L. Mažylis: „Dokumentas geriau žino, kada jam atsirasti“

Kuršėnuose viešėjęs Liudas Mažylis pateikė naujų Vasario 16-osios akto atradimo detalių. Pavyzdžiui, užsiminė, kad apie Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį įprasminusias radybas pirmosios sužinojo jo žmona ir dukra. „Parašiau joms SMS žinutę: „Ką tik radau AKTĄ!“ – prisimena L. Mažylis. Kokio atsakymo profesorius sulaukė?

Kur kas daugiau nei nemokamas trispalvis tortas

Prieš tapdamas tautos didvyriu, L. Mažylis buvo žinomas kaip Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, politikos ir visuomenės veikėjas bei aistringas kolekcionierius. Jis renka senovinius pašto ženklus, atvirukus, knygas, Sąjūdį Kaune menančias skrajutes ir skelbimus. Bene vertingiausi L. Mažylio kolekcijos eksponatai – originalūs Vasario 16-osios akto signatarų parašai. Jų profesorius turi surinkęs trylika. „Liko septyni“, – šypsosi ir klausia – galbūt kolekciją papildyti galėtų Kuršėnuose?

Dvidešimt originalių signatarų parašų L. Mažylis norėjo pristatyti Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio proga. Tiesa, 2016 m. vasarą, begrybaujant Dzūkijos miškuose, profesoriui kilo dar grandioziškesnė idėja – išsiaiškinti, kur „slapstosi“ šių signatarų pasirašytas Aktas.

„Prisimenu, kaip šventėme 99-ąsias Nepriklausomybės metines. Vasario 16-oji, Vilnius. Su dukra aplankėme Signatarų namus, po to užsukome į cukrainę Vokiečių gatvėje. Joje – trispalvis tortas, kurio gali imti, kiek nori. Tada nuėjome į Gedimino prospektą ir beliko važiuoti namo, švęsti Nepriklausomybę su šeima prie televizoriaus. Gal ir gerai, bet, mano nuomone, reikia ne to“, – sako L. Mažylis.

Metai, kurie niekam nerūpėjo

Vasario 16-osios aktu profesorius pradėjo domėtis nedrąsiai. „Iš prigimties esu chemikas, nors jau daug metų dėstau politikos mokslus. Jie artimi istorijai, bet tikri istorikai mąsto kitaip. Taigi kreipiausi į kolegas iš VDU Istorijos katedros. Sakau jiems: „Norėčiau padiskutuoti su doktorantais, kurie tyrinėja 1918 m. laikotarpį.“ Man atsakė, kad tokių nėra – doktorantams rūpi viduramžiai, sovietmetis. Klausiu: „Gal 1918-aisiais domisi magistrantai?“ Irgi ne“, – pasakoja L. Mažylis.

Profesorius, bandydamas užčiuopti siūlo galą, lankėsi Lietuvos archyvuose. „Ką aš, neprofesionalas, ten pamačiau? Na, man atrodo, kad valstybės archyvai turėtų atrodyti kitaip. Ten belikę tik istorinių dokumentų likučiai, fragmentai. Gal archyvus išgrobstė per Antrąjį pasaulinį karą, gal 1990–1991 m., kai kažkiek mėnesių tęsėsi bevaldystė“, – svarsto L. Mažylis.

Profesorius prisipažįsta – susidomėjimas Akto likimu augo kaip ant mielių. „Labai įsijaučiau. Pavyzdžiui, įbėgu į namus ir sakau dukrai: „Tu dabar pasakyk, o tai kur Klimas jį nunešė?“ Dukra man: „Palauk. Apie ką mes čia? Koks Klimas, ką nešė, kur nešė?“ – juokiasi L. Mažylis.

99 metai slėpynių

Neradęs informacijos Lietuvos archyvuose ir istorikų kabinetuose, profesorius išsiaiškino, kad Vasario 16-osios akto vertėtų paieškoti Vokietijoje. Konkrečiau – Vokietijos užsienio reikalų ministerijos (VURM) Politiniame archyve.

Rašydamas užklausas į užsienį, L. Mažylis prisidengė noru geriau pažinti 1918 m., patyrinėti su šiuo laikotarpiu susijusius dokumentus. Apie svajonę surasti vienintelį dokumentą – Vasario 16-osios aktą – žinojo tik artimiausi jo aplinkos žmonės. Nė vienas profesoriaus neatkalbinėjo ir L. Mažylis su autobuso bilietu rankoje bei kuprine ant pečių išvyko į penkių dienų komandiruotę Vokietijoje. Trečiosios dienos rytą prieš savo akis jis išvydo Akto originalą.

Kur jis „slapstėsi“ visus tuos 99 metus? „Šio dokumento istorija unikali – niekas nebūtų galėjęs tokios prognozuoti. 1918 m. vasario 16 d. popietę Jurgis Šaulys nunešė Aktą Vokietijos diplomatui, gyvenančiam Vilniuje. Šis kaipmat suprato dokumento svarbą: apie jį viršininkams Berlyne pranešė telegrama. Ji buvo kupina nuoskaudos, nes, kaip diplomatas ir prognozavo, Lietuvos Taryba suradikalėjo ir priėmė štai tokį nutarimą“, – pasakoja L. Mažylis.

Lietuvos nepriklausomybę Vokietija pripažino, o Aktas tapo jos archyvo nuosavybe. Antrojo pasaulinio karo metu archyvas buvo „evakuotas“ į Harco kalnus (Vidurio Vokietija) ir atsidūrė britų okupacinėje zonoje. „Britų archyvarai ėmėsi analizuoti, kokie dokumentai pakliuvo jiems į rankas. Pakvietė amerikiečių archyvarus, kad šie pagamintų mikrofilmų. Amerikiečiai daugelio dokumentų mikrofilmus padarė, o mūsų Ne-priklausomybės Akto – ne. Na, suprantama: rankraštis parašytas neaiškia kalba, su neaiškiais parašais“, – sako L. Mažylis.

Vėliau britai archyvą grąžino Vakarų Vokietijos valdžiai. Griuvus sienai, jis drauge su mūsų Nepriklausomybės Aktu atsidūrė rytinėje Vokietijos dalyje. Ten išgulėjo dešimtmečius iki lemtingos profesoriaus kelionės.

Vilkės pirštelis

Kas pirmieji sužinojo apie L. Mažylio atradimą? Tikrai ne žiniasklaida. „Pirmiausia pranešiau žmonai ir dukrai. Parašiau joms SMS žinutę: „Ką tik radau AKTĄ!“ Žmona nieko neatsakė – ji labai paprastai žiūri į visas mano keliones. Dukra Liucija, kuri yra politologė, atrašė: „O tai čia kurį?“ Ji žinojo, kad buvo ir 1917 m. gruodžio 11-osios aktas. Tada jau sukunkuliavo manyje išdidumas, parašiau: „Tai visus!“ – sako
L. Mažylis, kuris iš tiesų aptiko abu dokumentus.

Netrukus žinia ir Vasario 16-osios akto atvaizdas paplito visoje Lietuvoje. Beje, atvaizdo autorius – VURM Politinio archyvo darbuotoja, pavarde Vilkė. „Simboliška, nes Aktą ji saugojo kaip tikra vilkė. Man nė piršteliu neleido prisiliesti, o jos pačios pirštelį matė daugelis. Juo, kad būtų tvirčiau ir greičiau, prispaudė skenuojamą dokumentą“, – šypsosi profesorius.

Praėjus beveik metams, L. Mažylis LRT televizijai kuria laidų ciklą „Šiandien ir po 100 metų“ bei su dar dviejų tyrėjų komanda dairosi naujų istorinių atradimų.

„Konkurencija dabar labai didelė. Kodėl jos nebuvo seniau? Nežinau. Tame pačiame archyve, kuriame buvau aš, lankėsi ne vienas mūsų istorikas. Kaip atsitiko, kad jie nepamatė arba ne iki galo pasižiūrėjo, yra visiškai neaišku. Kartais aš sakau, kad taip turėjo būti. Dokumentas geriau žino, kada jam atsirasti. Matyt, jis laukė to momento, kada jo mums visiems labiausiai reikėjo“, – įsitikinęs L. Mažylis.