„Lankydami mirusiuosius, nepamirškime ir gyvųjų, vis dar esančių su mumis…“

Kaunas

Ramutė ŠimukauskaitėŠaltinis: Etaplius.lt

152373

Ilgąjį Visų Šventųjų ir Vėlinių savaitgalį tradiciškai lankysime savo artimųjų kapus. Rudens lapais šiugždenantys takai, kuplūs chrizantemų žiedai, plevenančios žvakių liepsnelės sukuria ypatingą nuotaiką, skatina susimąstyti apie gyvenimo trapumą, savo santykį su Amžinybe, prisiminti į ją iškeliavusius artimuosius. Kiekvienam iš mūsų Vėlinių laikotarpis yra susijęs su vis kitomis prasmėmis ir prisiminimais.

Kaip turėtume įprasminti šį Vėlinių laikotarpį? – apie tai kalbuosi su Prienų Kristaus apsireiškimo bažnyčios klebonu, kun. teol. lic. Vaidotu LABAŠAUSKU.

–Gerbiamas klebone, kaip būtų galima paaiškinti tai, kad lietuviai ne tik per Vėlines labai daug dėmesio skiria kapų lankymui ir jų puošybai. Statomi gražiausi paminklai, artimųjų kapai nuklojami gėlėmis, uždegama daugybė žvakių. Ar tai liudija apie mūsų meilę išėjusiesiems?

–Viskas turi prasmę: ir gėlės žiedas, ir uždegta žvakė. Gėlės žiedas – laikinumo, deganti žvakė – gyvybės, prisikėlusio Kristaus simbolis. Kapinėse statomi paminklai ne tik pagarbos ženklas, bet pabrėžia žmogaus unikalumą ir istoriškumą. Daugumai žmonių svarbu turėti savo „mauzoliejų“ . Yra tikrai įspūdingų paminklų, sukurtų dėl įvairių priežasčių. Viena iš jų – noras parodyti savo meilę mirusiajam; kompensuoti neišsakytus jausmus. O kartais siekiama pastatyti tokį paminklą, kurį pastebėtų ir įvertintų kiti. Bet iš tikrųjų, visa tai pirmiausia dėl mūsų – mirusieji šio grožio juk nemato. Be abejo, gražiai ir nuolat prižiūrimi artimųjų kapai liudija apie mūsų pagarbą bei meilę išėjusiems.

– Ar todėl kai kurie žmonės vos ne kasdien lanko kapus?

–Kapinių lankymas bent šiek tiek sumažina netekties skausmą. Kadangi žmogus turi ne tik kūną, bet ir sielą, jam reikia ir dvasinio, ir fizinio ryšio, kurį artimojo kapas tarsi atstoja. Kaip kitaip artumą išgyvensi, jei ne lankydamas ir papuošdamas jo kapą? Tikintiems žmonėms didžiausią nusiraminimą, lankant artimųjų kapus, teikia malda. Ji yra tobulos meilės išraiška.

– Kokia malda tiktų labiausiai?

–Malda nesiejama su kokia nors „formule“. Tinka ir tradicinės maldos, kaip „Amžiną atilsį…“, ir sakomos savo žodžiais. Malda gera tiek, kiek nuoširdžiai ja išreiškiu savo meilę, troškimą. Ji kaip poezija – jei į žodžius nebus įdėta širdies, ji nesuskambės. Ją reikėtų suprasti, kodėl aš noriu, kad Viešpats mirusiajam teiktų amžinąjį gyvenimą. Pagal katalikų tikėjimą, yra pomirtinis gyvenimas su Dievu danguje arba be jo – skaistykloje ar pragare. Jei meldžiu artimiesiems amžinojo gyvenimo, vadinasi yra viltis, kad amžinybėje juos vėl pamatysiu. Būti be Dievo – ne bausmė, tai – pasirinkimas: ar noriu pasinaudoti šia galimybe ir vėl susitikti su savo artimaisiais?

–Dėl koronaviruso pandemijos nustatyta nemažai apribojimų. Žmonės raginami masiškai neplūsti į kapines, nesibūriuoti, saugoti save ir kitus. Kokiais kitais būdais galime prisiminti, pagerbti savo artimuosius?

–Aukščiausia maldos forma yra šv. Mišios, jos bus aukojamos visą Vėlinių aštuondienį. Per šią auką Dievas išganė žmones, kad taptų Jo amžinojo gyvenimo dalininkais. Jeigu dėl karantino nebus galimybės jose dalyvauti, už mirusiuosius galima pasimelsti namuose, stebint šv. Mišių transliaciją per televiziją. Kapines lankyti, o Mišiose dalyvauti galima visą Vėlinių savaitę. Manau, kad žmonės elgsis atsakingai, dėvės kaukes, ras tinkamą laiką pagerbti savo šeimos ir giminės mirusiuosius.

–Dažniausiai kapinėse prisimenami tėvai, seneliai, broliai, seserys, kiti artimieji. Ką galime padaryti dėl savo protėvių, kurių ir vardai užmaršty, ir kapai sunykę?

–Nors kapai sunyksta, bet sielos gyvena amžinai, todėl nesvarbu, kada jie mirė, meldžiamės už visus mirusiuosius, kurie amžinybėj, bet dar neprisikėlę kūnais. Mūsų gyvenimo tragedija – bėgantis laikas, mes jame įrėminti, o pas Dievą laiko nėra. Tikime trijų dimensijų bažnyčia: Keliaujanti – tai mes, Kenčianti – skaistykla, Triumfuojanti – dangaus šventieji. Per maldą visi bendraujame užtardami vieni kitus.

Šventumas yra giliausias troškimas ir poreikis. Tik ne visuomet jis teisingai suprantamas. Tai nereiškia davatkiškumo ar perdėto religingumo. Būti šventu – tai būti mylinčiu asmeniu. Meilė yra viso ko pagrindas. Juk norime mylėti ir būti mylimi nesavanaudiškai.

–Su Vėlinėmis prasidėjo tamsusis metų laikas, kai turime daugiau laiko pabūti su savo mintimis. Tačiau įtampa visuomenėje neslūgsta, prie to prisideda ir COVID -19 krizė, ir politinės batalijos. Kaip į savo gyvenimus įsileisti daugiau ramybės ir šviesos?

–Nors ir labai visi skubame, laidotuvės ir mirusiųjų paminėjimai yra stabtelėjimas, kuris primena mūsų pačių mirtingumą. Gyvenimas žemėje laikinas, todėl svarbu vertinti tai, kas yra šalia. Kol turime tėvus, kitus artimuosius, dažniau su jais bendraukime visais įmanomais būdais. Nieko vertingesnio už santykius sukurti negalime. Kai laimingi mūsų mylimi žmonės, šviesa aplanko ir mus pačius. O ramybę suteikia suvokimas, kad mirtis – tai vartai į tikrą gyvenimą, kurio labiausiai ilgimasi: amžinos laimės su savo artimaisiais.

Dėkoju už prasmingas mintis.

Dalė Lazauskienė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt