Latvė gidė: lietuviai turi „stuburą“

Šiauliai

Kristina ŠapytėŠaltinis: Etaplius.lt

35909

Cepelinai? O gal šakočiai, šokoladas ar gira? Kas traukia latvius būriais į Šiaulius? Apsipirkę turguje ar didžiuosiuose prekybos centruose, jie skuba pereiti miesto bulvaru ar apsilankyti svarbiausiuose muziejuose, kurių mieste net 20. Nauda ir malonumas būna suderinti, o visi poreikiai – patenkinti.

Balandžio 24 d. iš naujo atrasti Šiaulių atvyko per 40 kaimyninės šalies Latvijos gidų ir kelionių organizatorių. Juos į įvairias naujas edukacijas, degustacijas ir ekskursijas pakvietė Šiaulių turizmo informacijos centras. Informacinis turas nusidriekė per Šokolado ir Fotografijos muziejus, Centų kambarį, „Gubernijos“ rūsius ir kitur.

Gira seniausiuose 6 metrų aukščio rūsiuose mieste

„Labai patenkinta!” – net tris kartus pakartoja Latvijos turizmo gidų asociacijai priklausanti ekskursijų vadovė Silvija Lipska. Lietuviškai puikiai kalbanti latvė dėkoja už svetingumą bei švelnumą ir skuba pasakoti patirtus įspūdžius Šiauliuose.

Anksti ryte su Silvija geriame gilių kavą ir skanaujame neįtikėtino skonio pyragą istoriniame saldainių fabriko „Rūta“ pastate įkurtoje kavinukėje, vėliau kylame į viršuje įsikūrusį Šokolado muziejų. Anot gidės, šis daug įdomesnis už jų turimą „Laimos“ muziejų. Pasmaližiavę keliaujame apžiūrėti mieste veikiančios seniausios Baltijos šalyse alaus daryklos „Gubernija“. Silvija aikčioja žiūrėdama pro iliuminatorių, kaip milžiniškoje talpykloje verda gira. Jos temperatūra 100-104 laipsniai. Pro pravertas kitos talpyklos dureles matyti, kaip ant dugno guli duonos kriaukšlės, mat būtent iš jos „Gubernijoje“ daroma gira. Ilgai ėję įvairiais koridoriais ir vis lipę laiptais, pagaliau iš aukštai galime pamatyti produkcijos išpilstymo cechą, kur konvejeriu keliauja ne tik buteliai, bet ir statinaitės. Silvijos teigimu, toks industrinis turizmas jau seniai populiarus pasaulyje ir sparčiai populiarėja mūsų kraštuose. Ji ne aikteli iš nuostabos, nusileidusi į istorinius alaus daryklos rūsius. „Šešių metrų lubos? Aš tokia maža čia, – stebisi ji ir beria toliau. – Praėjusį kartą grįžusi iš Lietuvos, pasikviečiau draugų į svečius. Turėjau visokio alaus – čekiško, latviško, lietuviško, bet lietuviškas jiems buvo skaniausias. Jau planuojame išvyką į Šiaulius.“

Lietuvių „stuburas“

Regis, akys jau sočios reginių, bet reikia pamaitinti ir kūną. Lietuviškoji virtuvė jau pamėgta Latvijoje, todėl muzikiniame klube-smuklėje „Juonė pastogėje“ patiekti cepelinai greitai pradingsta mūsų skrandžiuose ir sulaukia puikaus Silvijos įvertinimo. Ji teisi – vietinė virtuvė daug skanesnė ten, iš kur ji ateina, juolab, Latvijoje cepelinų nepaskanausi.

Ko latviai važiuoja į mūsų šalį? Gidės teigimu, ne tik cepelinų ar šakočių. Jie čia įsigyja ir šokolado, alaus, lino siuvinių, avalynės ar tiesiog to, ko patys neturi, pavyzdžiui, žuvies užtepėlės su baravykais. Pirmas dalykas, Silvijos teigimu, ką daro latviai, atvykę į mūsų šalį, tai palygina pragyvenimo lygį. „Žmogus juk žiūri, kas jam geriau. Žinoma, atvykęs apžiūri miestą, bet užeina ir į parduotuvę. Ir būtent čia išryškėja skirtumai tarp šalių. Lietuviai yra kitokie. Jie turi „stuburą“. Žinau, kad lietuviai vadina latvius „ziergas galva“. Jums taip pat nepatinka, kai mes jus pavadiname „leiši“, bet būtent šis žodis reiškia „lietuvis“. Mes nesakome „lietuvis“, mes sakome „leiši“, bet veždama latvius turistus į Lietuvą aš visad paprašau to žodžio nevartoti, nors jis jokio neigiamo atspalvio latvių kalboje neturi. Net ir Lietuvą mes vadiname Leišzeme. 90 proc. tikimybė, kad pasakysime ne žodį „Lietuva“, – pasakoja gidė.

Paprašyta įvardyti,kuo skiriasi lietuvių ir latvių charakteris, Silvija iškart pasako: „Lietuviai garsesni. Sakoma, kad kai gatve eina du italai, kitiems nelieka vietos. Lietuviai, aišku, kitokie, bet panašumų yra. Jūsų charakteryje jaučiasi slaviškumo. Lietuvis su savo „stuburu“ eina pirmyn. Jei būna bendra lietuvių ir latvių grupė, aš latvius įspėju: „Nors jūsų ir dauguma, jūs darysite tai, ko norės lietuviai.“ Būtent tai ir yra jūsų „stuburas“, charakteris. Jei autobuse bus 36 latviai ir vos šeši lietuviai, vis tiek viskas vyks taip, kaip norės lietuviai. Jūs mokate kažkaip viską pasukti pagal save“, – juokiasi gidė.

Centai, fotografijos ir kremai

Taigi, sočiai pavalgę, toliau miname Šiaulių šaligatvius – keliaujame į Šiaulių universiteto bibliotekoje esantį Centų kambarį. Šis paminklas lietuviškai valiutai oficialiai buvo atidarytas 2015 m. vasario 16 d., Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Centais išklijuotos sienos ir lubos bei simbolinis sostas, virš kurio pakabinta didžiulė vieno lito moneta ir Lietuvos žemėlapis, nei vieno nepalieka abejingo. Silvija „pasimatuoja“ sostą ir būtinai įsiamžina šią akimirką. Žinoma, nepamiršta pavartyti ir bibliotekos fojė esančios didžiausios Lietuvoje knygos.

Pasigrožėti miesto panorama kylame į pačiame miesto centre esančio Fotografijos muziejaus terasą ant stogo. Užeiname ir į savotišką fotoaparatą – kamerą obskurą (lot. tamsus kambarys, taip pat – Pinhole). „Žiūrėk, atvirkščiame vaizde ant sienos vėliava ant Savivaldybės bokštelio plevėsuoja! Ši fotografija – gyva,” – kaip vaikas džiaugiasi viešnia iš Latvijos.

Seniausioje mieste 140 metų skaičiuojančioje „Valerijono“ vaistinėje-arbatinėje paskanaujame sveiko maisto, o lauktuvių namiškiams – unikalių kokybiškų, natūralių ir sveikų produktų iš įvairių Lietuvos ūkių – užsukame į „Skanaus maisto fabriką.

Kryžių kalnas – galinga energija

Smalsu, kur ji taip puikiai išmoko lietuviškai? Silvija prisimena jaunystę. „Studijavau Vilniuje. Aš – geologė. Kodėl studijoms pasirinkau Lietuvą? Latvijoje tuo metu nebuvo tokių studijų, galėjau rinktis iš Vilniaus ir tuometinio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas). Iš Vilniaus nepabėgau – organizuoju ekskursijas vokiečių grupėms iš Vilniaus į Taliną per visas tris Baltijos valstybes“, – pasakoja ji.

Šiauliuose gidė paprastai nesustojanti, paskutinįkart čia buvusi prieš ketverius metus. Su turistų grupėmis ji apsilankanti tik Kryžių kalne. „Atvirai? Man ten pasidaro bloga. Ten tiek daug energijos! Po to norisi tik atsigulti. Tą patį sako ir daugelis turistų, pasiūlau jiems nueiti pasėdėti autobuse”, – įspūdžiais dalijasi Silvija.

Gidė svarsto, kokia tai galėtų būti energija. „Pirmą kartą Kryžių kalne lankiausi 1997 m. su draugais amerikiečiais. Pamenu, sėdėjome kartu netoliese esančioje kavinėje, žiūrėjau pro langą, o jie susirūpino, kodėl aš tokia išbalusi. Juk ten atvažiuoja galybė žmonių fotografuotis. Manau, kad į tokią vietą negalima važiuoti tik dėl įdomumo”, – svarsto ji ir užsimena, kad, nepaisant to, Kryžių kalnas visad yra įtrauktas į jos maršrutą.

Pasakodama apie savo darbą, Silvija neslepia – važiuojant per tris Baltijos valstybes užsieniečiams pats įdomiausius miestas yra Ryga. „Tačiau jie labai patenkinti būna turėdami galimybę pasivaikščioti gamtoje, pavyzdžiui, Kuršių nerijoje ar Trakuose. Šiauliuose aplankome Chaimo Frenkelio vilą, “Rūtos” šokolado muziejų ir, aišku, Kryžių kalną. Sustojame čia ir pavalgyti cepelinų, – šypsosi Silvija. – Aš myliu Lietuvą, nes čia studijavau, be to, čia gyvena mano krikšto sūnus, tad puikiai žinau, kaip ir kuo gyvena ši šalis.“

Šiaulių turizmo informacijos centro inf.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt