Laurynas Katkus: „Kiekgi galima apie tą sovietmetį?“

Laurynas Katkus: „Kiekgi galima apie tą sovietmetį?“
Šiauliai
Eglė Kazimieraitienė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Rubrikoje „Apie literatūrą – gyvenimiškai“ literatūrologė Dalia Jakaitė apžvelgia Lauryno Katkaus knygą „Nakvynė Berlyne“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022).

Šią Lauryno Katkaus knygą Vilniaus knygų mugėje įsigijau, kad nusiųsčiau ją grupiokei į Vokietiją. Nekalbant apie įsimintiną autografo datą (vasario 24-oji), kitos mano asociacijos šiandien kur kas mažiau reikšmingos, bet irgi kalbančios apie laiką. Taip jau sutapo, kad pakalbėti apie Nakvynę Berlyne nusprendžiau galvodama apie artėjantį grupiokų susitikimą. Būdama tos pačios kartos kaip knygos autorius, pirmiausia ir noriu pakalbėti apie mūsų epochą, apie vienus ar kitus filologinius jos inkliuzus, apie literatūriškai ir gyvenimiškai patikimą tam tikro laiko balsą L. Katkaus knygoje. Na, o pradėti nuo asmeninių asociacijų leidžia vien jau paskutinės autoriaus istorijos pasakotojo klaidžiojimai – kone metafizinis paklydimas bandant pasiekti jūrą, išeiti iš užburto miškų, kopų ar atminties masyvo. Panašiai kaip retoriškai klausia šios apysakos pasakotojas (recenzijos pavadinimo citata), taip atsidusti galima skaitant ir kitas knygos istorijas: kam ir vėl kalbėti apie pabodusią Nepriklausomybės pradžią, jei apie tuometinių dvidešimtmečių gyvenimą jau pasakyta viskas, kas svarbiausia? Klausti galima, bet šiuo atveju tikrai netikslinga. Sovietmečio pabaigos ar Nepriklausomybės pradžios gyvenimo naujausioje lietuvių literatūroje, sakyčiau, yra ne tiek ir daug, o ypač tuo atveju (kaip L. Katkaus), kai atrandamas savitas patyriminis požiūris, kai įmanoma išvengti jau egzistuojančių charakterių ir naratyvų klišių. Taigi iškart norisi pastebėti, kad recenzijos pavadinimui parinktas klausimas anaiptol nereiškia ironijos šios temos atžvilgiu. Tai labiau pačios teminės dominantės akcentavimas, siekiant pabrėžti ir vienos ar kitos istorijos pasakotojui būdingą autoironišką savirefleksiją, kitų stilistinių strategijų įtaigą.

Pirmoje apysakoje „Paukščiai virš Lenino aikštės“ iškylantis akademinis filologų gyvenimas, studijų ir meilės siužetinės linijos – lyg ir nieko ypatingo, vienu ar kitu pavidalu figūruoja ir kituose tekstuose. Ir vis dėlto ypač gyvą, savitą 1989-ųjų (ar panašaus laiko) atmosferą sukuria tiek konkrečios laiko bei erdvės detalės, tiek ir istorinio laiko ženklu tampanti vaizduotė. Nepriklausomybės priešaušrio atmosferą lemia puiki jauno žmogaus mąstysenos stilizacija, jam ne tik jaučiant laiko permainas, bet ir gyvenant visai įprastą gyvenimą, savęs ieškant kaip indėno, biologo ar filologo, džiaugiantis atrastais Tarkovskio filmais… Skaitant apie tokius paradoksaliai derančius reiškinius kaip vis dar tarybinė armija, Spalio revoliucijos demonstracija ir paskaitose klausoma Greimo semiotika, atmintyje iškyla ir kiti akademinio gyvenimo, apskritai (ne)laisvės ženklai jau ne Vilniuje, o „saulės mieste“ – kurio pėdsakų netikėtai rasis antroje L. Katkaus apysakoje ir su kuriuo pirmiausia susijusios mano pačios akademinės patirtys. Į VU akademinę terpę trumpam įsiliejusi tik 1994 m., iš ankstesnio laiko kažkodėl prisiminiau berods 1991 m. ŠPI klausytą Kristinos Racevičiūtės  kursą „Biblija literatūroje“ ir keistą, su religija nedaug bendro turintį talentingojo performerio Geraldo Jankausko kursą „Religijotyra“.

Pirmosios apysakos mergina, kurios gal visai ir nebuvo, šiek tiek primena Jurgio Kunčino ar Ričardo Gavelio prozą. Kita vertus, šis prisiminimas nieko nereiškia arba gali būti suvokiamas ir kaip visam pasakojimui, filologinei personažų patirčiai svarbus intertekstas. Prisiminiau ir vieną kitos knygos pristatymą, kuriame, kuriant intrigą, vis buvo perspėjama nepasakyti, kuo romanas baigiasi. Intrigą sukurti tikrai pavyko, nors ji nebuvo verta pačios romano pabaigos. Šiuo atveju sakyčiau, kad net ir pasakius, kuo baigiasi istorija, liktų netikėtumo efekto, tokio, kuris kviestų vėl ir vėl grįžti į pradžią, skaitytojui bandant tarsi nuspėti tai, kas nenuspėjama…

Panašiai kaip ankstesnė istorija, „Nakvynė Berlyne“ nuo pat jos pradžios patraukia Sauliaus Tomo Kondroto apsakymą „Senas namas“ kiek primenančia paslaptimi, personažo tapatybei ir laiko patirčiai, apskritai laiko tėkmei svarbia magiško realizmo stilistika. Prieš pasakant ką nors apie konkretų laiką ir erdvę, verta akcentuoti, apie ką apskritai yra šis pasakojimas. Jį galima priskirti šiandien vis dažniau literatūroje atkuriamų kūrybinių rezidencijų diskursui; nors tai ir ne visai rezidencija, o tiksliau, performansų seminaras, į kurį atvyksta Marius. Panašiai kaip kituose tekstuose, kūrybinis menininkų gyvenimas neatsiejamas nuo meilės santykių. Veiksmo laikas – greičiausiai XX a. pabaiga, kada vienas iš dalyvių dar turi aiškią patirtį, kaip „gyvenome vienoje valstybėje“, kada vieno ar kito dalyvio sąmonėje stiprus propagandos šleifas ir kt. Ne tiek šiandienos, kiek praėjusios gyvenimo pėdsakų turi ir pačių mokymų specifika. Keturios dienos Berlyne skirtos ne tik išmokti performansų meno, bet ir tam, kad būtų sugrąžintas ankstesnis kūrybingo Mariaus gyvenimo laikas. Prisiminimai nukelia į vėlgi Nepriklausomybės pradžią, tik šįkart kiek netikėtai išnyrant „saulės miesto“ gyvenimui. Nors užuominų nėra daug (eilėraščiai „Varpų“ žurnale, vietos televizijos gyvenimo pradžia ir savotiškas jos nuosmukis…), tiesiogiai neįvardijamo miesto tapatumas įdomi tiek dėl jo paties, tiek ir dėl personažo tapatybės:

O paskui – kai pagalvoji, logiškai – užsigeidžiau daugiau daiktų. Panorėjau turėti gerus, solidžius – laikrodį, namų kiną, svečių stalą, židinį. Ir tikrai, pradėjus gauti televizinį atlyginimą, tokie daiktai pradėjo rastis. Jie kėlė džiaugsmą, bet kitokio pobūdžio nei džiaugsmas vaidinti – goslesnį, juntamą ne krūtinėje, o kažkur žemiau. Ir nė pats nepastebėjau, kaip įsisukau į trisdešimtmečių hipsterių ratelį, kurį vienijo ekskliuzyvas, troškimas išmokti teisingus vartojimo ritualus, taip pat atsaini, niekad tiesiogiai neišreiškiama panieka Saulės miesto liaudies masėms, senoliams ir gezams (p. 53).

Nepaisant visų šių konkretybių, L. Katkaus  kuriamas aktorius televizininkas Marius yra gana keistas, neaiškus personažas. Viena vertus, Berlyno viešnagėje jo išgyvenama kūrybinė krizė perteikiama gana įtikinamai. (Beje, ši linija ne mažiau įtaigi nei apie „tą patį“ kalbantis naujasis Mariaus Ivaškevičiaus romanas.) Kita vertus, nors ir pabrėžiamas ankstesnis jo kūrybiškumas ir populiarumas, iš esmės galima pasigesti viso to motyvacijos ir pagrindo. Sakyčiau, nelabai dera populiarus televizininkas, aktorius ir talentingas performansų autorius, nors gal čia kalta ir nepakankama mano pačios kultūrinė atmintis bei vaizduotė. Na, o savotiškas Mariaus ribotumas galbūt reiškia ir vienos ar kitos provincijos gyvenimo ribotumą. Bet tokiu atveju kiltų kiti klausimai…

L. Katkaus knygą sudaro keturios visiškai skirtingos istorijos. Kita vertus, galima įžvelgti ir sąsajų. Dar daugiau sąlygiškumo, alegoriškumo turinčioje apysakoje „Vienas nulis“ perteikiamas vieno herojaus gyvenimas – tarsi liūdnasis Mariaus gyvenimo tęsinys arba negatyvioji jo tapatybės dalis.

Nuobodu. Nyku. Provincija. Skylė. Pelkė. Damn!

Kartais – ypač ryte, prabudus – man pasirodo, kad esu miręs. Okei, nemiręs, bet atsidūręs tarpinėj srity tarp gyvenimo ir mirties, kur tik rutina ir pasikartojimas, kur nebegali nutikti nieko nauja, ir tikroji mirtis, kad ir kas ji būtų, pojūčių išnykimas? persikėlimas į kitą pasaulį? – atrodo kaip išeitis.

Taip, rytais būna baisiausia. […]

OK, OK, forget it! Ryžtuosi atvirai ir be tabu prisipažinti: aš jums melavau. Ir vipinis smaguriavimas, ir telikas su internetu, ir kultinė asmenybė – viskas buvo biškį kitaip. Arba ir ne biškį. Soriukas. Aš nuo vaikystės fantazierius, taip susiklostė, be tėvo augau, norėjau pasigirt, prieš kitus pasirodyt, yra toks komplektas, žinot, pagal Froidą…

Ir Izaura – ne, ji yra, bet ji ne mulatė, nevilki nei suknele, nei džinsais. Nesu tikras, ar tai ji, ar jis; ar ta būtybė apskritai turi lytį… […]

Aš jums melavau, gal ir dabar meluoju, bet patikėkit: man blogai (p. 94, 125).

Ši apysaka – iš dviejų paraleliai pasakojamų istorijų atsirandanti distopija, kuomet į prabangos tariamybę panirusio subjekto gyvenimas suartėja su tuo, kas vyksta kalėjime-ligoninėje, savotiškame darbo lageryje. Istorijas suartina visa ko iliuziškumas ir laisvės ribotumas, o jei nepaisai draudimo išeiti, „tave išmeta atgal pas tuos galvijus“ (p. 86). Jas iš esmės jungia gyvenimas be išeities, į kurį esi išmestas neatlaikęs vyraujančios rinkos ar kitos „fabriko tvarkos“: „Gali svajoti, kiek nori, bet faktas kaip blynas – jei esi čia, vadinasi, esi nevykėlis, kažkur kažkada susimovei, ne su tais draugavai, ne to mokeisi“ (p. 114). Visa tai greičiausiai kalba apie sovietmetį. Gal ir verta ieškoti konkretesnių alegorinių prasmių. Tačiau dėl pernelyg stipraus asociacijų spaudimo mieliau sugrįšiu prie ketvirtos istorijos.

Apeidama paskutinei apysakai būdingą ištisą psichoanalitinį ar kultūrinį patirčių klodą, vėlgi apsiribosiu keliais pastebėjimais apie laiką. „Dabarties“ kelionė į Nidą pasirodo esanti ir svaigulį sukelianti kelionė laiku. Šis, tik iš pirmo žvilgsnio kone trafaretinis, naratyvas įgauna jusliškai, psichologiškai ir estetiškai patrauklią formą. Lyginamoji antropologinė pajūrio kelionių  ir pliažo įpročių charakteristika, nerimą sukeliantis klaidžiojimas atsiranda kaip sugestyvus praėjusio ir vis dar besitęsiančio laiko vaizdinys. Persikėlimas į kitą laiką iškyla tarsi persikėlimas į kitą šalį ar dar toliau, į anapusybę. O tokio įspūdžio išeities taškas – vėlgi sovietmetis:

Vaikystėj kai persikeldavom keltu, galvodavom, kad atsidūrėm kitam žemyne, Australijoje. […]

Kelialapis į kurortą prie jūros – bonbonkė anų laikų masėms. Saldi, viena saldžiausių – nes tai buvo ne šiaip sau atostogos, bet ir atostogos palei lagerio tvorą, lakesnei vaizduotei – beveik anapus. Atostogos, per kurias galėjai parodyti, ką turi geriausio – daiktus, garderobus, manieras ir taip toliau, galėjai pasijusti pasaulio piliečiu, kuris neatsilikdamas nuo kitų mėgaujasi teisingomis pramogomis. […] Dvi savaitės, per kurias beveik pavykdavo pastatyti komunizmą – sustabdyti laiką (p. 145–148).

Po šio pasažo norisi polemizuoti, kad tai ne tik sovietmečio tikrovė, kad panašios kelionių motyvacijos galima atpažinti ir tarpukaryje ar šiandien (jau su išplėstu pajūrio arealu). Tačiau tai ne mokslinis tyrimas, iš kurio galima tiktis patikimumo, o ir pats pasakojimas toliau leidžia pajusti, kad nedaug kas pasikeitė, o vienas svarbesnių pasakojimo dalykų ir yra bandymas suprasti laiko pokyčius. Kaip tai įmanoma – tik subjektyviai patiriamo atminties fenomeno ir konkrečių prisiminimų dvasioje. Galų gale ima atrodyti, kad svarbus ne tiek sovietmetis ar kitas konkretus laikas, tačiau būtent atminties paslaptis – prustiška ir kartu katkiška, su įtaigia nerimo ir kitų išgyvenimų dinamika:

Praeitis. Prisiminimai. Tykantys už kiekvieno kampo. Dvelkiantys nuo kiekvieno daikto. Dirginantys lyg žiedadulkės.

Kas pasidarė, kad nebegali jais mėgautis? Kodėl darosi tik liūdniau? Kur dingo smagybė atradus iš naujo – bliamba, kaip galėjai pamiršt, kaip fainai buvo!

Atrodo, lyg būtum nuo to atskirtas. Nepriimtas į kompaniją, išvytas iš trobos.

Atrodo, kad atstumas tarp tavęs dabartinio ir buvusio padidėjo tiek, jog prasidėjo negrįžtami pakitimai.

Kas buvo aišku iš pusės žodžio, pažįstama iki gyvuonies, dabar tamsu ir supainiota. Vis daugiau žmonių, kurie to nepatyrė ir nesupranta. Ne tik nesupranta, bet ir nenori suprasti, jiems duok ką nors naujesnio, seksualesnio. „Kiekgi galima apie tą sovietmetį? Šimtą kartų girdėta!“

Dar jeigu būtų istorijos apie pasipriešinimą, anekdotai apie idiotus valdžioj; ar bent jau lėbavimai, žymių žmonių kompanijos, mergų kadrinimas ir atvirkščiai. Bet kam įdomūs septyniasdešimtinių metų pliažo papročiai ir panašūs dalykėliai (p. 161).

Vėlgi galima pasiginčyti, kad susidomėjimas pliažo įpročiais šiandien pakankamai gajus. Tačiau egzistuoja skirtingos šio susidomėjimo formos, pradedant visai nepatraukliu kurorto muziejumi Palangoje… O L. Katkaus apysaka šį susidomėjimą „demonstruoja“ autoriui sumaniai laviruojant tarp manų košės skonio, sodraus smėlio ar geliančių kelėnų (p. 187) pojūčio ir kone Nojaus laivą primenančio Kuršių Nerijos atskilimo vizijos, tarp asmeninių santykių viražų ir politinės klaidžiojimo motyvacijos… Taigi, pavykstant visu kūnu pajusti šios apysakos klaidžiojimą, įtraukia ne tik laiko bei erdvės konkretybės, bet ir atminties magija bei mistika, o skaitymo malonumą sustiprina tiek gyvenimiškos, tiek ir literatūrinės asociacijos.

Na, ir pabaigai galima priminti, kad 1972 m. gimęs, lituanistiką VU ir lyginamąją literatūrą Leipcigo universitete studijavęs Laurynas Katkus yra išleidęs kelias poezijos ir eseistikos knygas (pirmoji Balsai, rašteliai – 1998 m.), monografiją apie tremtį Johanneso Bobrowskio ir Alfonso Nykos-Niliūno poezijoje, verčia iš vokiečių ir kitų kalbų (Walterio Benjamino Nušvitimai ir kt.), yra sudaręs lietuvių apsakymų rinktinę Troleibuso istorijos ir kt.

Literatūrologė Dalia Jakaitė