„Laimė, kai žmogus nėra padalytas savyje“

Vilnius

Eva KazlauskienėŠaltinis: Etaplius.lt

330

„Koks mano laimės receptas? Būkite laimingi“, – šypsojosi J. E. Kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Atvykęs į knygos apie savo gyvenimą „Taip, laimingas“ pristatymą, Jo Eminencija kalbėjo ne tik apie laimę, bet ir apie kančios prasmę, išeivijos rūpesčius, kad Lietuva taptų laisva, ir prognozavo, kad naujas popiežius gali būti kilęs iš Azijos.

„Kaip parašiutu nusileidau į Lietuvą“

J. Em. kardinolas Audrys Juozas Bačkis, sulaukęs garbingo amžiaus ir pasitraukęs iš Vilniaus Arkivyskupo sosto, pagaliau turi laiko maloniems užsiėmimams. Su savo geru bičiuliu, poetu, vertėju, Nacionalinės premijos laureatu Antanu Gailiumi jis valandų valandas kalbėjosi ir pasakojo apie ilgą ir margą savo gyvenimą – vaikystę lietuvių inteligentų šeimoje
Paryžiuje, tarnystę Bažnyčiai apaštališkosiose nunciatūrose Turkijoje, Nigerijoje ir kituose tolimuose kraštuose, bendradarbiavimą su popiežiumi Jonu Pauliumi II Romos Kurijoje ir kt.

A. J. Bačkį kalbinęs profesorius Paulius Subačius teigė, kad viena savybių, kurios pritrūksta Lietuvoje ir kuri Europos kultūrai išganinga – gebėjimas pažvelgti į save iš šono ir iš savęs pasijuokti: „Išeivijoje buvo labai daug žmonių, kurie visus sovietų okupacijos metus kasdien kartojo, kaip jie laukia Lietuvos išsivadavimo ir kad tada sugrįš. Grįžo labai nedaug, o
A. J. Bačkis grįžo.“

Jo Eminencija atsakė paprastai – jis yra paklusnus Dievo tarnas, tad ir vyko ten, kur buvo siųstas. Užaugęs Prancūzijoje jis ir manė, kad ten gyvens toliau, tačiau po studijų Romoje situacija pasikeitė.

Vatikano antrajame susirinkime, kuriame susirinko 2 800 viso pasaulio vyskupų, pirmas klausimas buvo, kodėl Šv. Sosto tarnyboje beveik visi yra italai. Juk taip visuotinė bažnyčia nėra atstovaujama.

Atvirai. J. Em. kardinolas Audrys Juozas Bačkis: „Kaip parašiutu nusileidau į Lietuvą po 50 metų. Išvažiavau 1938 m., grįžau 1992 m. Mano toks čigono gyvenimas buvo“, – šypsojosi jis. Autorės nuotr.

Tada A. J. Bačkis buvo pakviestas į Vatikaną dirbti diplomatinėje tarnyboje. „Šis darbas man nebuvo prie širdies. Nenorėjau būti diplomatu, nes mano tėvelis buvo diplomatas. Su popieriais dirbti nenorėjau, nenorėjau politikos. Bet jei apsiėmiau tarnauti bažnyčioje, šią tarnystę turėjau priimti. O tada prasidėjo kelionės po visą pasaulį. Kur siuntė, ten ėjau. Filipinai, Šiaurės Amerika, Turkija, Afrika. Pats paprašiau į Afriką. Man įdomu buvo ją pažinti“, – sakė jis.

Vatikano biure A. J. Bačkis išbuvo 14 metų. Vėliau popiežius Jonas Paulius II jį pasiuntė į Olandiją, o tada Lietuva atgavo laisvę. Reikėjo vyskupo Vilniuje ir Šventasis Tėvas nutarė, kad jis gali grįžti ir ten dirbti.

„Kaip parašiutu nusileidau į Lietuvą po 50 metų. Išvažiavau 1938 m., grįžau 1992 m. Mano toks čigono gyvenimas buvo“, – šypsojosi jis.

„Visi žinojo, kad esu kitoks paukščiukas“

J. Em. teigė, kad Vakarų pasaulis netikėjo, jog Lietuva išsilaisvins. Du pirmieji jo sutikti žmonės, kurie tuo tikėjo, buvo jo tėvelis ir popiežius Jonas Paulius II. Jo tėvelis visur, kur galėjo, skleidė žinias apie Lietuvą, vis primindavo pasauliui, kad Sovietų Sąjunga po karo užgrobė dalį Europos.

Sovietmečiu Europos šalys net negirdėjo apie Lietuvą. Tik kai kurie šviesesni žmonės žinojo, kad ši šalis yra Sovietų Sąjungos sudėtyje, bet kaip ji ten atsirado, nerašė jokie istorijos vadovėliai.

A. J. Bačkis sako, kad didžiausias nuopelnas, jog Lietuva tapo laisva – pačių Lietuvos žmonių. Dabar daugelis prisimena okupacijos metų skaudžius įvykius, išdavikus. A. J. Bačkis sako, kad Jonas Paulius II yra pasakęs, kad neturi būti nei laimėtojų, nei pralaimėtojų.

„Ne užmiršti, bet atleisti tiems, kurie jus skriaudė. O tie, kurie yra kalti, turėtų bent atsiprašyti“, – sakė jis, pridurdamas, kad tai nebuvo padaryta.

A. J. Bačkiui teko sutikti Paryžiuje žmonių, kurie net būrė bendraminčius melstis už Lietuvos laisvę. „Dėkoju tėveliui, šeimai, kad mane užaugino lietuviškoje dvasioje. Mokyklos lietuviškos nebuvo. Kiek mama išmokino lietuvių kalbos, tiek išmokau. Net pykdavau. Vasarą vaikai kieme žaidžia, o man – diktantai. Aiškina man, kur nosinė, kur nenosinė“, – šypsojosi jis.

Grįžti į Lietuvą A. J. Bačkiui buvo džiaugsmas ir malonumas. 14 metų Vatikane jam teko rūpintis pavergtų kraštų reikalais. Pažinojo visus Lietuvos vyskupus, kurie papasakodavo, kokia yra padėtis. „Mūsų darbas Vatikane buvo derėtis su komunistų kraštais, kad išlaisvintų kokį vyskupą iš kalėjimo, gautume galimybę paskirti vyskupą“, – prisiminė jis.

Draugai prancūzai
A. J. Bačkį pažinojo kaip lietuvį. „Nors kalbėjau prancūziškai, visi žinojo, kad esu kitoks paukščiukas, kad man ta Lietuva rūpi. Kai grįžau į Lietuvą, jie sukruto. Pasakiau, kokia padėtis, jie susirūpino. Suorganizavo klasės draugus, skautus, įkūrė asociaciją ir visokiais būdais rėmė Lietuvą. Atvežė man lovą, kai pamatė, kokioje dėžėje miegojau. Jie organizavo šventes, rūpinosi neįgaliais vaikais. Jie kartu ir meldėsi už mane, Lietuvą. Kiek jūsų susirenka pasimelsti už Sirijos katalikus?“ – klausė dvasininkas.

A. J. Bačkis teigė, kad Šv. Mikalojaus parapijos namuose, kuriuose gyveno 1992-aisiais, sąlygos buvo nelengvos. Nebuvo karšto vandens, tad jo pasišildydavo spirale, naudojosi kaimynų vonia.

Vis dėlto kardinolas sakė, kad sunkiau buvo gyventi Turkijoje, kur vienas mažas kambarėlis buvo ir jo miegamasis, ir biuras. O Afrikoje ir Filipinuose kankino ligas platinantys vabzdžiai.

Naujasis popiežius gali būti kilęs iš Azijos

A. J. Bačkis apgailestavo, kad bažnyčios tikslas – suburti stiprias tikinčiųjų bendruomenes – bendrystės mokyklą ir namus – vis dar nepasiektas. Sovietmečiu žmonės galėjo tikėti slapta, širdyje, todėl ypač miestuose išnyko tikinčiųjų bendruomenės.

„Mano svajonė buvo pastatyti bažnyčią ant bendravimo tarp žmonių ir kunigų pagrindo, sukurti broliškesnius santykius. Man bažnyčia turi būti atvira visiems. Pykdavo ant manęs, kad į Katedrą įsileisdavau
A. Brazauską. Man partija nesvarbu. Mes giname tiesą, žmogaus gyvybę, esame laisvi nuo politikos. Mes negalime nurodyti, kokie turi būti įstatymai, bet galime pasakyti, kokie yra mūsų moralės principai. Bažnyčia turi formuoti žmonių sąžinę, kad balsuodami jie pasirinktų gerus žmones“, – kalbėjo kardinolas.

Europa kūrėsi krikščioniškų vertybių pagrindu, bet dabar einama kitu keliu, vertybės nebesaugomos. Tad nenuostabu, kad katalikiškos bendruomenės Europoje yra likę vos trečdalis, katalikybės centras nebėra Europa.

Dabar stipriausia katalikų bendruomenė susibūrusi Pietų Amerikoje, todėl natūralu, jog dabartinis popiežius Pranciškus – iš Argentinos. Jo Eminencija sakė drįstas prognozuoti, kad naujasis popiežius gali būti kilęs iš Azijos šalių, nes ten itin sparčiai populiarėja krikščionybė.

Palinkėjęs visiems būti laimingais, o to galima pasiekti kasdien padarius po gerą darbą ne sau, o kitam, A. J. Bačkis sakė, kad laimingas žmogus tas, kuris elgiasi pagal savo sąžinę. „Laimė, kai žmogus nėra padalytas savyje“, – sakė jis.

Jo Eminencija kalbėjo ir apie kančią. Neslėpęs, kad kančios prasmė yra slėpinys, jis teigė sutikęs giliai tikinčių žmonių, kenčiančių ligų skausmus, prieš kuriuos beliko nusilenkti.

„Reikia mokėti priimti kančią su dvasine nuostata. Atsakymas yra Kristuje, kryžiuje, kad jis sutiko priimti kančias, kad palengvintų mūsų kančias. Tai nėra atsakymas, bet kai žmogus priima kančią… Matai, kad žmogus eina prie gyvenimo galo, žino, kas jo laukia, bet yra visiškai dvasiškai ramus, kad aš nusilenkiu. Tik tikintis žmogus gali tai priimti ir pakelti. O kurie mažiau tiki, tiems visiems kyla klausimai, kokia gyvenimo prasmė, kas bus po mirties, kas yra kančia, kas yra blogis. Tai klausimai, į kuriuos turi kiekvienas pats sau atsakyti“, – sakė jis.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt