Laz­dos se­novė­je: ir pa­si­rem­ti, ir pa­si­grožė­ti liau­dies meistrų ta­len­tu

Šiauliai

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

128331

Pau­liaus Ga­launės su­rink­to­je med­žio dro­ži­nių ko­lek­ci­jo­je, su­gu­lu­sio­je į dvi kny­gos „Lie­tu­vių liau­dies me­nas“ da­lis, vaiz­duo­ja­ma gau­si lazdų ko­lek­ci­ja. Pa­gal pa­skirtį nau­do­ja­mos tik kaip pa­gy­ve­nu­sio ar sun­kiai ei­nan­čio žmo­gaus pa­gal­bi­ninkės, jos liau­dies meistrų ran­ko­se gim­da­vo kaip sa­vi­ti dailės dir­bi­niai. Vi­sas su­ma­nu­mas ir meist­rystė at­si­skleis­da­vo ran­ke­no­je: tai išd­rož­ta žvėries gal­va, tai ko­kia nors dėžutė. Ypa­tin­gai at­ro­do ir tos, ku­rio­se med­žioklės sce­nos vaiz­duo­ja­mos per visą laz­dos ilgį – dau­giau nei 10 at­skirų vaizdų.

Dailus senatvės ramstis

Lazda tiek anuomet, tiek dabar laikoma senatvės ramsčiu, tačiau tai nereiškia, kad ji negali būti patraukli akiai. Ir ko tik neprigalvodavo jų drožėjai. „Lazdų pagražinimo elementai be galo įvairūs: nuo kukliausių geometrinių raštų, išdrožtų kontūrine linija, iki horeljefiškai traktuotų realistinių buities scenų“, – rašoma knygoje „Lietuvių liaudies menas“.

Regis, dirbinys nedidelis, tačiau jame tilpdavo ir sumaniai įmontuota dėžutė titnagui, kandikliui, degtukams, ir pati rankena kartais būdavo judanti. Dailės elementai puikiai derėdavo su meistrų išradingumu.

Lazdų rankenos būdavo įvairiai išlenktos: arba tokios padaromos, arba panaudojama jau natūraliai išlenkta medžio dalis. Įdomu tai, kad lenktoms rankenoms, gumbuotoms lazdoms ar horeljefinėms mediena buvo ruošiama dar medeliui augant.

83204-2.jpg

Laikyti už žvėries galvos

Svarbiausia lazdos dalis – rankena, kad būtų patogu laikyti, tad būtent ji ir tapdavo didžiausiu galvosūkiu. O čia jau drožėjai sujungdavo fantaziją ir meilę gyvūnijai. „Todėl rankenos dažnai užbaigiamos arklio, šuns, avino, liūto, žmogaus galva. Pasitaiko, kad visa rankena vaizduoja žaltį, driežą, šunį arba kitą kurį nors žvėrį. Neretai žaltys vyniojasi per visą lazdą, o tuščiuose jos plotuose įkomponuoti kiti gyviai“, – rašo P. Galaunė.

Labai populiarios būdavo horeljefinės, gumbuotos lazdos, kuriose meistrai sugebėdavo įkomponuoti net po 10–12 atskirų vaizdų.

Be abejo, kaip ir dauguma daiktų, taip ir lazdos turėjo atskleisti jos savininko socialinį sluoksnį. Vienokio siužeto būdavo drožiamos dvarininkams ir dvarų pareigūnams, kitokio – liaudžiai. „Šį skirtumą ypač nesunku pastebėti medžioklės vaizduose. Pirmu atveju medžiotojo tipas, jo kostiumas, galvos apdangalas yra bajoriškas, antruoju – kaimietiškas“, – rašoma knygoje.

83204-1.jpg

Beje, pastebima, kad horeljefinės lazdos nors ir buvo ypač gražios, išskirtinės, bet patogumu nepasižymėjo. „Neabejotina, kad puikios horeljefiškais vaizdais išdailintos lazdos prasilenkia su savo tiesiogine paskirtimi: jos nepatogios nešioti, miniatiūriški pagražinimai trapūs; tokias lazdas dirba meistras – skulptorius, duodamas visą laisvę savo fantazijai ir norėdamas parodyti šioje srityje nepaprastus meninius savo sugebėjimus“, – rašo P. Galaunė.

83204-5.jpg

Ant lazdų – net tekstai

Žinoma, neapsieita be augmenijos motyvų. Dažniausiai būdavo imami savojo krašto, artimi augalai, bet pasitaikydavo tokių lazdų, ant kurių galėdavai išvysti egzotiškesnių augalų ar gyvūnų, pavyzdžiui, palmių, kupranugarių ar beždžionių.

Be gamtos motyvų, dar lazdose būdavo įamžinami savininko inicialai ir jos pagaminimo metai, o šiek tiek vėliau jau imta įkomponuoti net ilgesnius tekstus.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt