Ku­rie ge­ri dar­bai yra ge­ri?

Joniškis

Jei žmo­gus pa­de­da per prie­var­tą, bi­jo­da­mas ki­tą nu­vil­ti, blo­gai pa­si­ro­dy­ti, ne­tu­rė­da­mas tam jė­gų ir ga­li­my­bių, ta pa­gal­ba jam at­neš kar­tė­lį ar net pyk­tį, įnir­šį. (Rawpixel.com nuotr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

206003

Be­veik vi­si žmo­nės la­bai ge­rai jau­čia­si, ką nors ki­tam ge­ro pa­da­rę. Kai ku­rie žmo­nės sa­ko, kad jie nie­ko nie­kam dy­kai ne­duos, te­gu už­si­dir­ba, mat ir jie pa­tys sa­vo gy­ve­ni­me įvei­kė dau­gy­bę sun­ku­mų pa­tys. Ki­ti vi­są sa­ve iš­da­li­ja iki per­de­gi­mo, iki ne­ga­lė­ji­mo, ne­ga­li nė die­nos pra­leis­ti ge­ra ne­pa­da­rę. Ge­ra da­ro žmo­nės vi­siš­kai ne­prik­lau­so­mai nuo re­li­gi­nių įsi­ti­ki­ni­mų.
 

Draudžiama padėti žmogui, neatsiklausus, ar jis leidžia

Jei pasidairysime į psichologų komentarus, šalia kilnaus altruizmo galėsime atrasti tame visai nekilnių motyvų: asmeninių baimių, menkavertiškumo maskavimą ar panašiai, įžvelgiama ir asmeninių poreikių tenkinimo tokiu būdu. Atseit, padarei gera – ir pademonstravai savo pranašumą prieš kitą.

Biblijoje taip pat nėra viskas paprasta. Jėzaus gyvenimas yra sutraukiamas į tokį sakinį: „Jis vaikščiojo, darydamas gera“ (Apd 10, 38). Tai tarsi esminis nurodymas tikinčiajam.

Man teko pažinti labai daug žmonių, kurie atrado gyvą ryšį su Dievu būtent šiuo keliu: darydami gera. Ne tik kaip religiją, bet ir kaip išgijimą iš priklausomybių ar kitų dvasinių ligų. Tiesiog žmonės suprato, kad būtis slysta iš po kojų, jau nebėra ko prarasti, ir išėjo kitiems padėti, tarnauti, savanoriauti, nieko už tai nebesitikėdami. O gavo stebuklą – apsčiai gyvenimo.

Kas gi yra gera? Tai jau labai sunku nustatyti. Evangelijoje Jėzus liepia: mylėk kiekvieną kaip save. Kitur liepia daryti kitam, ką nori, kad tau darytų.

Mano vienas profesorius sakydavo, kad kvailas entuziastas gali daugiau sugadinti, gera bedarydamas taip, kaip jis supranta, negu piktavalis priešas, norintis pakenkti. Yra paprasti principai.

Pirmiausia, draudžiama padėti žmogui, neatsiklausus, ar jis leidžia. Medikai, prieš suteikdami pagalbą, teisingai daro, kad liepia pasirašyti, jog sutinku, kad jie man suteiks pagalbą. Gyvenime parašo prašyti nebūtina, bet gero darymui arba pagalbos suteikimui yra trys sąlygos: aš noriu; kitam žmogui reikia; kitas žmogus sutinka priimti pagalbą.

Jei kurio nors trūksta, tada pagalba nebus geras darbas, bus smurtas prieš save ar prieš kitą. Būna, kad žmogui reikia pagalbos, jis jos prašo, bet aš nenoriu padėti. Noras čia ne koks nors entuziastingas, bet paprastas klausimas sau: ar aš noriu ir galiu suteikti tai, ko iš manęs prašoma. Tad reikia pirma su savimi susitarti, sąžiningai sau atsakyti, kokiu motyvu aš jam padedu. Aš padedu, nes esu labai Dievo apdovanota, jaučiu jam didžiulį dėkingumą ir išreiškiu jį, padėdama kitam. Aš padedu, nes man daugybė žmonių gyvenimo kelyje padėjo. Aš padedu kitam iš ištikimybės mūsų draugystei, savo duotam pažadui. Aš padedu, pagaliau, todėl, kad pati sulaukčiau ir mokėčiau priimti pagalbą, kai man jos reikės.

Jei žmogus padeda per prievartą, bijodamas kitą nuvilti, blogai pasirodyti, neturėdamas tam jėgų ir galimybių, ta pagalba jam atneš kartėlį ar net pyktį, įniršį.

Kita sąlyga: aš esu kupina noro padėti, noriu pasidalyti gėrybėmis, pinigais, bet kitam nereikia. Jis gyvena kukliau, išsiverčia su tuo, ką turi. Ne sykį esu girdėjusi atsakymą: „Kad mums nereikia, išsiverčiame, duok prasčiau už mus gyvenantiems.“ Ir tai labai gražu. Jei yra noras dalytis, tikrai Dievas atsiųs žmogų, kuris nori ir kuriam reikia.

Trečioji sąlyga, pati sunkiausia, – sulaukti pagalbos prašymo, įsigilinti, ko reikia, ir suteikti būtent tai. Nieko nėra nemaloniau, kai prašau nuteistiesiems gerų knygų, o siūlo visai niekam tikusias, kur nei patys skaito, nei draugui duotų. Man tokių knygų irgi nereikia. Arba reikia pinigų atsistatyti sudegusius namus, bet žmonės tempia rūbus kalnais, kur nei dydis, nei kiekis toks nereikalingas.

Yra filosofinis klausimas: kuriam skaudžiau – ar tam, kuris ištiesia ranką prašydamas ir nesulaukia pagalbos, ar tam, kuris ištiesia ranką, kad išdalytų savo gėrybes, ir niekas neima? Mano supratimu – taip nebūna. Kiekvienas, kuris prašo, gauna. Gal ne iš karto, gal pačiam reikia pasijudinti, gal paaugti gerokai savo viduje, kad galėtų priimti tai, ką Dievas siunčia, bet tikrai gauna. Ir tikrai norintysis dovanoti ras, kam reikia jo dovanų, ir sutiks Dievą.

Todėl išmokime tinkamai prašyti pagalbos: aiškiai ir konkrečiai, be gėdos ir kaltės – Dievas siųs žmogų, kuris padės. Išmokykime to savo vaikus. Išmokime netrukdyti žmonėms įveikti patiems sunkumus.

Visada galima paklausti: gal kažkuo padėti? Bet jei atsakymas „ne“ – tuomet žmogus turi savo kelią ir planą, kuriame mums dabar nėra dalies. Ir išmokime pasakyti „ne“, kai manome, kad mumis naudojasi, kad, darydamas už kitą ar jam duodamas, žlugdau jo gebėjimus, nes jis pats nieko nedaro ir vengia pasistengti. Visus tuos dalykus padeda nustatyti gryna sąžinė, teisingumas ir meilė.

Apie tuos, kurie nieko niekam neduoda

Jie yra patys didžiausi vargšai ir bailiai. Mes turtingi tiek, kiek galime atiduoti kitiems tikrai gerų dalykų, kuriuos ir patys sunaudotume, jei kitam reikia labiau. Todėl dosnumą galima ugdyti, jis suteikia laisvę ir džiaugsmą. Dosnus žmogus pasitiki Dievu arba kitų žmonių geranoriškumu. Dalydamasi jaučiuosi bendrystėje, išnyksta konkurencija, puikavimasis, tikra Dievo karalystė ateina į mano širdį.

Kartą, lankydama vargšų brazilų šeimas, kartu su kitu misionieriumi buvau tiesiog prispirta sėsti prie stalo ir valgyti. Pavalgėme. Netrukus grįžo trys šeimos vyrai, o jiems liko tik ryžiai. Taip pat ir šaldytuve buvo tik vanduo ir arbūzas. Norėjosi skradžiai žemę prasmegti: mes suvalgėme jų maistą. O jie buvo laimingi, kad galėjo svečius pavaišinti. Tada supratau, kokia aš esu skurdi ir šykšti. Aš neatiduočiau svečiui paskutinio maisto, kuris skirtas namiškiui. Gailėčiau. Ir supratau, kokie tie žmonės viduje turtingi ir pasitikintys Dievu. Nes jie atidavė ne tai, kas lieka, o viską, ką turėjo.

Apie tuos, kurie duoda per daug

Žmogus nejaučia ribų ir pervargsta, bedarydamas gera, kad pačiam pasidaro nemiela gyventi, sunyksta draugystės ar artimi santykiai, nes jis turi laiko tik tiems, kam blogai. Sau irgi neturi laiko. Toks radikalus gero darymas puikiai tinka atgailai, kai žmogus yra pridaręs blogo ir nori atsilyginti už tai, kai žmogus nuobodžiauja, neturi ką veikti ir jį gerai nuteikia tokia veikla, savanorystė, išvaduoja iš per ilgų valandų socialiniuose tinkluose, savigailos ar kitų sunkių emocijų. Tačiau ilgainiui gyvenimas turi normalizuotis, nes kaip Raštas sako: kitą gali mylėti kaip save, todėl, jei save skriaudi, neleidi sau pailsėti, pasidžiaugti – kažkada imsi skriausti kitą.

Senajame Testamente labai protingai buvo įvesta dešimtinės taisyklė. Žmonėms, kurie neturi tokio vidinio pajautimo, kiek jie ko gali duoti, patariu susiskaičiuoti. Jei normalus darbo etatas yra 40 valandų per savaitę, tuomet geriems darbams 10 proc. – būtų keturios valandos. Tačiau jei namuose trys vaikai, kurie laukia šilumos, meilės ir dėmesio, tuomet jau viskas kitaip – pirmenybė vaikams!

Jei žmogus dalijasi pinigais – tai irgi protinga pamatuoti, kad šeimos nariai neliktų nuskriausti. Nors Biblija ragina duoti ir neskaičiuoti, kitoje vietoje prideda, kad duoti tiek, kiek širdy nusprendei. Todėl yra labai skirtingos situacijos, bet mūsų panašumas į Dievą išryškėja tik tada, kai galime daug savęs atiduoti visur: namuose, darbe, bendruomenėje. Tada atsiranda daug vietos Dievui. Jis ateina ir apsigyvena, atnešdamas džiaugsmą ir ramybę į mūsų dosnią širdį. Išbandykite dosnumą! Bent keletą mėnesių.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt