„Laisvės“ sala traukia egzotika ir galimybe sugrįžti į socialistinę realybę

Marijampolė

Birutė MontvilienėŠaltinis: Etaplius.lt

18469

Kalvarijos savivaldybėje, Jungėnuose, gyvenanti ir Jungėnų kultūros namams vadovaujanti Gema Vilinauskienė šių metų vasarą su sūnumi Mariumi, marčia Daiva ir marčios mama Elena atostogavo nuo sovietmečio laikų dar ir dabar kartais Laisvės sala vadinamoje Kuboje. „Man tai buvo kelionė į egzotiką ir tolimą praeitį, – sako Gema. – Ten tokia įspūdinga gamta ir kraštovaizdis, kad žodžiais viską sunku net nusakyti. Tai reikia pačiam pamatyti ir patirti. Tačiau aš ten grįžti nebenorėčiau dėl sunkiai pakeliamo didžiulio, iki 39 laipsnių siekiančio karščio, higienos problemų ir keisto pojūčio, kad tarsi sugrįžau į vaikystę, į gūdžius sovietmečio laikus, kai visi mūsų kaimo gyventojai vakarais rinkdavosi į vieną sodybą, kurios savininkas turėjo giminių Jungtinėse Amerikos Valstijose, žiūrėti televizoriaus. Kaimynams tą televizorių, kiek atmenu, atsiuntė ar kažkaip nupirko tie giminaičiai.“

Foto galerija:

Kelionė į Kubą – kelionė į praeitį

Apie tai, kad 9–10 valandų skrydis iš Londono į šalia Karibų jūros pakrantės įsikūrusios senosios Kubos sostinės Kubos Santjago (ispaniškai Santiago de Cuba) esantį Antonio Maceo oro uostą yra tarsi kelionė laiko kapsule, laiške „Suvalkiečiui“ pasakojo ir G. Vilinauskienės marti Daiva. „Mes su Mariumi ten šiemet keliavome jau ketvirtą kartą, tačiau tikrai ne dėl to, kad esame aistringi nardytojai ir norime pažinti Karibų jūros povandeninį pasaulį, – rašė Daiva. – Mes ten vis grįžtame ir, beje, važiuosime ir kitais metais, nes norime patirti jausmą, apie kurį rašoma visuose forumuose, – tai sugrįžimas į praeitį. Ir kiekvienas, apie tai rašantis ir pasakojantis, yra teisus, nes žodžiais to išsakyti neįmanoma. Kitas, tiesiog užburiantis ir ten vis grįžti traukiantis dalykas yra vietos žmonių paprastumas ir gebėjimas džiaugtis tuo, ką turi.“

Būtent Anglijoje gyvenantys Daiva ir Marius Vilinauskai ir buvo šios kelionės iniciatoriai, organizatoriai ir, kaip sakoma, fundatoriai. Prieš ketverius metus pirmos kelionės metu Kubą pamilusi pora nutarė šiemet su šia ypatinga šalimi supažindinti ir savo mamas ir joms tą kelionę padovanojo. Gemai ir Elenai Lietuvoje tereikėjo pasirūpinti vykstant į Kubą privalomais skiepais nuo difterijos, stabligės ir hepatito A bei B, susikrauti lagaminus ir sutartu laiku atskristi į Londoną. Visu kitu, taip pat ir ekskursine programa Kuboje, pasirūpino Daiva ir Marius.

Gema Vilinauskienė, dalindamasi įspūdžiais iš kelionės, pasakojo, kad po ilgo, kone 10 valandų trukusio, tačiau gana komfortiško skrydžio įspūdingu Didžiosios Britanijos avialinijų „Thomas Cook“ laineriu Kuba ją nustebino vos išlipusią iš lėktuvo. „Oro uoste pasijutau tarsi kalėjime, – pasakojo Gema. – Ėjome kažkokiais tuneliais, visur grotos, aplink zuja kariškiai su šunimis, šunys apuosto ne tik lagaminus, bet ir žmones. Nė viename oro uoste, kuriame esu buvusi, tokio patikrinimo neteko matyti.“

Viešbutis – valstybė valstybėje

Oro uoste įveikusi visus patikrinimus ir susitvarkiusi reikiamus formalumus kompanija autobusu nuvyko į tiesiog Karibų jūros pakrantėje įsikūrusį viešbučių kompleksą. „Viešbutis – tai, galima sakyti, valstybė valstybėje, – pasakojo Gema. – Jame tikrai nieko netrūko: malonus aptarnavimas, įvairus maistas, vaisiai, gėrimai, buvo net ledų. Buvo rūpinamasi netgi tuo, kad viešbučio teritorijoje nesiveistų uodai. Kiekvieną vakarą viešbučio teritorija pravažiuodavo į rusišką „viliuką“ panašus automobilis, iš kurio būdavo paskleidžiami dūmai nuo uodų. Apskritai viešbučio personalas buvo labai paslaugus. Tačiau ten įprasta, kad už kiekvieną krustelėjimą turistai viešbučio darbuotojams duoda arbatpinigių, dažniausiai po vieną pesą, kuris prilygsta 1,15 euro.“

G. Vilinauskienė viešėdama Kuboje pasakojo sužinojusi įdomų dalyką – kad viešbučių tarnautojai kiekvieną mėnesį valstybei privalo sumokėti po 5 JAV dolerius. Turistei iš Lietuvos buvo įdomu ir tai, kad viešbučiuose ir kitose vietose, kur lankosi turistai, atsiskaityti naudojami vadinami konvertuojami pesai. Jie skiriasi nuo tų pesų, kuriuos atsiskaitydami naudoja vietos gyventojai. Konvertuojamo ir vadinamojo „medinio“, senojo Kubos peso, ir dolerio santykis yra maždaug 1:25.

Stebino skurdas ir žmonių darbštumas

Kadangi Gemos sūnus ir marti Kuboje ir, beje, tame pačiame viešbučių komplekse lankėsi jau ketvirtą kartą, Kuboje pora jau turi pažįstamų ir net draugų. Jie pasakojo, kad vietos gyventojų vidutinis mėnesio atlyginimas siekia vos 5–25 JAV dolerius. „Tikrai buvo keista girdėti, kad gatvių valytojų darbas, vietos gyventojų nuomone, yra prestižinis, – pasakojo moteris. – Pasirodo, gatves valantys darbuotojai per mėnesį uždirba „net“ 30 JAV dolerių. Ir savo darbą jie atlieka tikrai kruopščiai ir sąžiningai. Vietos miestų ir miestelių gatvėse tikrai labai švaru. Tačiau tereikia užeiti į viešąjį tualetą ir nuomonė apie šalį iškart pasikeičia. Tualetuose labai nešvaru, o apie vandenį rankoms nusiplauti nėra net ko kalbėti.“

Pasakodama įspūdžius apie tolimą šalį, G. Vilinauskienė teigė, kad lankydamasi Kuboje atkreipė dėmesį, jog šios šalies žmonėms geriamas, švarus vanduo yra didelė problema. „Viešbučiuose turistai geriamuoju vandeniu yra visiškai aprūpinti, tačiau gyvendamas prabangiame viešbutyje negali nematyti, kad už viešbučio tvoros vietos gyventojai geriamąjį vandenį pilasi iš aprūdijusių didžiulių cisternų, – pasakojo Gema. – Kitas dalykas, kad skurdžiai apsirengę, varganuose, be baldų nameliuose gyvenantys vietos žmonės atrodo laimingi, šypsosi. Kaip supratau, dauguma jų dirba tarsi kolūkiuose, aptarnavimo sferoje – siuvyklose, viešbučiuose, parduotuvėlėse. Tačiau visi jie prie savo kuklių namelių dar turi žemės sklypelius ir juose augina bananus, mangus, kitus vaisius. Susidariau įspūdį, kad tai labai darbštūs žmonės. Kai sūnaus išsinuomotu automobiliu keliavome po šalį, įsitikinau, kad galima sustoti prie bet kurio namelio ir iš jame gyvenančių žmonių nusipirkti vaisių, sūrio ar uogienės. Tuomet nori nenori į galvą ateidavo minčių apie kai kuriuos mūsų žmones, kurie gyvena skųsdamiesi, tačiau prie namų esančiuose sklypeliuose nė bulvės neužsiaugina.“

Patyrė daug nepakartojamų įspūdžių

G. Vilinauskienė pasakojo, kad marti ir sūnus jai su svočia Kuboje buvo parengę ir labai įsimintiną turistinę ir pažintinę programą. Mariaus išsinuomotu folksvagenu kompanija apvažiavo kone visą Kubos Santjago regioną, aplankė Santjage esančią San Pedro de la Roca tvirtovę, kuri yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, pabuvojo nacionaliniame parke, kuriame laisvai gyvena įvairūs gyvūnai. Su vedliu visa kompanija per džiungles keliavo prie įspūdingo grožio didžiulių krioklių ir juose maudėsi patirdama adrenalino pliūpsnį, nes maudynių vietoje nėra įrengta jokių turėklų ar kitų saugos priemonių. Be to, Mariui pavyko suorganizuoti, kad vienas vietos gyventojas savo namelio kieme jiems iškeptą paršelį. Keturias valandas trukęs kepimo procesas, kaip ir paršelio valgymas, G. Vilinauskienės teigimu, buvo tarsi ritualas, o paršelio mėsa – nenusakomo skanumo.

Vis dėlto bene daugiausia įspūdžių Gema pasakojo patyrusi delfinariume. „Aš labai bijau šliužų, kai kurių gyvūnų, todėl ir į delfinariumą, kuriame su turistais pramogauja dresuoti delfinai, eiti labai bijojau, – atviravo Gema. – Tačiau baimę nugalėjo noras patirti tą jausmą, kurį patiria prie delfinų prisilietę žmonės. Įlipau, priplaukė delfinas ir aš jį apsikabinau. Tai buvo kažkas nepakartojama, ir to jausmo žodžiais neįmanoma apsakyti! Atrodė, kad tas delfinas viską supranta – visas mano baimes ir kitus potyrius ir tarsi drąsindamas prisiglaudęs kažką sako į ausį: „A... a... a...“

Fidelis Kastro – vis dar garbinamas

G. Vilinauskienės teigimu, su artimaisiais keliaudama po Kubą ji įsitikino, kad vietos žmonės vis dar tebegarbina Fidelį Kastro ir kitus revoliucionierius. Pakelėse kompanija matė daugybę atminimo akmenų, skirtų žuvusiems revoliucionieriams. Beje, būtent Santjage 1953-ųjų liepą Fidelio Kastro vadovaujamos pajėgos šturmuodamos Monkados kareivines pradėjo Kubos revoliuciją.

Tačiau Gema neslepia pastebėjusi ir kitą dalyką – vietos žmonės vengia artimiau ar ilgiau bendrauti su turistais, stebi, ar į juos dėmesio neatkreipė visur marširuojantys kareiviai. Netgi paplūdimyje gėrimu pavaišintas Gemos sūnaus bičiulis, nardymo instruktorius, išvydęs, kad artinasi paplūdimyje patruliuojantys kareiviai, vienkartinį puodelį su gėrimu paslėpdavo, kad patruliai nepamatytų, jog jis vaišinamas tokiais pat gėrimais, kokius geria užsieniečiai turistai. Beje, anot G. Vilinauskienės, dauguma tame pačiame viešbutyje, kaip ir jų kompanija, gyvenusių užsieniečių buvo turistai iš Kanados.

Permainos vietos žmonių dar nepalietė

Jau ketvirtą kartą šiemet Kuboje lankiusis Gemos marti Daiva Vilinauskas, paklausta, ar per tuos ketverius metus, jos ir Mariaus akimis, Kuboje įvyko pastebimų permainų, teigė, kad pokyčių pastebėjo jau pernai, kai JAV prezidentas Barakas Obama su Kuba leidosi į derybas. „Pernai atskridę į Kubą jau oro uoste pasigedome daugybės senovinių automobilių, o atvykusių į viešbutį aikštelėje mūsų laukė penki nauji, nuomai skirti automobiliai, – pasakojo Daiva. – Be to, ir internetas atpigo, nors vietų juo naudotis nepadaugėjo. Todėl geresnius telefonus turintys vietos gyventojai dažniausiai įsikuria netoli viešbučio teritorijos ir stengiasi prisijungti naudodami mokamas korteles.“

Deja, vietos gyventojams, Daivos teigimu, gyvenimo sąlygos per tą laiką nepasikeitė. Valdžia draudžia turistams lankytis vietinių namuose, todėl jie šio draudimo skrupulingai paiso ir į savo namelius niekam neleidžia įeiti. Paršeliui kepti buvo privalu gauti seniūnijos leidimą.

D. Vilinauskas pasakojo, kad vietos žmonėms, kaip ir prieš ketverius metus, neleidžiama lankytis ten, kur lankosi turistai, vykti į ekskursijas, į delfinariumą ar pasiplaukioti laivais. „Kuboje viskas priklauso valstybei ir eilinis žmogus negali turėti netgi nuosavo automobilio, nebent jį naudoja dirbdamas, tačiau tuomet ir darbas yra laikomas kaip tarnyba valstybei“, – teigė Daiva.

Vietos parduotuvėse ir degalinėse dar tebenaudojami mediniai skaitytuvai, o čekiai išrašomi ranka. Beje, parduotuvių lentynose – tik miltai, makaronai, kurie irgi vietiniams gyventojams parduodami tik pateikus tam tikrus talonus.

D. Vilinauskas pasakojo, kad dauguma turistų stengiasi padėti vargingai gyvenantiems, tačiau labai draugiškiems ir turistams neįkyrintiems vietos žmonėms. Jiems negailima arbatpinigių, gabenama drabužių, avalynės, kitų reikmenų. Daiva su Mariumi irgi kasmet veža lauktuvių bičiulio nardymo instruktoriaus šeimai ir ypač stengiasi nudžiuginti jų sūnų. Berniukui sutuoktiniai veža vaikiškų knygų, mokyklos reikmenų, žaislų. „Reikia pamatyti vaiko reakciją, kai jis į rankas paima komiksų knygą su užduotimis, – sakė Daiva. – Tai galima prilyginti žmogaus, kuris laimėjo aukso puodą, džiaugsmui.“

G. Vilinauskienės ir D. Vilinauskas nuotraukos

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt