Ekspozicijos pagrindą sudaro Švažų šeimos saugomi kūriniai, dalį darbų paskolino kolekcininkas Valdas Gaurelis. Tapytojas J. Švažas anksti paliko šio pasaulio triukšmą, garbaus amžiaus M. Švažienė negalėjo atvykti, tačiau parodos atidaryme dalyvavo sūnus Saulius Švažas. Ekspoziciją pristatė menotyrininkė dr. Dalia Karatajienė.

Kultūros renesansas

„Didžiulis kultūrinis įvykis yra ši paroda Šiauliuose. Vienoje salėje pirmą kartą eksponuojami du iškilūs menininkai, klasikai, įrėžę svarbų pėdsaką Lietuvos mene, – kalbėjo dr. Dalia Karatajienė. – J. Švažas – vienas svarbiausių dailininkų šiuolaikinės lietuvių tapybos istorijoje, atsinaujinimo šauklys. O be M. Švažienės virtuoziškos meistrystės neįsivaizduojama Lietuvos meninės tekstilės panorama. Su J. Švažo vardu siejamas Lietuvos kultūros renesansas, jis pradėjo lietuvių tapybos moderninimo kelią. 1960–1965 m. kilus meno atsinaujinimo bangai, jis tapo pagrindine klasikinio modernizmo judėjimo varomąja jėga kaip talentingas tapytojas, pedagogas ir parodų organizatorius.“

 

Menotyrininkė persakė Vinco Kisarausko prisiminimus apie diskusijas Švažų kūrybinėje studijoje, savotišką batalijų laikmetį, koloristinį sąjūdį, kuriame dalyvavo S. Džiaukštas, J. Čeponis, L. Surgailis, J. Švažas bei kiti menininkai. D. Karatajienės teigimu, J. Švažas toje meno laisvėjimo, o sykiu ir ideologinio lygmens kovoje atliko ypatingą vaidmenį: 1965 m. Maskvoje vykusi Pabaltijo šalių dailės paroda, jam inicijuojant, išaugo į Vilniaus tapybos trienales. Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkai siekė atitrūkti nuo ideologizuoto pasaulio vaizdavimo, generavo naujas idėjas, davė impulsą kaitai. Tose trienalėse atsiskleidė milžiniška J. Švažo drąsa ir gebėjimas generuoti idėjas.

Kūrybinis perversmas J. Švažo tapyboje, pasak D. Karatajienės, yra ir jausminis, ir racionalus: „Mūsų kultūrinėje sąmonėje dažniausiai buvoja peizažas. Jis visada mums artimas. J. Švažo tapyboje peizažas pasipildė nebūdingais motyvais – technologiniais, inžineriniais. Pradėjo reikštis nauja plastinė kalba, išryškėjo skaisti, ryški spalva ir labai aiškus kontūras. Spalva veikia tiesiogiai emocionaliai, psichologiškai ir fiziologiškai. O linija, kurią pradėjo J. Švažas, spalvą suturėdamas, ją apribodamas, yra racionalumo pradas. J. Švažas pradėjo urbanistinio peizažo atšaką, bet tai nereiškia, kad tradicinis peizažas pasitraukė kažkur į nuošalę. Jis ir toliau buvo, bet įgijo tų ekspresyvių, metaforiškų elementų, tarsi atsitraukdamas nuo realistinės dailės tėkmės.“

Dr. D. Karatajienės teigimu, šia plastine kalba, išreiškiančia objektų įtaigą, dailininkas kalbėjo ne tik apie industrines struktūras, bet ir apie itin jo mėgtus medžius bei portretuojamus asmenis. Portretuose taip pat išryškėjo didelė drąsa. Ryškus siluetas, neretai ir juodas, sodrus kontūras suteikia paveikslams ypatingo dramatizmo, poetikos. Daugelio atvaizdų modelis buvęs jis pats – gal dėl to, kad daryti kito žmogaus portretą – tai kurti santykį, įeiti į kito žmogaus erdvę, atsižvelgti į jo norus. Tai varžytų kūrėjo laisvę.

„Ritminės dekoratyvių paveikslo plokštumų struktūros J. Švažo kūryboje yra naujos tapybinės kalbos ir naujos tematikos išraiška, išsivadavimo iš ideologizuoto realistinio mąstymo ženklas. J. Švažo kūrybos albume, išleistame jo 90-mečio proga, yra Justino Marcinkevičiaus mintis, kad J. Švažą galima sieti su Lietuvos kultūros renesanso pradžia, – apibendrino D. Karatajienė. – Tai simbolizuoja J. Švažo medis. Spalvoti jo medžiai tapo moderniosios dailės vieškeliu.“

 

Erdvių trauka

Šią parodą galima būtų įvardinti simboliškai – „Erdvės“. Pasak D. Karatajienės, tai abu autorius vienijanti metafora. Tik J. Švažo erdvės ryškesnės tapybinės kalbos išraiška, o M. Švažienės kūriniuose jos atsiskleidžia tiesiogiai, didžiuliais kosminiais rutuliais, nežemiško švytėjimo planetomis, žėrinčiomis gamtos spalvomis. Menotyrininkės teigimu, dailininkės trauką erdvėms atskleidė jos dar 1970 m. nuaustas gobelenas „Plaštakės“ – pirmasis trimatis šios rūšies kūrinys Lietuvoje.

„M. Švažienė kūryboje, tikrąja to žodžio prasme, gyvena 70 metų. Stebėtina, bet garbaus amžiaus būdama tebeaudžia gobelenus savita technika, mažai kas tokia bekuria, – sakė menotyrininkė. – M. Švažienė visatos, erdvės motyvus naudoja kaip pagrindinius. Planetas, visatos detales formuoja į dekoratyvius vaizdinius. Gobelenai stebėtinai sugeria šviesą, spalvos poveikis be galo stiprus. Marija savo kūrybine esme yra tapytoja. Tik jos tapybos priemonė – siūliukas, brėžiantis formą. Parodoje eksponuojamų gobelenų kosmosas skleidžia nepaprastą Visatos gyvybingumą ir drauge vitališką kūrėjos energiją, skleidžia šviesų, pozityvų būties pojūtį.“

Menininkų sūnus S. Švažas sakė, kad J. Švažo tapyba Šiauliuose eksponuota bene prieš 30 metų, o M. Švažienės parodų čia nebūta. Įdomu, kad tokia paroda, kai abiejų menininkų kūriniai eksponuojami vienoje salėje, vyksta pirmą kartą. Gražu, kaip jie dera tarpusavyje, nes ir tėčio, ir mamos darbuose ryškus erdvės motyvas, simbolizuojantis veržimąsi į laisvę. Jis atkreipė dėmesį į J. Švažo autoportretą, pavadintą „Žmogus tarp sienų“ (1975), kuriame juntama metaforiška suvaržymo būsena, noras ištrūkti. J. Švažo medžiai, sūnaus teigimu, taip pat stiebiasi, veržiasi į kitas erdves. Pasipriešinimą socialistinio realizmo rutinai liudija „Kosminis peizažas“. Ano meto recenzijose buvo kritikuojama, kad kosminis aparatas be raudonų žvaigždžių ir neaišku, kur skrieja. Pasak S. Švažo, mamos kūryboje taip pat svarbus kosmosas bei medžio motyvas. Sielų artumą ypatingai išryškina M. Švažienės rausvomis žaromis tviskantis gobelenas „Saulė leidžiasi“ (2005), sukurtas pagal to paties pavadinimo J. Švažo darbą.

 

Neišgirsta rapsodija

Gėriesi virpančiomis gobelenų spalvomis ir pajauti muzikos ritmą. Vaizdų muzikalumas užburia. S. Švažas pasidalijo įdomia istorija, kaip mamos kūrinys įkvėpė garsų šveicarų kompozitorių, bet kūrinio išgirsti neteko.

1975 ar 1974 m. Sauliaus Sondeckio kvietimu šveicarų kompozitorius, pianistas Gaetanas Giuffrè koncertavo Vilniuje. M. Švažienės kūrinių parodoje išvydo gobeleną „Erdvės“ ir susižavėjo nepaprastu jo muzikalumu. Muzikantas išsivežė mažesnę kūrinio kopiją, tačiau ryšys nutrūko. Tik 2007 m. iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro gaunama žinia apie KGB archyvuose rastą 1976 metų siuntą iš Gaetano Giuffrè. Joje – partitūra „Rapsodija Vilniui ir Lietuvai“. Tuomet autorius jau buvo miręs. Paaiškėjo, kad mūsų šalyje jis buvo tapęs persona non grata už Romo Kalantos įvykių paviešinimą Šveicarijoje, todėl kūrinys liko nesugrotas.

Skamba unisonu

Kolekcininkas V. Gaurelis sakė esąs dėkingas likimui už galimybę pažinti J. Švažo kūrybą. Jis domisi XX a. tapyba, J. Švažo kūrinių jo kolekcijoje – jau kelios dešimtys. Vyras džiaugiasi galėjęs prisidėti prie parodos. Kolekcionavimas esą prasidėjo banaliai, iš pradžių tik bandęs užpildyti tuščias naujo namo sienas. „Įsigijau vieną darbą, antrą, trečią... Atsirado atgaiva, supratimas, kad galiu leisti sau tokį malonumą. Prasidėjo gilinimasis, darbų studijavimas. Tai begalybė... – dalijosi potyriais kolekcininkas. – Kaskart naujų dalykų atrandi. Man buvo nežinomas J. Švažas kaip portretistas, bet apsilankęs Klaipėdos Baroti galerijos surengtoje parodoje supratau, kad jis gerokai platesnis – ne tik medžiai. „Laiptų galerijos“ parodoje smagu Mariją ir Joną Švažus matyti kontekste. Jie vienas kitą papildo. Tiek metų atsiskyrimo, o vis dar skamba unisonu. M. Švažienės kūrinių dar neturiu, bet abiejų dailininkų artumas stulbina.“

Apie autorius

Jonas Švažas, vienas žymiausių XX a. 7–8 dešimtmečio Lietuvos tapytojų, gimė 1925 m. rugpjūčio 5 d. Urvikiuose (Mažeikių valsčiuje), mirė 1976 m. gruodžio 14 d. Vilniuje. 1975 m. apdovanotas LSSR valstybinė premija.

Marija Švažienė gimė 1930 m. rugpjūčio 14 d. Kaune. Ji – viena žymiausių Lietuvos tekstilininkių. 1980 m. apdovanota LSSR valstybine premija.

Paroda „Laiptų galerijoje“ veiks iki lapkričio 12 d.

Teresė Hokienė