Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
|
 |
 Pasirinkite savo miestą
|
Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Antri metai G. Karaliūnaitė prekiauja ne mamos Adelės, o savo produkcija.
Kestutis MatuleviciusŠaltinis: Etaplius.lt
Atėję į Lazdijų aikštėje šurmuliuojančią mugę lazdijiečiai ir miesto svečiai net sutrinka pamatę Gintarę Karaliūnaitę, prekiaujančią natūraliais rankų darbo gaminiais iš žolelių ir aliejų. Ne vienas prisipažįsta pirmiausia pagalvojantis, kas gerai žinomą dainininkę privertė stoti už prekystalio. Pati G. Karaliūnaitė turi atsakymą į tokius pasvarstymus, turi ir savo ateities viziją, be to, jai visai netrukdo, kad atpažįsta, dargi – į naudą.
Trys dalykai, kuriuos daro: muzika, medicina ir statybos
Sako, kad tai, ką ji daro dabar, – savirealizacija. „Trys dalykai, kuriuos darau: muzika, medicina ir statybos. Muzika dabar lyg antrame plane, bet dar koncertuoju, praktiškai kiekvieną savaitgalį turiu koncertų. Darbo dienomis būnu mugėse su savo gaminiais, o plyteles sudėti, špakliuoti, dažyti galiu be problemų ne tik sau, dar ir draugėms pagelbėju“, – nuoširdžiai pasakoja Gintarė.
Jau 12 metų, kaip Gintarė po muges važinėja. Antri metai, kai tai daro jau ne su mamos Adelės produkcija, bet su sava: „Vargino gamybiniai ginčai: mama pagal savo receptus norėjo gaminti vieną ar kitą produktą, o aš norėjau tai daryti savaip. Nutarėme dirbti atskirai.“ Tad dabar ponia Adelė dirba sau, Gintarė gamina savus produktus.
„Mano mama ne tik įdomi, bet ir naudinga, – tikina Gintarė. – Jos paskaitų verta pasiklausyti. Pasikvieskite, jei karantino nebus, patys įsitikinsite.“
Mažesne nei didmiesčiuose kaina savo gaminius Lazdijuose parduoda
„Iš pradžių buvau ponia. Atveždavau į muges savo pardavėją, bet ji visko nespėdavo, tad jai pagelbėdavau, taip ir pradėjau pati prekiauti“, – pasakoja G. Karaliūnaitė. O ir domėtis ėmė. Prisipažįsta, iš pradžių mamai ramybės neduodavo, vis skambindavo, mat begalė klausimų iškildavo.
Paskui ėmė viską užsirašinėti. „Radau babytės užrašus, dar tris labai senas knygas. Ta informacija, seni receptai užvedė ant kelio – taip viskas ir prasidėjo“, – neslepia.
Į Lazdijus stengiasi visada atvažiuoti, kai vyksta mugės, jai patinka šio miesto žmonės. Ir į Alytų atvažiuoja. „Tada savo nuolatinių klientų iš Lazdijų ten sulaukiu. Vienas klientas iš Lazdijų į Kauną atvažiuoja mano gaminių nusipirkti nuolat“, – pasakoja Gintarė.
Kainos Lazdijuose mažesnės nei Kaune: „Visada mažesne kaina savo gaminius parduodu Lazdijuose. Žinau čia gyvenančiųjų situaciją. Būna, kad kokiai močiutei ir padovanoju savo gaminių.“
Ką labiausia perka lazdijiečiai?
„Arbatos labai paklausios. Perka širdžiai, geresniam miegui, kepenims, virškinimui skirtus gaminius. Ir, žinoma, sąnariams – tai jau klasika“, – vardija ji.
Prisipažįsta, jog lazdijiečių pirkimo įpročiai sunkiai, o gal net visai neprognozuojami: „Niekad nežinai, ką labiausiai čia pirks.“
Gintarė sako, kad pavasarį lazdijiečiai labiausiai pirko „nuo širdies ir nervų“. „Dabar jau atsipalaidavo, šašlykų pavalgė, tad ieško priemonių virškinimui pagerinti“, – pasakoja ji.
Anot G. Karaliūnaitės, žoleles vietos gyventojai labai vertina: „Neužtenka, kad kaip auskariukus – pamatė, patiko ir nusipirko. Su žolelėmis kitaip. Turiu daug pasakoti, aiškinti. Daug kalbamės ir tik tada perka.“
Gaminiams paruošti reikia laiko, pamakaluoti neišeina, esą viskas vyksta lyg savotiškoje laboratorijoje, kur reikalinga atida, kruopštumas ir išmanymas: „Jei tik pamakaluosi, tai, žinok, reikės išpilti.“
Šįkart iš mugės Lazdijuose Gintarė išskubėjo anksčiau nei kiti prekeiviai, mat reikėjo rytdienos prekybai vėl čia pat, Lazdijuose, pasiruošti.
„Lazdijiečiai tikrai perka, matote – dėžutės tuščios. Jie jau žino, ko jiems reikia, atsineša kažkada pirktą buteliuką ar etiketę, būna, net patys pasiima, ko reikia“, – pasidžiaugia Gintarė. Jos gaminių etiketės – dukros pieštos, sūnaus maketuotos. Prisipažįsta – viskas reikalauja begalės laiko: „Vienas žoleles pati renku, kitas perku. Visada noriai nuperku iš močiučių, kurios ir medetkų pridžiovina, savo darželiuose priaugintų, ir alyvų žiedų, perku ir iš kitų žolininkų, turiu, kas man pridžiovina kaštonų žiedų.“
G. Karaliūnaitė baiminasi, kad vėl karantino nebūtų, mat karantininis laikotarpis jai, sako, sparnus apkirpo, ūpą numušė.
Jos noras – ir paprastas, ir ne: svajoja apie didesnę gamyklėlę „Gamtės“ vardu žymimiems savo gaminiams gaminti, mat dabar priruošti daug rankų darbo produkcijos fiziškai nepajėgi.
