškojau po visus Vilniaus restoranus. Toks netikėtumas – neįprasto alkoholinio gėrimo ragavimas – juos turbūt ne tik nustebino, bet ir suglumino. Tačiau tik po kelerių metų supratau, kad pirmiausia mes turėjome kilminguosius svečius informuoti iš anksto apie šią degustaciją, taip pat šio gėrimo turėjo gurkštelti „ragautojai“, o tik tada buvo galima pasiūlyti karališkajai šeimai. Tokių juokingų situacijų buvo daug. Kaip minėjau, labai džiugu, kad galiausiai sugebėjome pastatyti Lietuvos valstybę ant labai tvirtų pamatų.
O per tuos ambasadoriavimo metus įvairiose šalyse, ar teko sutikti daug šiauliečių? Kokias Šiaulių asmenybes dažniau prisimenate?
Tiesą sakant, dirbant užsienyje, neteko sutikti labai daug šiauliečių. Kartais ir tiesiog nebepaklausi, iš kur žmonės atvažiavę. 1995–1996 m. buvo mano pirmas išvažiavimas į užsienį – išvykau dirbti į Izraelį. Čia teko sutikti daug litvakų (Lietuvos žydų), kurie turi sąsajų su mūsų šalimi, daug prisiminimų – ir skaudžių, ir labai šiltų. Kai atidengė paminklą Chaimui Frenkeliui, atvažiavo jo giminė iš Pietų Afrikos ir iš Amerikos, atrodo. Prisimenu: stovi minia žmonių aplink tą paminklą, vienas iš šeimos narių pasiteirauja, kodėl tas paminklas toks mažas. Mano supratimu, atsakymas paprastas: paminklas – mažas, bet darbai – dideli. Ką Chaimas Frenkelis ir kiti to meto Šiaulių ekonomijos žymūs atstovai davė miestui, tai buvo labai daug. Jie sustiprino Šiaulių miestą, kiek pramonės atvedė – miestas išgarsėjo ir išaugo. Tam įtakos turėjo ir geografinė padėtis: ne tik prekybos, bet ir karo kelių sankirta. Mūsų miestui ne taip gerai visuomet sekėsi: buvo ir statomas, ir griaunamas, deginamas, ir vėl statomas... Tokia skaudi istorija.
Dirbant Jungtinėse Amerikos Valstijose ir bendraujant su gausiomis lietuvių bendruomenėmis, ne kartą teko prisiminti Amerikos vieno cento monetos kūrėją, Šiauliuose gimusį skulptorių Viktorą Deividą Brenerį. Tikrai verta prisiminti visus... . Ir Sauliaus Sondeckio, ir jo tėvo indėlį.
Na, o iš šių dienų šiauliečių galiu paminėti Martyną Levickį – mūsų pažiba, virtuozas. Su juo visai neseniai bendravome: teko pasikviesti į koncertą Turkijoje, Ankaroje, kur organizavome Baltijos šalių festivalį. Kalbant apie šiauliečius, norisi paminėti Virgį Stakėną. Stakėnas man augant labai imponavo: jo gitara, jo išvaizda. Labai smagu, kad jis ir toliau dainuoja, festivalius rengia. Beje, Darius Jurgelevičius, LRT laidos „Kas ir kodėl“ vedėjas, buvo mano klasiokas. Kartu tam tikrą laiką mokėmės, vėliau jis su tėvais persikėlė gyventi į Vilnių. Po kiek metų vėl susitikome, kai dirbome kartu Užsienio reikalų ministerijoje.
Ar litvakai ir apskritai visi žydai, mėgsta lankytis Lietuvoje dėl patrauklių sveikatos turizmo pasiūlymų Druskininkuose, Birštone, Palangoje?
Taip, mėgsta. Turizmas yra viena iš tų prioritetinių penkių mūsų bendradarbiavimo sričių su Izraeliu: kaip ir minėjau, dėl istorinių sąsajų, dėl mūsų Lietuvos patrauklumo. Kodėl? Izraelis yra Viduržemio jūros kurortas: čia ir palmės, ir šilta jūra, ir visa kita, bet čia labai karšta. O pas mus yra žalia, vėsu ir erdvu, mažai žmonių. Tai, iš tikrųjų, turi savo traukos jėgą, mes mėginame su tuo „sužaisti“. Lietuvoje yra švari ir ekologiška gamta, aukšta paslaugų kokybė ir galimybė įvairuoti – visko yra. Kartu turistai iš Izraelio gali paieškoti ir savo šaknų, savo prosenelių gyvenimo vietų, aplankyti kapus, holokausto atminimo vietas – potencialas yra didelis. Visų mūsų uždavinys – plėsti istoriją, galimybes ir parodyti, kad mes esame daugiau negu tai, ką jie mato. Mums labai svarbu parodyti darnią Lietuvą: kultūrą, papročius, etnokultūrinį paveldą, bet taip pat reikia rodyti ir mūsų modernumą – mokslo centrus, universitetus, gamyklas. Esame labai daug pasiekę: kartais jie nueina į mūsų įmones ir sako „Oho!“.
Šią sritį mes stengiamės išplėtoti. Kai tik aprims padėtis, norime, kad ne tik užsakomųjų ar ekonominių reisų į Lietuvą būtų daugiau, bet taip pat stengiamės, kad ir Izraelio avialinijos pradėtų reguliarius tiesioginius skrydžius į Vilnių. Atsiranda didžiulės galimybės, norime išplėsti geografiją: siekiame, kad atsirastų ne tik Druskininkai, Birštonas, Paneriai, bet taip pat ir Klaipėda, Palanga, Mažeikiai, Biržai ir Šiauliai. Kodėl Šiauliai? Dabar Šiauliai jau išaugo tiek, kad turistams gali pasiūlyti pasisvečiuoti ne tik kelias valandas, bet ir praleisti čia naktį. Bus du pagrindiniai traukos objektai: Kryžių kalnas ir žydų muziejus „Dingęs Štetlas“ Šeduvoje, kuris netrukus jau bus pabaigtas. Tai Šiauliams naujai atsiverianti galimybė bet pirmiausia reikia taikos.
O kaip leidžiate savo laisvalaikį? Ką mėgstate veikti laisvu nuo diplomato darbo metu?
Turbūt ypatingų pomėgių neturiu. Nesu nei didelis sportininkas, nei muzikantas – priešingai nei du mano vyresnieji broliai, jų žmonos ir jų vaikai. Mano broliai baigė ir muzikos mokyklą Šiauliuose, ir konservatoriją Vilniuje, mokslus Klaipėdoje, dabar tęsia karjerą. Mano sūnėnai – vilnietis Jurgis Brūzga, turbūt pažįstamas atlikėjas, ir šiaulietis Gediminas Brūzga, dirigentas ir saksofonistas –taip pat yra dideli muzikos mylėtojai. Ir aš labai mėgstu muziką – man tai atgaivos šaltinis. O kodėl taip atsitiko? Todėl, kad mano tėvelis buvo savamokslis muzikantas, savamokslis filosofas ir visuomenininkas. Kažkada pradėjęs studijas Kauno kunigų seminarijoje, dėl karo buvo priverstas jas mesti, nes buvo ištremtas į Sibirą. Nors į tą kelią taip ir nebegrįžo, tačiau jo šviesumas, religingumas liko visą gyvenimą: tėvelis buvo labai imlus menui, muzikai, filosofijai, politikai, kultūrai. Tai mes šeimoje tokie ir užaugome, galbūt daugiau klausydami, o ne kalbėdami. Tėvelis ir nuvedė mano abu brolius į muzikos mokyklą. Labai norėjo šeimoje sukurti tokią kapelą: jis – smuiku, kitas – violončele, dar kitas – valtorna. Tą ir darė: muzikavo kartu, kol galėjo. O aš kažkaip pabėgau nuo muzikos, mokėjau pasislėpti, nes buvau jauniausias. Dabar gailiuosi, kad likau už borto.
Laisvalaikiu, gyvendamas svečiuose kraštuose, mėgstu vaikščioti, norisi daug ką pamatyti, patirti. Mėgstu skaityti, bendrauti su žmonėmis, domėtis – toks mano darbas. Diplomato profesija įpareigoja nuolat mokytis, mokytis iš naujo.
Šiauliai man visada buvo....
Mano miestas.
Savo prisiminimuose apie Šiaulius...
Pirmiausia man visada buvo ir liks mano tėvai, kurių namuose aš užaugau, vėliau juos nuolat lankydavau. Mes augome prie Sukilėlių kalnelio, prie paminklo. Tai yra vieta, kurią aš savo prisiminimuose gana dažnai aplankau.
Sentimentus man kelia...
Šiaulietiška tarmė, kurią aš – atsiprašau – praradau. Tikrai ją turėjau, bet, išvažiavus studijuoti į Vilnių, man ją išmušė. Man ji žavi. Tuos, kurie moka šiaulietiškai kalbėti, raginu šį gebėjimą išlaikyti. Tai yra mūsų grožis ir savitumas.
Šiandien su Šiauliais mane sieja...., o rytoj...
Šiandien mane sieja vaikystė ir tėvų namai, o rytoj... Aš visada liksiu šiaulietis, didžiuojuosi tuo. Beje, ir Šiaulių gimtadienis yra visai šalia manojo – esu gimęs rugsėjo 23 dieną. Tai labai organiškas ryšys.
Pasaulis apie Šiaulius turėtų išgirsti, nes...
Kito tokio miesto nėra.
Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt
