„Lengva“ sodininko ranka dažniausiai būna susijusi su galva

Sigutis OBELEVIČIUS, nors Anykščių rajono meru išrinktas jau trečią kartą, už rajono ribų labiau yra žinomas ne kaip politikas, o kaip gamtininkas. Jis kelių knygų apie augalus autorius, Traupio botanikos daržo, dabar pervadinto sodu, įkūrėjas, biologijos mokytojas – ekspertas.

Vakarais S. Obelevičius prie Traupio mokyklos pats sodina, ravi, laisto augalus, veda ekskursijas jo surinktos augalų kolekcijos į Traupį atvykusiems pasižiūrėti žmonėms.

- Ar prisimenate, kada pasodinote pirmąjį augalą Traupio botanikos darže? Koks tai buvo augalas? Koks buvo laikas? Ar tą dieną lijo? Ar pirmasis augalas auga iki šiol? Gal jis kaip ypatingai pažymėtas?

- Į Traupį atsikraustėme 1988 metų vasaros pabaigoje. Rugsėjo mėnesį tuometiniame bandymų sklype buvo pasodinti ir pirmieji augalai. Neprisimenu, ar tai buvo pirmas augalas, bet tikrai vienas iš pirmųjų buvo iš Dapkūniškių atvežta baltijinė gegūnė, kurią buvau iškasęs iš užlietos pievos ir taip išgelbėjęs jai gyvybę. Gegūnė keliolika metų žydėjo Traupio botanikos sode, galiausiai nuseno ir žuvo, bet ir šiandien sode tai šen, tai ten išdygsta gegūnės vaikai. Tais pačiais metais pasodinau Lietuvos medžių ir krūmų bei prieskoninių augalų kolekcijas. Kai kurie medžiai jau storesni už sodintoją.

- Kada Jums šovė mintis miestelyje, į kurį gavote paskyrimą dirbti mokyklos direktoriumi, veisti sodą ir gėlyną?

- Kad turėsiu augalų kolekcijas, tapo aišku 4 kurse, kai jaunąjį entomologą augalais, jų kolekcionavimu sudomino šviesios atminties profesorė Elena Šapokienė. Nedideles augalų kolekcijas turėjau jau Dapkūniškyje, kur buvau gavęs paskyrimą. O pirmą kartą apsilankius Traupyje, pirma mintis buvo tokia, kad čia tikrai puiki vieta augalų kolekcijoms, nes plotas aplink mokyklą didelis, lygus, žemės geros.

- Kodėl savo botanikos sodą pavadinote daržu? Juk jame esama ir medžių, ir krūmų, ir vaismedžių.

- Iš tiesų, pradžioje buvo daržas, nes buvo pradėtas kurti mokyklinio bandymų sklypo vietoje. Antra vertus, ir pirmieji botanikos sodai Lietuvoje buvo vadinami daržais, o kai kuriose kalbose (lenkų, latvių) išliko iki šiol (ogrod, darzs), tačiau kai kolekcijos išsiplėtė į kelių hektarų plotą ir jose didžiąją dalį ploto užima sumedėję augalai, teko pervadinti į sodą.

- Kodėl augalus pradėjote sodinti prie mokyklos, o ne prie namų, kaip paprastai daro sodininkai ir gėlininkai? Juk žmona būtų padėjusi ravėti, gyvenamoji aplinka pagražėjusi, o  alytnamio vertė išaugusi.

- Taip išėjo savaime, nes iš pradžių kaip ir laikiną pastogę gavome, vėliau persikraustėme į vieną iš alytnamių, tarp kurių mažokai vietos, o žemė - žvyras, kuriame nelabai kas ir auga. Nors ir prie namų augalų užtenka.

- Jūs, Jūsų brolis Kęstutis ir sesuo Virga esate biologai. Kęstutis studijuoja apynių gyvenimus, fotografuoja voveres. Jūsų sūnus Žygimantas taip pat biologas, Vilniaus universiteto doktorantas. Ir Jūsų tėtis buvo eigulys... Gal tai užkrečiama? Gal žinote, ką sako  mokslas apie perduodamus polinkius ir gabumus?

- Matyt, iš tiesų asmenybes formuoja aplinka ir genai. Jau mūsų prosenelis iš tėtės pusės buvo miškininkas, tėtė – eigulys, augome tarp miškų, tad polinkis į gamtą, manau, natūralus. Ir vyriausias brolis Gintas studijavo miškininkystę, bet vėliau jį paviliojo sportas. Iš mūsų 4 vaikų tik jauniausias Žygimantas pasuko į biologiją, studijuoja doktorantūroje (disertacijos tema - gluosnių kenkėjai), dirba saugomų teritorijų tarnyboje. Sodu, augalais labai domisi anūkai.

- Gimėte Kaišiadorių rajone, kaime, tarp miškų, egzotišku pavadinimu Kaukinys. Ar niekuomet nesvajojote gyventi atokiame vienkiemyje?

- Apie gyvenimo vienkiemyje privalumus ir laisvę auginti ne tik augalus - ir gyvūnus galima tik pasvajoti.

Dabar apie tai svajoja Žygimantas. Mane tenkina gyvenimas Traupyje – atokiame, ramiame miestelyje. Būtų sunku ištverti daugiabutyje.

- Kiek Jūsų darže šiuo metu auga augalų?

- Pavadinimų apie 11 000, egzempliorių suskaičiuoti neįmanoma.

- Iš kokių šalių tie augalai? Kuriais ypač didžiuojatės?

- Augalų yra iš visų kontinentų, išskyrus Antarktidą. Mažiausiai – iš Afrikos, Australijos ir Pietų Amerikos. Nes sode nėra oranžerijos, visi augalai auga lauke. Nežinau, ar didžiuojuosi, bet man labai įdomu ir smagu, kai kiekvieną pavasarį pamatau peržiemojusius tokius egzotinius augalus, kaip sumedėjusi magelaninė fuksija iš Čilės, opuncijos iš Meksikos dykumų ar mamutmedžiai ir sekvojos.

- Koks procentas Jūsų pasodintų augalų prigijo, atlaikė lietuviškas žiemas ir vasaras?

- Didelis procentas, manau, kad daugiau nei 90 procentų. Tiesiog žinodamas augalų biologiją, nesodinu tropikams būdingų augalų, kurie tikrai žūtų pirmą žiemą. Žinoma, vienas kitas žūva nuo senatvės, ligų ar kenkėjų, nes sode nenaudojama jokia chemija.

- Ar tikite, kad yra žmonių, kurie, kaip sakoma, turi „lengvą ranką“? Kad vienų žmonių pasodinti augalai geriau prigyja nei kitų?

- „Lengva ranka“ dažniausiai būna susijusi su galva, t.y. domėjimusi ir žiniomis. Jeigu pasodinsite trešnę į smėliuką ar obelį ten, kur aukštas gruntinis vanduo, kad ir kaip prižiūrėsite, vargu ar sulauksite gero derliaus, bet jeigu vaismedžius „lengva ranka“ įkišite į kalkingą priemolį, be didelės priežiūros skinsite gausų derlių.

- Ar tiesa, kad vogti augalai geriau auga...

- Kai kalbama apie augalų vagystes, kalba eina ne apie vagis, kurie su kastuvu rankose išlupa brangų spygliuotį ar rododendrą, pasodintą prie bažnyčios, o apie gėlininkus, sodininkus, kurie „nudžiauna“ gėlės ar norimo vaismedžio, krūmo šakelę, sėklą. O kad geriau auga – tiesa, nes tam yra loginis paaiškinimas. Jeigu žmogus ryžtasi augalo vagystei, vadinasi, to augalo jam labai reikia. Logiška, kad toks augaliukas bus labiau mylimas, prižiūrimas ir puikiai bujos.

- Ar esate pastebėjęs kokias nors savybes, kurias būtinai turi turėti sodininkai ir gėlininkai?

- Gėlininkystė, sodininkystė -  specifinė veikla. Čia būtinas darbštumas, atsakomybė, kantrybė. Be šių savybių žmogus nebus nei sodininku, nei gėlininku.

- Ar žinote kitą kolekciją, panašią į jūsiškę?

- Panaši kolekcija, gal ne tokia gausi, prie mokyklos yra kažkur Portugalijoje. Manau, kad būtent tokių kolekcijų greičiausiai nėra, nors augalų kolekcionierių Europoje yra labai daug, tačiau daugelis kolekcijų yra specializuotos. Kažkas renka tik viendienes, kažkas – svogūnines gėles, kažkas – sumedėjusius augalus, Lenkijoje žinau dendrologų, kurie kolekcionuoja vien tik magnolijas arba bukus. O Traupio botanikos sodo augalų kolekcijos – pačios įvairiausios.

- Iš kur imate lėšų augalams? Juk tai nepigus pomėgis...

- Visi pomėgiai kainuoja: ar tu rūkai, ar geri „šnapsą“, ar medžioji, žvejoji, keliauji, renki pašto ženklus ar alaus skardines. Kolekcionuoti augalus - normalus pomėgis, o lėšos yra iš kišenės, kai žmona nemato.

- Kiek žmonių Jums padeda prižiūrėti daržą? Ar yra tam sukurta etatų?

- Visi augalai pasodinti, alpinariumai supilti mano rankomis, tačiau prižiūrėti, žinoma, padeda mokyklos darbuotojai (kur yra mokyklos teritorija) arba seniūnija (kur yra valstybinė žemė miestelio centre).

- Sakoma, kad sodas gyvas, kol gyvas sodininkas. Ar ruošiate sau pamainą?

- Dar planuoju pagyventi. Sunku pasakyti, ar pomėgį perims kažkas iš vaikų, tačiau manau, kad jau dabar Traupio botanikos sodą savastimi laiko daugelis traupiečių. Sodininkė Lina veda  ekskursijas, apie sodą gali papasakoti ir mokyklos direktorė, ir netgi gabesni moksleiviai.

- Kaip daržas Traupyje paveikė vietos bendruomenės gyvenimą? Ar dalijatės ,,flianciukais“ su traupiečiais, Anykščių savivaldybės administracijos darbuotojais?

- Manau, kad sodo suformuotas traupietis yra visa galva geresnis žmogus už statistinį lietuvį. Nes sodas neaptvertas, jame žydi įvairiausi augalai, o jų niekas neskina, nelaužo, nevagia, neniokoja čia sukurtos infrastruktūros, maža to, jeigu bandysite tai daryti, budri akis pamatys ir sudraus. Žinoma, daugelis traupiečių sodą laiko savo įžymybe, progai pasitaikius atveda čia svečius. Pagaliau sodo želdynai integravosi į miestelio želdinius, tad oras čia visada vaiskus, nuolat galima užuosti žydinčių augalų aromatus, girdėti paukščių, žiogų ir varlių koncertus.

Specialiai augalų nedauginu, nėra tam laiko. Tačiau atžalomis, sėjinukais, kiek spėju – dalijuosi. Pavyzdžiui, Traupyje, Klaibūnuose ne vienoje sodyboje auga ir dera graikiniai riešutmedžiai „Ideal“, gėlynuose galima pamatyti retesnių gėlių.

- Ar konsultuojate traupiečius ir Anykščių miesto viešąsias erdves prižiūrinčius žmones, ką, kaip ir kada reikia sodinti?

- Aš konsultuoju ne tik traupiečius, bet ir kone kasdien fb draugus, anykštėnus, visus, kurie kreipiasi, jeigu tik laikas ir mano žinios leidžia padėti.

- Apie kokį augalą dabar svajojate?

- Visada svajoju apie tokius augalus, kurių nėra kolekcijose. Pavyzdžiui, tikrąjį ženšenį (Panax ginseng), svajoju, kad kada nors Traupyje bus kelių šimtų bijūnų kolekcija.

- Esate daugelio knygų apie augalus autorius. Ką rašote šiuo metu?

- Šiuo metu pamažu gimsta „Nemokami vaistai ir maistas šalia mūsų“, nors nežinau, kaip ją pavadins leidykla. Tai kaip ir leidyklos užsakymas, nes tokios knygos pandemijos metu nori skaitytojas. Jeigu turėsiu laiko vakarais, jeigu nesušlubuos sveikata, jeigu spės leidykla, knyga turėtų pasirodyti prieš Šv. Kalėdas ar knygų mugę.

Gražina ŠMIGELSKIENĖ