Lietuvą išlaiko tvirti žmonės – Monikos Janušytės Stančikienės gyvenimo istorija

Liaudies išmintis sako, kad reikia pūdą druskos suvalgyti, kad žmogų pažintum. Bet gyvenime, žinote, kaip būna, nė pats nežinodamas, pavėluoji ir žmogaus asmeniškai nebepažinsi, nes Jo jau nebėra, likę tik prisiminimai. Kai Vievyje gyvenanti Dalia Charūnienė rekomendavo mums papasakoti apie buvusią tremtinę, Vievio šviesuolę Moniką Stančikienę, rinkome prisiminimus, o jų klausydami, manau, šiek tiek pažinome Moniką Janušytę Stančikienę, kuri grįžusi iš tremties visą likusį gyvenimą nugyveno Vievyje, čia užaugino du savo vaikus –Aldoną ir Virginijų, kurie savo prasmingais darbais puoselėja ir garsina Lietuvą.

Ištremta Janušių šeima

Janušių gyvenimas, sovietams okupavus kraštą, susiklostė tragiškai, jie buvo ištremti 1948 m. gegužės 22 d. Tremtyje gimė trys vaikaičiai.
Į Krasnojarsko kraštą buvo išvežta visa Janušių šeima:
Motina Uršulė Janušienė (1888–1954), gyv. Juodalaukio k., Ignalinos r. Ji mirė tremtyje, ten ir palaidota.
Tėvas Justinas Janušis, kai šeima buvo tremiama, jau ilsėjosi gimtojoje žemėje ir išvengė tremties.
Kartu ištremtas sūnus Adomas Janušis (1925–1980), tremtis – Koliučis, Nižnij Ingašo r., Krasnojarsko kr. Adomas 1948 m. spalio 19 d. pabėgo iš tremties ir grįžo į Lietuvą, bet 1949 m. sausio 12 d. suimtas ir kalintas Utenoje, 1949 m. kovo 11 d. Vilniuje. 1949 m. balandžio 9 d. nuteistas trejiems metams lagerio. Išvežtas į lagerį. Tremtis – Koliučis, Nižnij Ingašo r., Krasnojarsko kr. Paleistas 1957 m. birželio 24 d., grįžo į Lietuvą.
Neišvengė tremties ir sūnus Boleslovas Janušis Janušauskas (gim. 1921 m.). Pavardė dviguba, nes kai Lenkija okupavo Lietuvą, pavardęsulenkino ir Janušis tapo Januševsky. Brolis Adomas susigrąžino senąją lietuvišką pavardę, o Boleslovas liko Janušauskas.
Tremtis – Koliučis, Nižnij Ingašo r., Krasnojarsko kr.
Jis, kaip ir brolis Adomas, bėgo (1948 m. gruodžio 24 d.) iš tremties vietos, suimtas Krasnojarske,1949 m. nuteistas trejiems metams lagerio, tremtis – Tasejevas, Krasnojarsko kr. Paleistas 1957 m. rugpjūčio 18 d., grįžo į Lietuvą.
Duktė Monika Janušytė Stančikienė (1933–2016). Tremtis – Koliučis, Nižnij Ingašo r., Krasnojarsko kr. Paleista 1957 m. liepos 18 d., grįžo į Lietuvą 1960 m.
Vaikaitė Aldona Stančikaitė, Romano (gim. 1957 m. tremtyje – Nižnij Ingašas, Krasnojarsko kr.), grįžo į Lietuvą 1960 m.
Marti Aba­riū­naitė Janušauskienė Albina (1924–apie 2014). Tremtis – Koliučis, Nižnij Ingašo r., Krasnojarsko kr. – Tasejevas, Krasnojarsko kr. Paleista 1957 m. rugpjūčio 18 d., grįžo į Lietuvą.
Vaikaitis Janušauskas Leonas, Boleslovo (gim. 1954 tremtyje – Tasejevas, Krasnojarsko kr.), grįžo į Lietuvą.
Vaikaitė Janušauskaitė Laimutė, Boleslovo (gim. 1952 tremtyje – Tasejevas, Krasnojarsko kr.), grįžo į Lietuvą.
Sūnus Antanas Janušis, partizanas, žuvo 1946 m. sausio 15 d. Šeima negalėjo nieko daugiau apie jį sužinoti. Giminėje prisimenama, kad buvo nagingas stalius.
Kad reikia ištremti Janušius iš savo krašto, sovietams buvo savaime suprantama, juk vienas sūnus partizanas. Dar prisidėjo pavydaus kaimyno skundas. Naujakuriai Janušiai buvo gavę 15 ha žemės, tėvas buvo nagingas žmogus, tai netoli senosios vietos pastatė gražius namus, į kuriuos dukra Monika pasiėmusi kačiuką ir išėjusi. Matyt, kaimynui nepatiko, kad Janušiams sekasi gyventi, ir paskundė liaudies valdžiai. Duktė Aldona prisimena tai, ką jai pasakojo mama Monika, kuri tremtyje atsidūrė būdama 15 m.
Mėginu suvokti, ką išgyveno tremiamas jaunas žmogus. Pati jaunystė, atrodo, gyvenimas tik prasideda ir jis staiga sugriaunamas, atsiveria klaiki nežinomybė, kankina baimė dėl artimųjų ir buvusio gyvenimo ilgesys.
Išvežant kareiviai nedaug ką teleido pasiimti. Mama norėjusi pasiimti siuvimo mašiną, kareiviai draudė, bet paskui vienam, matyt, pagailo ir šis leido pasiimti. Moteris per skubėjimą pasičiupo tik mašinos viršutinę dalį, o vadinamos „ kojos“ liko. Vėliau ta mašina vis dėlto sugebėjo siūti.
Savo dukrai Aldonai Stančikaitei yra pasakojusi, kad iš pradžių gyveno šaltose žeminėse, tik paskui buvo perkelti į barakus, kurie irgi buvo vėjo perpučiami. Paauglė mergaitė buvo siunčiama į taigą rinkti sakų, kareiviai perspėdavo, kad nežengtų nė žingsnio į šoną, nes paklysi ir niekas tavęs nebesuras. Reikėjo laikytis biržės. Taip paauglė Monika taigoje, kaustoma baimės ir šalčio, rinko sakus ir užsidirbo duoną. Jos mama tremtyje ilgai neišgyveno, mirė.
O jaunystė, kad ir ištremta, dėkui Dievui, troško gyventi. Monika baigė siuvėjų kursus. Iš Lietuvos atsivežta siuvimo mašina siuvo drabužių ir sau, ir kitiems.

Savanoris senelis Povilas Stančikas

Monika Janušytė, jauna mergina, tremtyje susipažįsta su kitu tremtiniu Romanu Stančiku (1930–1990) ir 1955 m. už jo išteka. Jauna šeima susilaukia dukters Aldonos. Aldonos tėvelio R. Stančiko biografija įspūdinga. Jis kilęs iš inteligentų šei­mos. Jo tėvas Povilas Stančikas, Aldonos senelis, buvęs savanoris, apdovanotas. Tai vienintelis iš senelių, kurį Aldonai likimas lėmė pažinti. Senelės Stasės Stančikienės ir anūkės Aldonos Stančikaitės keliai prasilenkė. Senolė mirė 1947 m.
Senelis P. Stančikas, Juozo, gimė 1894-01-03 Lenkijoje, Augustavo mst. Puskarininkis. Tarnavo 1919-01-18 – 1920-05-01. Mobilizuotas 1920-11-05 – 1921-01-31. 1929 m. gyv. Mažeikiuose, dirbo valdininku Mažeikių muitinėje. Apdovanojimo liudijimas Nr. 5917, išduotas 1930-11-11.
Kai jį suėmė, neprisipažino, jog yra buvęs muitininkas, sakėsi esąs batsiuvys, nes mokėjęs batus pataisyti.
Apie Aldonos senelį Povilą daugiau sužinome iš išsaugotų dokumentų.
1957 m. Lietuvos TSR VRM (MVD) bendradarbio Osipovo rašte sakoma, kad „1948 m. spalio 30 iš Gudelių kaimo, Vilkaviškio apskrities, Lietuvos TSR banditų – nacionalistų šeima buvo išsiųsta į spec. gyvenvietę Krasnojarsko kr.:
Stančikas Povilas, Juozo, gim.1894 m., ir duktė Stančikaitė Beatričė, Povilo, gim.1927 m.
Stančikas P. su dukra buvo išsiųstas todėl, kad jo sūnus Stančikas Romas, Povilo, 1946–1947 m. buvo antisovietinės nacionalistinės organizacijos banditinės brigados „Kęstutis“ dalyvis, už tai 1948 m. pagal str. 58-I ir 58-II nuteisiami 10 metų. Toliau sakoma, kad Stančiko Povilo, Juo­zo, socialinė padėtis – beturtis, žemės neturėjo, amatininkas-batsiuvys. Tame pačiame rašte teigiama, kad Stančikas Povilas ir Stančikaitė Beatričė palei­džiami iš spec. gyvenvietės, „turtas negrąžinamas“.

Savanorio sūnus – politinis kalinys

Dabar jau nepaklausime, kaip savanoris P. Stančikas auklėjo savo vaikus, bet jo sūnus R. Stančikas buvo tikras patriotas, o tai liudija, kokias vertybes puoselėjo šeima. Sūnus mokėsi Kaune technikume. Buvo suorganizavęs jaunuolių grupę, kuri priklausė „Kęstučio“ partizanų būriui. Suimtas Kaune ir kaip politinis kalinys ištremtas į Krasnojarsko kr. R. Stančikas įkalinamas kartu su kriminaliniais kaliniais. Kartą Romanas nugirdo, jog nusikaltėliai lošia iš jo gyvybės. Nusigando vaikinas, bet rado išeitį ir liko gyvas.
Kitame rašte, kurį pasirašo Lietuvos TSR VRM (MVD) 1-ojo spec. skyriaus majoras Riabovas, teigiama, kad „Stančiko sūnus – Stančikas Romas-Romanas, gim.1930 m., 1946 m. įstojo į nacionalistinę organizaciją, gavo iš banditų antisovietinės literatūros ir ją platino vietos gyventojams, viliojo į tą organizaciją kitus žmones, turėjo slapyvardį „Tristanas“, buvo ginkluotas pistoletu „TT“. Už dalyvavimą nacionalistinėje organizacijoje 1948 m. gegužės 26 d. R. Stančikas buvo nuteistas pagal str.58-I„a“ ir –58 II dešimčiai metų. 1954 m. rugsėjo 13 d. iš lagerio kaip nepilnametis (anksčiau laiko) paleidžiamas“, bet išsiunčiamas į Krasnojarsko spec. gyvenvietę pas tėvą. Jaunuolis 1957 m. birželio 24 d. rašo pareiškimą Lietuvos TSR ministrų tarybai prašydamas „nuimti nuo manęs ir mano tėvo trėmimą ir leisti apsigyventi Lietuvos TSR ribose“. Taigi sūnus prisiima kaltę ir rūpinasi, kad kartu su tėvu būtų išleisti į laisvę.
Man įdomu tai, kad A. Stančikaitė turi dokumentą, pasakantį, kas išdavė Jos tėvą.
„Nusikalstamą Stančiko R. ryšį su banditais patvirtina gaujos ryšininko „Klajūno“ parodymai.“ Tik kažin, ar galima tuo faktu tikėti, nes neaišku, kaip saugumiečiai išgavo parodymus. Manau, kad būtina paminėti, jog tame pačiame dokumente rašoma, kad ryšininkas areš­tuotas. Tik nenurodoma, dėl ko.
Romanas tremtyje lankė kino mechanikų kursus, kai juos baigė, dirbo kino mechaniku, o tai reiškia, kad žmonėms rodydavo kino filmus. Kartą kažkas pavogė pinigus, surinktus už kino bilietus. Šeima turėjo atidirbti ir skolą grąžinti valdžiai.
Grįžęs į Lietuvą, irgi dirbo kino mechaniku, važinėdavo po kaimus ir rodydavo kino filmus. Anuo metu tai buvo populiaru, nes toks atvežamas kinas buvo ir viena iš nedaugelio pramogų kaime, ir propagandos šaltinis.

Gyvenimas sugrįžus į Lietuvą

Visa ištremta Janušių šeima, kai tik gali, grįžta į Lietuvą. Atrodo, šei­mos situaciją geriausiai nusako Just. Marcinkevičiaus eilės: ,, Kiek rovė – neišrovė. / Kiek skynė – nenuskynė. / Todėl, kad tu – šventovė. / Todėl, kad tu – tėvynė.” Tremti, bėgę iš tremties, sugauti ir vėl įkalinti Ja­nušiai grįžta į savo tėvynę Lietuvą ir čia vėl įsikuria. Svetimoje žemėje liko ilsėtis tik U. Janušienė.
Grįžęs Adomas apsigyveno prie Vievio, jis nagingas meistras, gamino baldus, šiuo amatu pelnėsi duo­ną. Užaugino vaikus, kurie dirbo Lietuvoje. Dar iki šiol buvusiuose sesers Monikos namuose stovi Adomo dirbta spinta.
Brolis Boleslovas grįžęs sugebėjo įsikurti arčiausiai tėviškės. Jis apsigyveno Ignalinos r. Grybėnų kaime. Užaugino du vaikus, gimusius tremtyje. Grįžo Boleslovas ligotas, sveikatą sugadino tremtis. Vyras vis tiek dirbo kolūkyje, prižiūrėjo arklius. Boleslovo, aišku, jau nebėra, bet Grybėnų kaime dar gyvena jo vaikai, dabar jau senjorai.
Tremtyje susikūrusi M. ir R. Stančikų šeima į Lietuvą grįžo 1960 m. ir parsivežė mažametę dukrelę Aldoną. Tiesa, Moniką paleido anksčiau, 1957 m. liepos 18 d., bet moteris trejus metus laukė vyro, kurio tremtis baigėsi vėliau, kad galėtų abu grįžti.
Atėjus lauktajai dienai, trijų asmenų šeima grįžo į Lietuvą šaltą žiemą, buvo gruodis. Juos priglaudė Vievyje gyvenusi tėvo sesuo. Grįžti į gimtąsias vietas buvo draudžiama. Po metų gimė sūnus Virginijus. Monika Vievyje vėl lankė siuvėjų kursus. O baigusi įsidarbino tuo metu miestelyje veikusioje siuvykloje, kurioje dirbo iki pensijos.
1988 m. buvusi tremtinė patyrė tikrą siaubą, apie kurį neprasitarė artimiesiems. Ji, sužinojusi, kad tremties metai gali būti priskaičiuoti prie darbo stažo, kreipėsi į valdžią prašydama reabilitacijos dokumento. Matyt, pataikė kreiptis į tokį valdininką, kuriam sovietų valdžia buvo prie širdies. Jis gerokai įbaugino moterį, kad ši nekalbėtų ir tiesos neieškotų, o jei ne, gali vėl su vaikais atsidurti ten, iš kur grįžo. Aišku, Monika išsigando ir saviškiams nieko nesakė. Bet nesiruošė tyliai visko užmiršti. Ji įsidrąsinusi kreipėsi į kaimynę, milicijos kapitonę. Ši nustebo, kad kažkas dar tremtimi gąsdina žmones ir pažadėjo padėti. Ir savo pažadą tesėjo.
Prasidėjus Sąjūdžiui, Monika labai džiaugėsi ir tikėjo, kad Lietuva vėl bus laisva. Pritarė konservatoriams, žavėjosi Vytauto Landsbergio veikla. Nors jau buvo garbingo amžiaus, dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, didžiavosi savo šalimi. Vėliau teigė, kad paskutiniai du gyvenimo dešimtmečiai esą patys geriausi.
Monika Stančikienė talentinga, darbšti moteris. Ji buvo aktyvi visuomenininkė.
2011 m. lapkritį Švenčionyse, Nalšios muziejuje, vyko VII Vilniaus apskrities liaudies meno parodos ,,Aukso vainikas 2011“ liaudies menininkų pagerbimo ceremonija. Šioje parodoje Elektrėnų savivaldybei atstovavo 8 tautodailininkai, tarp jų buvo ir Monika Stančikienė, kuri eksponavo mezginius. Už tautodailės tradicijų puoselėjimą ir dalyvavimą parodoje ,,Aukso vainikas 2011” visi tautodailininkai apdovanoti Elektrėnų savivaldybės mero Padėkos raštais.
Monika Stančikienė visada dalyvaudavo Lietuvos buvusių tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydyje „Su Lietuva širdy“, kuris kasmet organizuojamas pirmąjį rugpjūčio šeštadienį Ariogaloje, Dubysos slėnyje. 1990–2005 m. jis buvo vadinamas „Laisvės ugnis – ateities kartoms“. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga kasmet į sąskrydį suburia likimo brolius ir seseris, mūsų tautiečius, patyrusius sovietinio okupanto vykdytas represijas. Taigi M. Stančikienė buvo aktyvi minėto sąskrydžio dalyvė. Atvykę į Ariogalą, buvę tremtiniai būriuojasi grupelėmis pagal tremties vietas. Monika visada jungdavosi prie tų, kurie kalėjo Koliučyje.
Dalia Charūnienė, vieviškė, labai šiltai prisimena savo draugę M. Stančikienę. Dalia pasakoja, kad „visi pažįstami ją vadindavo Monikute. Buvo smulkaus sudėjimo moteris, bet tvirto charakterio. Sulaukusi garbingo amžiaus, sirguliavo, bet niekada savo ligomis nesiskundė, nedejavo. Buvo darbšti ir greita, tik spėk su ja eiti. Jei imdavosi kokio darbo, gebėdavo jį atlikti sparčiai ir labai gerai. Puikiai mezgė, ypač dailios buvo jos riešinės“. Visą gyvenimą siuvo, pati puošėsi savo siūtais kostiumėliais, atrodė tvarkinga, elegantiška. Pasiūdavo drabužį ir kitam žmogui. Buvo puiki virėja, vaišindavo savo drauges. Dar ir dabar Dalia prisimena Monikutės keptų vieno kąsnio kibinų gerą skonį. „Mėgo bendrauti, nesėdėdavo namuose užsidariusi, priklausė Vievio moterų klubui „Ieva“, kartu su kitomis moterimis mėgdavo susitikti kavinėje, pasikalbėti ir svarbiausia – pasidžiaugti gyvenimu“. Monikutė buvo įsitikinusi, kad dabar gyventi esą labai gera ir nėra dėl ko dejuoti. Pensijos jai visada buvo gana, nesiskundė, kad per maža.
„Tremtiniai,- sako p. Dalia,- kažkuo kitokie žmonės. Patyrę didelį vargą, jie ne palūžo, o džiaugėsi gyvenimu, mokėjo vertinti jo gerąsias puses. Monikutė buvo sąžininga ir teisinga. Visi jos klausydavo, nors ši niekada balso nekeldavo. Jai visada buvo aktualu, kaip gyvena Vievis. Rūpinosi, kad seniūnija prižiūrėtų ir tvarkytų paminklą tremtiniams.
Noriai dalyvavo Ariogaloje, Dubysos slėnyje, vykusiuose tremtinių susitikimuose, kur jos visada laukdavo ir šiltai priimdavo likimo draugai“.
Monika stengėsi išsaugoti atminimą apie savo giminę. Kad giminė nedingtų iš atminties, savo buvusios gimtinės Gedžiūnėlių (Ignalinos savivaldybė) kaimo kapinaitėse pastatė giminės antkapinį paminklą.
Užaugino ir į gyvenimą išleido du puikius vaikus.

Vaikai dirba Lietuvai

Buvusi tremtinė M. Stančikienė, pati negalėjusi baigti mokslų, stengėsi, kad jos vaikai įgytų išsilavinimą.
Dukra Aldona mokėsi Vievyje, baigusi vidurinę mokyklą studijavo VVPI ir įgijo matematikos mokytojos specialybę.
Sūnus Virginijus studijavo Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikume medžio drožybą ir Vilniaus dailės akademijoje dailės pedagogiką. Šiuo metu menininkas dirba Trakų istorijos muziejuje restauratoriumi. Perpratęs senųjų meistrų techniką, jis profesionaliai atkuria antikvarinius buitinius bei liturginius baldus. Restauratoriaus darbai puošia Vilniaus Rotušę ir ne vieną Vilniaus bažnyčią: Šv. Dvasios, Šv. Kazimiero, Bernardinų, Šv. Kotrynos. Vieni iš sudėtingiausių V. Stančiko rekonstrukcinės drožybos darbų – A. G. Kasparinio vargonai Šv. Dvasios bažnyčioje Vilniuje ir seniausi vargonai Kretingoje (pagal lrytas.lt, 2010 05 14).
Muziejuje restauratoriumi V. Stančikas dirba nuo 1997 m. Pirmasis rekonstrukcinės drožybos darbas, skirtas muziejui, buvo vaikiška lovytė, puošta karaimų raštais.
V. Stančikas kūrybingas ir produktyvus menininkas, jis yra rengęs personalines tapybos parodas Lietuvos menininkų rūmuose, galerijoje „Langas“, dalyvavęs kolektyvinėse parodose „Neakivaizdininkai“, „Anachronistai“, „Restauratoriai“.
2010 m. gegužę Trakų salos pilies kazematuose veikė Trakų istorijos muziejaus restauratorių Kazimiero Barišausko ir Virginijaus Stančiko
autorinių darbų paroda, kurioje menininkas V. Stančikas pristatė vieną naujausių Trakų istorijos muziejui restauruotų darbų, XVIII a. Šv. Kazimiero paveikslą, savo tapybos darbus bei medžio skulptūras.
2013 m. Trakų istorijos muziejui sukako 65-eri. Ta proga tapytojas Giedrius Kazimierėnas dovanojo muziejui savo drobę „Vytautas, laukiantis karūnos“. Trakų istorijos muziejaus ekspozicija pasipildė dar vienu įspūdingu eksponatu, kurio matmenys 250x300 cm. Drobei „Vytautas, laukiantis karūnos“ menišką rėmą išdrožė dailininkas, restauratorius V. Stančikas.
Primename skaitytojams, kad Vytautas Didysis gimė Senuosiuose Trakuose apie 1350 m., o tapęs Lietuvos valdovu 1392 m. dažniausiai reziduodavo Trakų salos pilyje.
2016 m. spalį buvusio dominikonų vienuolyno koplyčioje Trakų pusiasalio pilyje pristatytas G. Kazimierėno paveikslas „Nukryžiavimas“, kurio matmenys 200x280 cm. Paveikslui rėmus – originalius, ąžuolinius – išdrožė ir paauksavo muziejaus restauratorius V. Stančikas.
Sūnus Virginijus džiugino savo mamą Moniką, nes padovanojo jai tris anūkus, kuriuos moteris mylėjo ir jais didžiavosi. Du vyresnieji jau baigė mokslus, sukūrė šeimas ir savo darbais kuria Lietuvą. Jaunėlis šįmet baigė mokyklą ir planuoja studijuoti Lietuvoje.
Tvirti mūsų žmonės. Iš jų atėmė gimtąją žemę, blaškė po svetimus kraštus, alino sunkiais darbais, bet Jie ištvėrė ir grįžo į Tėvynę, kur dirbo, augino vaikus ir kūrė Lietuvą. Jų darbus tęsia vaikaičiai.