Lie­tu­vių „špo­sai“ liau­dies me­ne

Šiauliai

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

127180

Tęsia­me straips­nių ciklą apie Lie­tu­vos mu­zie­ji­nin­kystės pra­di­nin­ko Pau­liaus Ga­launės su­kauptą med­žio dro­ži­nių ko­lek­ciją, su­gu­lu­sią į dvi kny­gos „Lie­tu­vių liau­dies me­nas“ da­lis. Praei­ta­me straips­ny­je ap­žvelgė­me vaikų žais­lus, o šįsyk siū­lo­me iš­vys­ti, kaip sa­vo iš­monę lie­tu­viai de­monst­ruo­da­vo, kur­da­mi ta­bo­ki­nes, dėžu­tes ta­ba­kui ir plunks­na­ko­čius. Re­gis, lie­tu­viai bu­vo tik­ri „špo­si­nin­kai“ – iš kai ku­rių dėžu­čių ta­ba­kui išlįs­da­vo gy­vatė…

286.JPG

Dėžutės su paslaptimis ir gyvatėmis

Tabokinės buvo skirtos uostomam tabakui laikyti. Jas liaudies meistrai gamino iš rago ir iš beržo tošies. Dažniausiai beržo tošies tabokinės būdavo apvalios, bet gamintos dvejopai: iš vieno tošies sluoksnio arba iš kelių, dedant juos vieną ant kito ir „dantukais“ iškarpant kraštus: arba lygios, arba apvalainos. „Lygių sienelių paviršių liaudies meistras praturtindavo įspaustais geometriniais raštais bei jų elementais arba realistiškai traktuotais augmenijos lapais“, – rašoma knygoje.

290.JPG

Kur kas daugiau vaizduotės atsispindėdavo lietuvių kurtose dėžutėse tabakui ar degtukams laikyti. „Jos puošiamos nuo įprastinių lietuvių medžio dirbinių raštų, atliekamų įvairia drožinėjimo technika, iki bareljefu pavaizduotų medžioklės scenų“, – knygoje aprašo P. Galaunė.

Bet labiausiai stebina dėžučių atidarymo būdai: išradingas atidarymas ir atidarymas su „šposu“. Ne iš karto galėdavai suprasti, kurią dėžutės dalį į kurią pusę reikia pasukti, kad įmintum paslaptį. Su „šposininkų“ dėžutėmis dar įdomiau – vienas neatsargus judesys ir į pirštą gali įgelti… gyvatė. „Atidarymas su „šposu“ yra gana žaismingas – neatsargiai atidarant dėžutę, dažniausiai iš jos iššoka medinė gyvatė ir savo geluonimi kerta į pirštą. Tiesa, geluonis paprastai daromas bukas ir piršto nesužeidžia“, – lietuvių humorą atskleidžia P. Galaunė.

4psl.jpg

Plunksnakočiai drožti vėliausiai

Ne tiek daug liaudies meno tradicijų atspindi plunksnakočiai. Jie, kaip ir peiliai, iš medžio imti gaminti vėliausiai. „Dėl to minėtų dirbinių raštai ir jų kompozicinis jungimas nutolęs nuo tradicinių lietuvių liaudies meno savybių. Juose nėra to saikingumo ir darnumo, kuris raudonu siūlu eina per visus kitus medžio dirbinius“, – rašoma knygoje „Lietuvių liaudies menas“.

Dažniausiai plunksnakočiai būdavo dailinami juostų raštais. Teigiama, kad šios rūšies dirbiniuose buvo jaučiamas lietuvių liaudies meno „modernizmas“.

2.jpg

Didžioji dauguma šių medžio drožinių (straipsnio iliustracijų) buvo pagaminti Šiaulių apskrityje.

Kaip rašė P. Galaunė, neabejotinai yra kur kas daugiau įvairių eksponatų, kurie dar labiau išryškintų lietuvių liaudies meno ypatumus. Tačiau surinkti visų eksponatų tais laikais nebuvo siekiama, tad kolekcijos rinkiniuose liko tai, ką pavyko gauti ir užfiksuoti. „Netenka abejoti, kad dėl minėtų priežasčių daug kas iš lietuvių liaudies kultūros ir meno palikimo į mūsų muziejų rinkinius nepateko“, – rašoma „Lietuvių liaudies mene“.

274-a.jpg

Kad ir plunksnakočiai – jų šioje knygoje pateikta vos keletas, tačiau spėlioti, ar jų buvo drožiama daugiau, neverta – tikrai buvo. „Vis dėlto ir tai, kas išliko ir kas pateikiama šiose dviejose „Lietuvių liaudies meno“ medžio dirbinių knygose, yra didelis lobynas, padedąs pažinti lietuvių liaudies kultūrą ir meną. Šis lobynas parodo taip pat nepaprastą lietuvių liaudies kultūros ir meno turtingumą bei įvairumą, o kartu charakterizuoja ir lietuvių liaudį, jos nueitą gyvenimo kelią“, – rašo knygų autorius.

logo-srtrf.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt