Kūrybos potencialo galimybės – prarastos ir rastos

Kūrybos potencialo galimybės – prarastos ir rastos
Šiauliai
Šiaulių dailės galerijos archyvo nuotr.
Kvadratas. Meno teritorija Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.LT

Spalio 21 d. Šiaulių dailės galerijoje įvyko Šiaulių miesto ir apskrities meno bei kultūros organizacijų, įstaigų darbuotojams, menininkams ir visiems suinteresuotiems asmenims skirtas gerųjų patirčių sklaidos forumas „Kūrybinis potencialas: (pra)rastos galimybės“. Pirmoje forumo dalyje pranešimus skaitė Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Anykščių, Panevėžio ir Šiaulių miestų atstovai, bendradarbiaujantys su menininkais ir vystantys meno inkubatorių, rezidencijų programas ar su menu susijusius projektus.

Verslo ir kultūros sinergija

Pranešimus skaitė „Meno zonos“ Klaipėdoje atstovas Darius Vaičekauskas, kuris kalbėjo apie tai, kad erdvių, kad ir apleistų, skyrimas menininkams visada yra gerai, kadangi erdvės iš naujo atgimsta ir tampa ne tik pramogų vietomis, bet gali pasitarnauti ir sunkiomis sąlygomis: prasidėjus karui Ukrainoje, „Meno zona“ priglaudė ne vieną menininką, iki šiol gyvenantį ir kuriantį mieste.

Anykščių meno inkubatoriaus vadovė Daiva Perevičienė pranešime atkreipė dėmesį į tai, kad meno inkubatoriai turi siekti įvairių finansavimo ir pajamų šaltinių bei prisidėti prie miesto kultūrinio patrauklumo, turizmo skatinimo. Kauno menininkų namų atstovai Edvinas Grinkevičius ir Agnė Bagdžiūnaitė kalbėjo apie meninio aktyvizmo atvejus ir tai, kad vystomi projektai bei veiklos turi atliepti bendruomenės poreikius, būti saugia erdve kūrybai ir socializacijai.

Nepriklausomo meno, rezidencijų ir edukacijos centro „Rupert“ atstovas Tautvydas Urbelis kalbėjo apie centro ir jo vystomų programų išskirtinumą, autonomiškumo, eksperimentinės, kūrybinės laisvės svarbą. Netrukus Panevėžyje duris atversiančio kūrybiškumo centro „Pragiedruliai“ atstovės Vaida Andrijauskaitė ir Jolita Puleikytė akcentavo miesto potencialo per kūrybines veiklas vystymą ir plėtrą, ženklų prisidėjimą prie miesto tapatumo išskleidimo.

Lukiškių kalėjimo konversijos meno vadovė Kotryna Žukauskaitė akcentavo gebėjimą dirbti ne tik kūrybingai, bet ir našiai, versliai, dėl ko galima išlaikyti ne tik vieną didžiausių Lietuvos pastatų, bet ir suteikti kūrybinę erdvę menininkams iš viso pasaulio.

Šiaulių dailės galerijos direktorė Ernesta Šimkienė taip pat kalbėjo apie sinergiją tarp verslo ir kultūros organizacijų bei pristatė šiemet pradedamą vykdyti Šiaurės Lietuvos menininkų rezidencijos Sicilijoje programą „Labas Itala“, kuri negalėtų vykti, jei ne Italijoje gyvenančios Lietuvės kvietimas ir iniciatyvumas.

Pranešimų sesiją papildė ir prof. Gintauto Mažeikio pranešimas „Kūrybiniai industriniai kompleksai ir simbolinio kapitalo gamyba“, kurio metu buvo dekonstruojami Lietuvos dvarų, kūrybos ir komercijos sąlyčio taškai.

Kodėl menininkų inkubatoriaus idėją nusinešė laikas?

Pasibaigus pranešimų sesijai, prasidėjo diskusija „Kalėjimas ar rūmai: vieta menininkui?“, kurioje dalyvavo menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis, filosofas Gintautas Mažeikis, menininkė Jolita Puleikytė, Lukiškių kalėjimo konversijos meno vadovė Kotryna Žukauskaitė, Kauno menininkų namų atstovai Edvinas Grinkevičius ir Agnė Bagdžiūnaitė, „Meno zonos“ atstovas Darius Vaičekauskas, Šiaulių miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Daina Kinčinaitienė ir Šiaulių dailės galerijos direktorė Ernesta Šimkienė. Kalbėtasi apie Šiaulių miesto atvejį: prieš dešimtmetį buvo pradėta diskutuoti apie menininkų inkubatoriaus mieste steigimą, tačiau idėją nusinešė laikas. Kodėl mieste vis dar nesukuriamas menininkų inkubatorius ar stipri rezidencijų programa? Kas tai turėtų inicijuoti? Dalijamės keliais diskusijoje dalyvavusių asmenų pastebėjimais.

 

„Turi ateiti trys nachalai, chamai, jauni ir įžūlūs“

Virginijus Kinčinaitis:

– Jeigu mes iki šiol nieko nepadarėm, nieko nėra, matyt, kažkas ne taip. Gal reikėtų svečių klausti – Gintauto, Dariaus, – ką reikia daryti. Taip, darbininkų miestas kažkada skambėjo oriai ir galima buvo didžiuotis. Dabar kažkodėl kalbame minorine gaida. Darbininkų klasė žlugo, susikūrė kita visuomenė. Prokrastinatorių – greičiausiai taip. Įdomiausia, kad šiandien klausėme tiek gerųjų patirčių, visur kažkas vyksta, tikrai labai dinamiškai. Pradedant Anykščių miesteliu, baigiant triukšmingomis Dariaus Vaičekausko iniciatyvomis. Matyt, kad čia yra kažkoks prakeiksmas, nes mes irgi daug metų bandėme kažką stipraus ir įspūdingo padaryti, bet galbūt buvome pralenkę laiką. Turiu mintyje kultūros fabriko istoriją, kai buvo kilusi iniciatyva ir iš apačios, ir iš viršaus. „Elnio“ fabrikų komplekse turėjo gimti didžiulis kultūros fabrikas, geriausių europinių standartų, bet nieko nepavyko.

Kodėl? Miestas nebuvo subrendęs tokiam sprendimui, nebuvo kritinės kūrėjų masės, nes menininkai buvo sutrikę, negalėjo patys sau atsakyti, reikia jiems ar nereikia. Buvo biurokratizuoti, prilipę prie Menų fakulteto. Atrodė, kad jie taip prasmuks ir tas kūrybiškumas tekės inertiška vaga. Turėjo viskas transformuotis į kitas formas ir kitus santykius. Neįvyko.

Po to dar iniciatyvų buvo, o dabar kaip priekaištas stovi Zubovų rūmai. Juk juos mes įsivaizduojame kaip tinkamą erdvę menininkų rezidencijai – ar kaip bepavadintum. Tai galėtų būti dabartinis proveržis. Panevėžys gali kurti. Čia kažkaip grožimės tais fasadais, jų dūlėjimu. Įstrigusi, sutrikusi ir politinė valia, akademinė bendruomenė. Vilniaus universitetas egoistiškai laiko įsikibęs į Zubovų rūmus, nenori miestui atiduoti. Miestas neturi pakankamai energijos ir įžūlumo išsireikalauti. Yra ši problema.

Kalbant apie tai, ką šiandien aptarinėjome: rezidencines programas, kūrybines industrijas, reikia pasakyti, Šiauliai, kaip žinote, jeigu įvažiuoji iš vienos pusės, tai miestas, jeigu iš kitos – miestelis. Dar iš kitos – didmiestis. Dar iš kitos – kažkoks posovietinis lageris. Tai labai keisti vaizdai, todėl ir ta rezidencinė veikla mieste yra tokia latentinė. Ją vykdo įvairiausios įstaigos, kultūros centrai su savo renginiais kviečia žmones, mes nuolat kviečiam menininkus. Apgyvendiname juos čia, kuria savo meninius projektus, bet tai neįvardinta kaip rezidencijos, labiau kaip amortizacija, kompensacinis mechanizmas. Kai vykdomi plenerai, didžiulės šventės, atvažiuoja kūrėjai, čia kuria, palieka produktus, bet tai neįforminta, neįpavidalinta. Blogiausia, kad tai daro tos pačios biudžetinės kultūros įstaigos, kurios iš tikro turi savo tiesioginę veiklą – ją turėtų ir vykdyti.

Kažkodėl tikrosios rimtos galerijos, kultūros centrai ir muziejai tokių rezidencinių programų nevykdo. Modelis turi būti kitas. Turi ateiti trys nachalai, chamai, jauni ir įžūlūs, degančiomis akimis, spardyti mero, banko ar kažkokių institucijų duris ir išsireikalauti vietos po saule šitame mieste, kur jie galėtų susikurti savo nišą ir gyvuoti, kaip jie įsivaizduoja. Visai be biudžetinių įstaigų, kurios funkcionuoja pagal kitus principus. Jų darbuotojai samdomi kitaip, jų hierarchija visai kita.

Ne mes turime galvoti apie rezidencijas, bet galvojame, nes mums rūpi, todėl ir inicijuojame tokias diskusijas. Tokia labai paradoksali situacija. Vis dėlto, kaip mes atrodom iš šalies, reikėtų klausti mūsų svečių. Gal mielo profesoriaus išeivio, kuris tiek triukšmo sukėlė Šiauliuose ir išvyko.

 

Bendraamžių, kolegų, draugų represija

Gintautas Mažeikis:

– Žinoma, visuose karuose dalyvavau, atsimenu. Pritariu, ką Virgis kalbėjo. Panevėžio dabartinė istorija galėtų būti pavyzdys, bet ne tik Panevėžio. Šiauliams galėtų būti pavyzdys Kurtuvėnų dvaro istorija. Keletas dalykų. Šiauliuose apie 2007–2008 m. vis dar galiojo proletariško teisingumo principas. Vadinasi, reikia tiksliai pasverti, kur kas eina, kiek eina, kiek pinigų bus išleista. Dar vienas dalykas, kuris buvo netikėtas, – tai puoselėjo abu laikraščiai ir bet kokia viešoji avantiūriška iniciatyva būdavo pasmerkiama. Įsivaizduoju, kad žmonės, kurie dar yra, vis dar taip elgiasi. Jie mano, kad reikia elgtis socialiai teisingai, kaip jie paskaičiuoja, kaip matosi jų logikoje. Problema, kad menai, kūrybinės industrijos nesivysto pagal logiką, jie yra avantiūriški, tuos žmones, kurie darė didžiuosius dvarus arba didelius projektus, aš asmeniškai pažįstu, jie visi bepročiai, kaip Virginijus ir minėjo. Imasi neturėdami nė pusės lėšų, imasi grandiozinės vizijos, kurią neaišku, kaip būtų galima įgyvendinti. Bet svarbiausia, kad žmogus tikėtų ir turėtų energijos. Ir jo nežlugdytų, nepersekiotų korespondentai, nefilmuotų, nefotografuotų. Neužsiiminėtų vidiniu teroru.

Bet ko mes tuo metu nežinojome, kas man buvo didelė nuostaba, šiandien nebūčiau taip nustebęs, mes įsivaizduojame, kad represija visada yra iš viršaus į apačią. Viršininkas neleidžia, todėl valdžia kalta, aš mažesnis, štai aš paklūstu, nes neturiu jėgų. Toks stereotipas. Problema, kad yra kito tipo represija. Vadinasi, tarp savų, tarp to paties rato žmonių, kaip anglų peers vadinama. Bendraamžių, draugų, kolegų, su kuriais dirbi.

Prisiminkime, kaip buvo su Šiaulių menų inkubatoriumi. Būtent menininkai prirašė krūvą laiškų, kokia tai kvailystė, nereikia šitų dalykų daryti, buvo didžiulis spaudimas iš pačių menininkų, aktyvistų, kūrėjų pusės, tai užsibaigė katastrofa, kad nėra nei Zubovų rūmų, nei inkubatoriaus, nei pradėtos kažkokios didelės grandiozinės veiklos.

Jeigu pažiūrėsite, paprastai pasaulyje niekas neprasideda, teisingai apskaičiavus pinigus. Viskas prasideda nežiūrint to, kad nėra lėšų. Ką reikia toliau daryti? Ieškoti politinės paramos ir lėšų. Politinė parama nebūna teisingumo, kaip čia įsivaizduojam. Politinė parama – visada interesai. Susidėlioji interesus ir teisingai pasveri: aš tavo interesą patenkinsiu, tu mano stogą padarysi. Šitaip susitariama ir pamažu judama, padarant, žinoma, klaidų. Aš žinau, kad Panevėžyje buvo krūva istorijų, bet nenoriu dabar reikšti kritikos dėl Stasio Eidrigevičiaus centro, bet visgi yra pabaiga. Vis tiek yra centras, kažkas padaryta.

Kalbėjome per pertrauką apie Zubovų rūmus. Kas ten? Atsimenu – kiek projektų! Net Virginijaus projektą atsimenu, jis norėjo metalo skulptūrų parką daryti, bet jas išvogė. Tie patys menininkai po to jas pridavė į metalo laužą. Tuo ir užsibaigė skulptūrų parkas.

Represija ateina iš mūsų kolegų, tų žmonių, kuriuos pažįstame. Hannah Arendt lygino įvairias revoliucijas ir kalbėjo, kuo ypatinga Amerikos revoliucija ir kokia dvasia išliko Amerikoje. Ten viskas ne apie tai, ar kažkas turi energijos, kad reikia pamatuoti, pasverti ir pasakyti, koks jis durnius. Jeigu jis turi idėją ir energijos, tai principas yra toks: aha, aš neturiu tiek energijos, reikia juo pasinaudoti, kartu dirbti, bus pinigų ir kapitalo, kol tas turi idėją ir energijos.

Aš neturiu trukdyti to energingo žmogaus, bet prie jo pritapti. Jis turi idėją, mano idėjos prastesnės. Ką reikia daryti? Pritapti prie to, kurio idėjos geresnės. Aš esu silpnesnis, jis yra stipresnis. Nebėgti jį apskųsti, bet susidėti su tuo stipresniu – padarysime dar geriau. Jei būsime kaip JAV, tuomet ką mes darysime, turėdami lūšną? Pastatysime milžinišką centrą tuščioje vietoje. Kaip tai įmanoma? Juk nieko neturim, išskyrus idėją. Bet turim energingą žmogų!

Jeigu kiti žmonės jo nežlugdo, mes su juo susidedame, kas nors ir išeina. Kažkokia avantiūriška idėja. Aš miesto merui, jau nesakysiu kuriam, nors jų nedaug ir buvo, esu minėjęs, jis sako: „Kodėl taip yra, kodėl Šiauliuose žlunga kultūra?“ Tą patį, ką mes svarstome. Aš jam sakau – nupirk bohemos. Ką reiškia „nupirk“? Sakau, kad Lietuvoje yra kūrybingos bohemos. Ką veikia bohema? Sakau: sėdi baruose, rūko, plepa, džiaugiasi, kuria idėjas. „Ką? Man reikia juos nupirkti?“ Taip, sakau, tu juos turi nupirkti. Kodėl? Todėl, kad neįdomu Šiauliuose, nėra kur kūrybingam žmogui nueiti, jeigu nėra bohemos. Ką veiksi? Statybininku būsi? Neįmanoma statybininku būti, jeigu esi kūrėjas. Vakarą vis tiek turi praleisti kaip kūrėjas. Jeigu nėra su kuo vakaro praleisti, yra tik batų parduotuvės, kur tu, kaip kūrėjas, dėsies? Tada išvažiuosi į kitą miestą ir praleisi vakarą ten. Vadinasi, yra tam tikros sociologinės aplinkos. Sakau, pirk bohemą. O kur dėsi? Apgyvendink bohemą. Ką ji veiks? Pijokaus ir dainuos. Nieko neveiks. Čia absurdas, sako. Gerai, sakau, nedarykim, nebus nieko. Pasaulis prasideda nuo žmonių.

Yra sociologijos mokslas, kuris aiškiai įvardija, kokio tipo profesijos, kokio elgesio, kokių pasaulėžiūrų reikia tam, kad tikri dalykai aplink tave vystytųsi. Avantiūristai reikalingi, taip. Meninė bohema. Kam reikalinga meninė bohema? Kad Elonas Muskas galėtų praleisti gerai vakarą. Jie niekam daugiau nereikalingi. Jie yra fonas. Žinoma, kad kiekvienas didelis geras projektas susijęs su politika ir su politiniu kapitalu, tą politinį spaudimą reikia neabejotinai daryti ir, žinoma, tada žiūrėti, koks yra politinis spaudimas.

Aš nesu Visvaldo Matijošaičio draugas ir nesu jo rėmėjas. Mano santykiai su juo nekokie. Iš karto pasakysiu: dėl Rusijos ir Ukrainos ir dėl to, kaip jis laikosi. Bet yra dalykas, dėl ko Kaune jį mėgsta. Jeigu jis imasi kokio beprotiško projekto, tai visi žinome, kad tas projektas bus padarytas. Buvo juokinga, kai eilinį kartą Vilniuje ėmė atstatinėti futbolo areną ir Kaune remontuoti, padaryti. Kaune visi žinojome, kad 100 proc. bus užbaigta. V. Matijošaitis yra toks oligarchas, kuris viską pabaigia. Jis problemas išsprendžia. Nežinau, kur jis susitaria, paskambina. Jam atveža pinigus, niekada netrūksta ir viską užbaigia.

Ir, palyginimui, pradėjo Remigijus Šimašius. Sakėm, jokių variantų jis neturi. Kaip neturi – juk lėšos išskirtos, firmos pasamdytos, planas geras, projektas puikus, daug geresnis negu Kauno. Padarysim? Ne, nepadarysit, sakom. Kodėl? Nes pas jus nėra žmogaus, kuris galėtų tą padaryti.

Tam, kad padarytum, turi galvoti ne vien tik apie tai, ką galima daryti. Šitas žmogus dar supranta, ką galima daryti. Vadovo reikia tokio menininko... Šiauliams reikia mero, kuris gimtadienius norėtų švęsti gerame Šiaulių dvare. Su šiuolaikinėmis parodomis. Reikia mero, kuris norėtų vakarais išgerti Šiaulių MO muziejuje.

 

„Profesoriau, kaip negėda?“

Kotryna Žukauskaitė:

– Dabar tai pasisakysiu. Profesoriau, kaip negėda, kad ne nuo ekselio turi prasidėti projektai? Velniop tą seną idėją, kad nuo idėjos ir degančių akių. Ne. Jeigu norime sėkmės, privalome skaičiuoti. Jūsų skaitytame pranešime kultūra kainuoja, už ją reikia mokėti pinigus. Tol, kol turėsime nemokamų metalinių instaliacijų parkus, tol juos išvoginės, išvežinės ir iš to bandys duoną užsidirbti patys tų instaliacijų autoriai – kad naują galėtų iškepti.

Aš atsiprašau, šaržuoju. Bet būtina ją įkainuoti. Kiek savivaldybė privalo prisidėti? Irgi velniop. Neprivalo prisidėti. Kultūra gali pati išvažiuoti, gimdyti pinigus ir vėl investuoti į save. Čia mūsų naujos kartos reikalas tuo užsiimti. Nebūtina ieškoti rėmėjų. Galbūt galima išspręsti jų problemą – afišavimosi, munduro išsiplovimo, jeigu kada nors būtų švelnu ir paprasta. Ir daugybė kitų sąlygų. Naujas NT vystytojas nori pristatyti gražų rajoną. Gal jis gali pristatyti visą naują koncertinę erdvę? Įjunkim galvas ir dalykai pradės vykti.

Galbūt tame dvare reikia kalėdinės mugės, tai gal galima tai finansuoti? Bet vėl čia toks... Kas iš to? Koks tęstinumas iš to, kad kažkas atėjo, įmetė pinigų, bet tuo ir pasibaigė. Būtinai reikia mąstyti ekseliu, taip, tai yra sunku. Ne, specialistų mes beveik neturim, Lietuvoje galiu penkis suskaičiuoti, kurie mąsto nuo eilutės iki eilutės ir tik tada imasi veiksmų. Jeigu tokie žmonės dirba su tais degančiaisiais, tada išvažiuoja projektai. Bet kodėl aš taip vis link savivaldybės? Prisipažinsiu, aš pati iš Vilniaus savivaldybės atkeliauju. Reikia dirbti su miesto įvaizdžiu. Kam ta kultūra reikalinga? Būtent šitai auditorijai, dėl 30 ateisiančių žmonių? Gal ateis 100. Kaip padaryti, kad aš iš Rygos atvažiuočiau į Šiaulius? Koks yra miesto pozicionavimas? Ar sukurtas kultūros produktas turės pakankamai lėšų pristatymui, iškomunikavimui?

Šiandien tris valandas, kol per kamščius, per miestelius atvažiavau iki Šiaulių, suskaičiavau mintyse gal aštuonis taškus, kur galėtų būti fainas stendas, kaip panevėžiečiai pasidarė: „Ar atsimeni, kad Šiauliuose buvo pirmas tas?“, „Ar žinojai, kad čia daugiausiai biudžetinių įstaigų, bet mes vis tiek padarėm geriausią kultūros projektą?“. Aš visiškai kitaip čia atvažiuočiau.

Jeigu miestas nori prisidėti, gal nebūtinai tiesioginiais pinigų srautais į degančių, žiauriai fainų, neargumentuotų projektų išvystymą, bet vien į miesto įvaizdį. Kai atvažiuoja žmonių, jie palieka pinigų, iš kurių gimsta produktai.

Pilną diskusijos įrašą galima rasti Šiaulių dailės galerijos „YouTube“ paskyroje arba Facebook paskyroje.

Roberta Stonkutė