Labiausiai paskatino ir įkvėpė praktika ir darbo patirtis

Pokalbis su muzikos terapeute, Lietuvos muzikos terapijos asociacijos nare bei jaunesniąja Lietuvos muzikos ir teatro akademijos mokslo darbuotoja Dr. Zita Abramavičiūte – Mučiniene.

„Labiausiai paskatino ir įkvėpė praktika ir darbo patirtis“

Esate profesionali muzikė atlikėja, studijavote muzikologiją. Ar galėtumėte trumpai papasakoti apie savo profesinį kelią iki tapimo muzikos terapijos specialiste?

Tai įvyko netikėtai ir neplanuotai. Iki to žingsnio kai pasukau į kitą profesiją, visada galvojau, kad būsiu profesionali muzikantė, atlikėja, bet įstojus į akademiją (LMTA) aplinkybės susiklostė kitaip. Buvo emociškai sunku, studijuodama atlikimo meno specialybę patirdavau daug įtampos. Po dviejų kursų nusprendžiau, kad reikia kažką keisti ir perstojau į muzikologiją. Studijuodama rinkausi mane dominančią sritį, skaitinėjau įvairiomis temomis kol netikėtai dėmesį patraukė straipsnis apie muzikos terapiją. Bakalauro studijose tuo metu dar negalėjau nagrinėti šios temos, todėl domėjausi muzikos psichologijos klausimais, o įstojusi į magistrantūrą ryžtingai apsisprendžiau gilinti žinias apie muzikos terapiją. Susipažinau su šios profesijos atstovais Lietuvoje ir nusprendžiau, kad norėčiau tapti muzikos terapeute (šypsosi).

Kuo profesionalaus muziko žiūra į muzikos terapiją skiriasi nuo tų, kurie į šią specialybę atėjo iš medicinos mokslo šakų?

Jei peržiūrėtume, kas šiuo metu Lietuvoje yra muzikos terapeutai, tai jie visgi yra iš muzikos pasaulio. Aktyviai dirbančių, turinčių bazinį medicininį išsilavinimą nėra. Šiuo metu studijuoju antrame muzikos terapijos magistrantūros kurse ir žinau, kad tarp studenčių yra kelios psichologės taip pat žmonių iš neurologijos mokslų srities. Labiausiai, matyt, skiriasi įgytomis kompetencijomis. Žmonės, studijavę medicinos disciplinas turi didesnį psichologijos, įvairių šios srities dalykų išmanymą, o iš muzikos yra labiau įvaldę instrumentus, pažįstantys muzikos raštą, mokantys komponuoti, improvizuoti. Taigi, mano požiūriu, skiriasi stiprybėmis. Tačiau visus būsimus specialistus, kurie pasirenka šią profesiją vienija požiūris į žmogų, pagalbos būdus. Norint užsiimti šia profesija turi pripažinti, kad žmogaus sveikata nėra susijusi tik su fiziniu kūnu. Tai yra ir emocijos bei psichologiniai, socialiniai dalykai. O požiūrių skirtumų iki šiol nepastebėjau ir neįžvelgiu.

Kokias naujausias, labiausiai džiuginančias bei liūdinančias tendencijas pastebite muzikos terapijos srityje Lietuvoje? Užsienyje?

Kalbant globaliai, džiugina, kad ši sritis kuo toliau tuo labiau yra pripažįstama. Atliekama vis daugiau tyrimų ir įrodomas muzikos terapijos efektyvumas skirtingų ligų ar sutrikimų atvejais. Tam pasitarnauja technologijų, mokslo pažanga, tyrimai apie tai, kas vyksta žmogaus kūne bei smegenyse. Šiuo metu ypač „ant bangos“ yra neurologiniai, neuropsichologiniai dalykai. Muzikos terapija, dėka visų dabartinių pasaulio galimybių, sparčiai vystosi, tobulėja ir auga.

Problema, kad ji nėra pilnai pripažįstama (vienose šalyse yra labiau išreikšta, kaip pavyzdžiui

Lietuvoje, kitose, kuriose muzikos terapijos tradicijos yra senesnės, mažiau išreikšta), egzistuoja.

Ligoninėse, sveikatos priežiūros įstaigose kartais reikia užsitarnauti pasitikėjimą ir įdėti daug

pastangų, kad būtum pripažintas muzikos terapeutas, galintis išspręsti tam tikras sveikatos

problemas. Lietuvoje profesijos reglamentavimas valstybės lygmeniu dar nėra sureguliuotas.

Kol kas tai politiniai klausimai, kurie turi būti išspręsti. Pirmieji teisės aktai, kurie tarsi įtvirtintų

šią profesiją Lietuvoje yra, tačiau įstaigose vis dar negali būti įsteigti muzikos terapeutų etatai,

todėl, kad sistema šiuo metu yra pilnai nesutvarkyta.

Džiugina ir tai, kad yra menų terapijos magistrantūros programa, kuri rengia šiuos

specialistus. Tai ne tik muzikos terapeutai, bet ir šokio judesio bei dramos

(LMTA ir VU vykdoma antrosios pakopos studijų programa). Taip pat, kad atsiranda vis

daugiau menų, muzikos terapeutų. Kuo Lietuvoje mūsų bus gausiau, tuo daugiau galėsime

padaryti, pasistūmėti (atsidūsta su šypsena).

Gal galite pasidalinti keliomis knygomis apie muzikos terapiją, kurios padarė didelę įtaką ir įkvėpė eiti šiuo keliu?

Pirmiausia į galvą šovusi mintis apie tai, kas mane labiausiai paskatino ir įkvėpė - praktika ir darbo patirtis. Teko pabuvoti stažuotėje Anglijoje neuroreabilitacijos centre, kur tris mėnesius dirbau kartu su muzikos terapeute. Taigi, galimybė pamatyti visą tai iš arti mane labai motyvavo. Taip pat dalyvavimas konferencijose, kur visi profesionalai susiburia į vieną vietą ir yra galimybė dalintis patirtimis. Stipriai įkvėpia ir gyvas bendravimas su žmonėmis. Iš knygų šiuo metu labiausiai domiuosi neurologine muzikos terapija. Sunku būtų įvardinti vieną. Jų perskaičiau labai daug.

Kokią reikšmę muzikos terapijai turi Vakarų klasikinės muzikos tradicijos kūriniai?

Muzikos terapijoje yra sunku atsakyti į šį klausimą. Jau sukurti, sukomponuoti kūriniai yra naudojami, bet tai yra atskira metodų grupė vadinama receptyviąja muzikos terapija. Priešingai šiai, kita rūšis muzikos terapijoje yra aktyvioji, kai visas darbas grindžiamas kliento ir terapeuto bendra improvizacija. Muzikinei relaksacijai receptyviojoje muzikos terapijoje yra naudojami klasikinės muzikos kūriniai. Pavyzdžiui, siekiant atpalaiduoti arba skatinti emocijas, asociacijas, įžvalgas, tačiau muzikos parinkimas žmogui yra subjektyvus dalykas. Visuomet reikia įvertinti kaip jis reaguoja į vieną ar kitą kūrinį, nes vienam W.A. Mocarto sonata A – dur gali sukelti vienokias mintis, prisiminimus, emocijas, o kitam priešingą efektą. Mūsų patirtis yra skirtinga, įvairiais gyvenimo etapais klausėmės vis kitokios muzikos. Galiu papasakoti įvykį iš asmeninės patirties. Kartą buvau viename SPA centre, kur su kolege muzikos terapeute nuėjome išbandyti aroma muzikos terapiją. Į tai mes, muzikos terapeutai, žiūrime labai atsargiai. Ten grojo W.A. Mocarto muziką, tačiau mano kolegė anksčiau turėjo labai neigiamų patirčių susijusių su šio kompozitoriaus kūryba. Buvimas sesijoje sukėlė ne atsipalaidavimą, o priešingai - neigiamas mintis, potyrius, todėl negalime daryti apibendrintų išvadų kaip vienas ar kitas kūrinys veikia. Profesionalūs muzikos terapeutai tai daro labai atsakingai.

Ar jie užima svarbią vietą Jūsų darbe?

Dirbu su vaikais, kurie turi raidos sutrikimų. Joje naudoju aktyviąją muzikos terapiją, kur darbas yra grindžiamas spontanišku vaiko muzikavimu. Naudojamos pasiskolintos vaikiškos dainos arba kuriamos pagal individualius pomėgius ar muzikinius pasireiškimus. Daug vyksmo „čia ir dabar“, tačiau taip pat gali būti pritaikoma ir Vakarų klasikinė muzika.

Kuo yra reikšminga jų muzikos kalba?

Žinoma, yra bendrų kompozicinių muzikos savybių. Viena veikia raminančiai, kai melodija monotoniška, ritmas lėtas, tarkime, lopšinė. O jeigu tai bus aktyvi muzika, greita harmonijos kaita bei tempas, skatins įtampą, tai ji veiks stimuliuojančiai, tačiau daryti apibendrintus vertinimus būtų sudėtinga.

Kokie klasikiniai instrumentai, Jūsų požiūriu, yra efektyviausi taikant muzikos terapiją?

Jeigu kalbame apie aktyviąją muzikos terapiją, tai naudojame įvairiausius muzikos instrumentus. Dažnai tai K. Orffo instrumentariumas: ksilofonai, metalofonai, dūdelės, būgneliai. Instrumentai naudojami kaip žmogaus saviraiškos būdas, todėl kuo daugiau terapeutas jų turi, tuo geriau žmogus gali pasirinkti sau artimiausią. Negalėčiau išskirti instrumentų pagal efektyvumą, todėl, kad poreikis visada labai individualus. Jis priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Kartais klientui reikia didelio būgno, kad jis galėtų išreikšti savyje susikaupusį pyktį, o kitam galbūt reikia metalofono ar ksilofono. Todėl apibendrinimų taip pat netūrėtų būti. Negalėčiau pasakyti, kad pianinas muzikos terapijoje yra geriau nei metalofonas, tačiau muzikos terapeutui yra naudinga būti įvaldžiusiam bent kelis instrumentus tokius kaip gitara, ukulėlė bei pianinas. Tai instrumentai, kai gali čia ir dabar kurti pritariamąją harmoniją taip palaikant klientą improvizacine raiška. Kadangi ilgą laiką mokiausi groti altu, pati jį naudoju, nes muzikuodama jaučiuosi laisvai, bet dirbdama su vaikais pajaučiau, kad trūksta įrankių, todėl išmokau groti dar ir ukulėle. Kalbant apie garso leistuvus tai yra ypač svarbu, kad garso kokybė būtų gera, tam reikalinga kokybiška technika.

Šiuo metu Lietuvoje veikia „Muzikos terapijos asociacija“, Vilniaus universiteto medicinos fakulteto ir LMTA bendrai vykdoma antrosios pakopos Muzikos terapijos studijų programa, terapija yra taikoma reabilitacijoje taip pat individualiai. Kokią matote muzikos terapijos ateitį Lietuvoje? Ar jau žengiame koja kojon su pasauliu šios specialybės taikymo srityse?

Pirmiausiai norėtųsi palinkėti, kad įstatyminė bazė būtų sutvarkyta pagal pasaulinius standartus, šalyje būų teisingas teisinis reglamentavimas. Taip pat, kad į muzikos terapiją atsirastų požiūris kaip į sveikatos priežiūros profesiją, nes šiuo metu ji yra įvardijama kaip sveikatinimo veikla. Šie niuansai galbūt iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti ne tokie svarbūs, tačiau pasigilinus, jie yra labai reikšmingi. Norėtųsi, kad profesionalių muzikos terapeutų bendruomenė plėstųsi ir stiprėtų. Tai pat kviečiu, kad Muzikos terapijos programa nesustotų tobulėti ir judėti į priekį. Ir, žinoma, kad atsirastų kuo daugiau galimybių dirbti įvairiose institucijose bei plėstųsi jos ribos ir galimybės.

Dėkoju už pokalbį!