Laikrodžių meistras geriems darbams laiko neskaičiuoja: planuose – ir paramos Ukrainai projektai

Senovės graikų mokslininkas ir filosofas Teofrastas yra pasakęs: „Laikas – pati didžiausia iš visų brangenybių.“ Tarsi jam antrindamas XVIII a. prancūzų gamtininkas ir filosofas Žoržas de Biufonas pateikė beveik analogišką mintį: „Didžiausia netektis – laiko netektis.“ Šias citatas savo klientams dažnai mini ir Vilniuje gyvenantis bei dirbantis laikrodininkas Vismantas Laurinavičius. Jis klientų sujudimą ir antplūdį pajunta kasmet pavasarį ir rudenį, kai laikrodžio rodykles tenka pasukti viena valandą į priekį ar atgal. Meistras teigia, kad jo gyvenimui prasmę suteikia ne tik mėgstamas darbas, bet ir įvairūs paramos bei aukojimo projektai, kurių bagažas kasmet pildosi.

Laikrodininko specialybė po truputį nyksta, besidominčiųjų ja mažėja

V. Laurinavičius laikrodininko įrankių iš rankų nepaleidžia jau daugiau nei tris dešimtmečius. Per tą laiką laikrodžių guru mokėsi iš geriausių meistrų, dalyvavo įvairiose tarptautinėse parodose, konferencijose ir kituose renginiuose, domėjosi naujovėmis ir tendencijomis.

Meistras pasakoja, kad laikrodžiais susidomėjo dar vaikystėje: jau tada yra išardęs ir taip, kad tėveliai ir kiti artimieji nepastebėtų, iš naujo surinkęs ne vieną laikrodį. Kelią jam būsimosios profesijos link nutiesė ir kaimynystėje gyvenęs talentingas laikrodininkas žydas: jis patarė rinktis amatą, iš kurio duoną jaunuolis galėsiąs užsidirbti savomis rankomis.

Tiesa, laikrodininkas svarsto, ar tuomet, kai dabartiniai laikrodžių meistrai išeis užtarnautojo poilsio, dar bus kam perimti amato subtilybes: „Baigiau Vilniaus 47-ąją profesinę technikos mokyklą. JI buvo vienintelė, kuri ruošė laikrodininkus. Aišku, tai buvo ir fotografų, batsiuvių ir kirpėju kalvė. Kiek pamenu, atrodo, 1991-aisiais į gyvenimą išleista paskutinė laikrodžių meistrų laida“, – pasakoja V. Laurinavičius.

Profesinės ligos – nusilpęs regėjimas ir skaudanti nugara

Laikrodininko darbas reikalauja labai daug kantrybės ir kruopštumo. Būtent dėl to jauni žmonės dažniausiai pasirenka kitas profesijas. Tiesa, V. Laurinavičius pasakoja, kad besidominčiųjų laikrodininko amatu ir norinčių įgyti žinių buvo nuolatos, tačiau kai kurių entuziazmas greitai išblėsta ir tik nedaugelis tampa gerais specialistais.

Laikrodininkams tenka dirbti su itin smulkiomis detalėmis, todėl kenčia regėjimas. Meistras teigia, kad šią problemą iš dalies eliminuoja speciali lupa. Taisant ir gaminant laikrodžius nuolatos tenka dirbti pasilenkus, todėl nukenčia nugara, stuburas. Visą dieną praleidęs prie darbo stalo, laisvalaikiu laikrodininkas stengiasi rinktis aktyvesnį poilsį, o atostogaudamas ar laisvalaikiu nevengia nuvykti pažvejoti ar svetur pasigrožėti kalnais.

Įkvėptas klientų ir draugų, norėdamas pasidalyti, įprasminti ilgametę patirtį meistras pradėjo gaminti rankinius laikrodžius. Kaip ir daugelyje sričių, verslo plėtros idėjos gimsta iš klientų poreikių. Pirmoji V. Laurinavičiaus kurta laikrodžių linija buvo pavadinta gražiausiu lietuvišku žodžiu „Ačiū“.

Laikrodininkui artimos ir ekologijos idėjos

Pasak laikrodžių kūrėjo, kiekvienas verslas turi būti socialiai atsakingas. Norint spėti į laiko traukinį, reikia apgalvoti daugybę dalykų ir stebėti rinkos tendencijas. Pavyzdžiui, laikrodininkas savo kūriniams pasirinko ekologiškas pakuotes ir tvarias medžiagas.

Laikrodžių kūrėjas, gamindamas viso gyvenimo garantiją turinčius laikrodžius, savotiškai priešinasi ir greitajai madai, todėl laikrodžiams parenka ilgai tarnaujančias medžiagas, naudoja šveicarų gamintojų mechanizmus, nerūdijančio plieno korpusus, safyrinius stikliukus.

Dėl universalaus, prie visko derančio dizaino meistro kūriniams netenka dulkėti lentynoje, o savininkams – laukti išskirtinių progų jais puoštis.

Artimiausiu metu V. Laurinavičius planuoja pagaminti bent kelis vyriškus mechaninius laikrodžius, kurie turėtų patraukti puoselėjančių ekologines idėjas dėmesį. Tai – toli gražu ne vieninteliai jo planai.

Ekspromtu surengė ir kalėdinį aukcioną

V. Laurinavičius pasakoja, kad dar viena iš jo veiklų – dalyvavimas įvairiose visuomeninėse iniciatyvose. Pernai prieš pat didžiąsias metų šventes jam kilo mintis surengti kalėdinį aukcioną. Tik gerų bičiulių dėka vos per savaitę idėja tapo kūnu. Kalėdų vilties aukciono ambasadoriais sutiko tapti Lietuvos vyriausiasis Senelis Kalėda ir operos solistė Viktorija Miškūnaitė.

„Vyriausiąjį Kalėdą pažįstu jau daugybę metų, nuolat bendraujame, tad jis džiaugsmingai priėmė šią mano idėją. Idėją palaikė, visapusiškai prisidėjo ir V. Miškūnaitė. Turiu specialiai aukcionams ir labdarai sukurtą kolekciją „Baltijos perlas“. Jiems parinkome dar kokybiškesnius bei sudėtingesnius šveicarų gamintojų mechanizmus, tad pirmieji 2 šios kolekcijos laikrodžiai ir buvo skirti Kalėdų vilties aukcionui – „Mamų unijai" ir Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui. Pardavus laikrodžius gautas lėšas skyrėme šių organizacijų veiklai paremti“, – plačiau komentavo V. Laurinavičius.

Šventėms pasibaigus ir šventiniam šurmuliui nutilus trijulė – laikrodžių meistras drauge su V. Miškūnaite ir Kalėda – apsilankė Vilniuje įkurtuose „Mamų unijos“ Šeimos namuose, kuriuose laikinas prieglobstis suteikiamas onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams ir jų šeimos: „Vaikams paruošėme nedidelę programėlę: tiesiog norėjome praskaidrinti jų kasdienybę ir sukurti magišką nuotaiką. Susitikimo metu šokome, dainavome, žaidėme, pietavome, vaikai deklamavo eilėraščius, dalijosi patirtimis, išgyvenimais ir įspūdžiais, Kalėda dalijo dovanėles“, – pasakojo laikrodininkas.

Palaiko Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso veiklos idėją

V. Laurinavičių įkvepia Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso misija, o darbuotojų atsidavimas ir tarnystė skatina norą dalytis. Jis su hospiso bendruomene bendrauja ir jai talkina jau ne vienerius metus. Meistro kurti laikrodžiai puošia ir hospiso darbuotojų riešus.

2021-ųjų rudenį vykusio jubiliejinio „5th Okinczyc Golf Cup“ golfo labdaros turnyro metu taip pat buvo surengtas aukcionas, kuriame buvo galima įsigyti V. Laurinavičiaus kurtą laikrodį.

Laikrodžių kūrėjas su Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso steigėja seserimi M. Rak pasidalijo mintimis sukurti laikrodį su E. Kazimirovskio nutapyto Gailestingojo Jėzaus paveikslo simbolika: tokį kūrinį galėtų įsigyti turistai, o dalis lėšų būtų skirta hospisui paremti.

Nereikia nei daug laiko, nei storos piniginės

Netrukus laikrodžių kūrėjas ketina prisijungti ir prie dar kelių paramos projektų. Vienas artimiausių – sukurti Ukrainai dedikuotą laikrodį, o gautą pelną skirti paremti aktyviai prieš okupantų pajėgas kovojančiai šaliai. Tačiau laikrodininkas atversti visų kortų kol kas nėra linkęs: visuomet smagiau dalytis jau nuveiktais, o ne dar tik planuojamais darbais.

V. Laurinavičius norėtų paskatinti visus – tiek samdomus darbuotojus, tiek smulkiojo verslo atstovus ar verslo gigantus – atkreipti dėmesį į aukojimo ir paramos iniciatyvas ne tik per šventes ar artėjant rinkimams, tebesitęsiant karui, bet ir nuolatos. Kaip teigia meistras, šioms iniciatyvoms net nebūtina skirti daug laiko, tam nereikia ir didelių sumų. Padėti galime atsisakę kasdienio kavinėje išgeriamo kavos puodelio ar kito nebūtino pirkinio.