Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Etaplius.LTŠaltinis: Lazdijų rajono savivaldybė
Muziejininkė Jūratė Paciukonienė renginį pradėjo žodžiais: „Laisvės kovų muziejaus istorija – istorija apie namus, apie tikruosius šeimininkus Petrauskus... Ignas Albavičius – gražiausio mūrelio tuometinėje Lazdijų Dumblio gatvėje šeimininkės Eleonoros Petrauskienės brolis, iš dalies finansavęs namo statybas. Be Petrauskų, Albavičiaus pastangų nebūtų ir šio namo, dabar – muziejaus“. Ne vieną kartą buvo paminėtas prelato Igno Albavičiaus linksmas, draugiškas, atviras būdas, polinkis bendrauti. Jis buvo ne tik parapijos klebonas, bet viso Amerikos lietuvių gyvenimo judintojas ir vedėjas, bet kokio kultūrinio ar tautinio apsireiškimo skatintojas.
Atkarpoje tarp dviejų gyvenimo taškų – gimimo ir mirties – būna daug nuostabių valandų. Registruodami tas valandas, pradedame nuo pirmojo taško – 1890 m. liepos 29 d., kada gimė Ignas, penktasis vaikas pasiturinčio ūkininko šeimoje. Dar nebaigęs gimnazijos, Ignas jau norėjo stoti į seminariją. Baigęs gimnaziją pirmuoju mokiniu, 1907 m. įstojo į Seinų seminariją. Mokslas jam sekėsi gerai. Albolongus, kaip jį pravardžiuodavo mokslo draugai, buvo gabus, jam niekada nereikėjo laikyti egzaminų mokslo metų pabaigoje.
Į JAV Ignas Albavičius išvyko 1914 m. Dvidešimt dvejus metus klebonavo Čikagos Dievo Apvaizdos parapijoje, po to perkeliamas į Šv. Antano parapiją Ciceroje. 1954 m. Jo Šventenybė popiežius Pijus XII kunigą Igną Albavičių įšventino į prelatus.
Ne tik Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijoje, ne tik Vyčių ar Vargonininkų, Ateitininkų ir Katalikių moterų draugijose, Labdarių sąjungoje arba Seselių rėmėjų organizacijoje, ne tik Susivienijime ar Tautos fonde bei Tautos ižde, bet visur, kur tik buvo reikalingas žmogus, lietuvis ir katalikas, kur tik reikėjo patarimo ar paprasčiausio bendravimo – visur ten buvo prelatas Albavičius. Po visų darbų, kaip jis pats pasakoja, išvykdavo atsigauti Lietuvon.
Joje buvo parvykęs 4 kartus: 1922, 1928, 1931 ir 1938. Visose kelionėse prelatas atsigaudavo dvasiškai: regimas Lietuvos augimas būdavo didelė paguoda ir paskatinimas tolesniam darbui. Ignas Albavičius buvo visų mėgiamas. Visuomenė įvertino prelato darbą: Vyčiai, su kuriais jis tiek daug dirbo, apdovanojo garbės naryste, Lietuvos Vyriausybė 1937 m. vasario 19 d. įteikė Gedimino rikijo 3-čio laipsnio ordiną. Gyvendamas Amerikoje Ignas Albavičius pasiliko toks pats, koks buvo Seinų seminarijoje, nuolat rūpinosi ne tik bažnytiniais reikalais, bet kiek galėdamas padėdavo ir Lazdijuose gyvenantiems artimiesiems.
Parodą „Tarp Čikagos ir Lazdijų“ Laisvės kovų muziejuje galima aplankyti iki rugpjūčio 11 d.