Kuo kvepia saulėgrąžos

Vilnius

pixabay.com nuotr.

Reporteris UgnėŠaltinis: Etaplius.lt

61285

"Kaip manai, kada viskas prasidėjo?" - Renata skubai gurkštelėjo balto vyno ir pakėlė klausiančias akis į "mirtiną" draugę Audronę. Audronė nervingai pasitaisė ilgus, kone juosmenį siekiančius varno juodumo plaukus, kuriais, beje, labai didžiavosi, ir įdėmiai pažvelgė į draugę. "Visi jie tokie. Atiduodi "tam svoločiui" gražiausius savo gyvenimo metus, kruopščiai dėliodama jo marškinius į lentynas, iki kraujo nusibraižai nagus, begamindama jo mėgiamiausius bulvinius blynus. Ir še tau", - Audronė nervingai sukikeno ir sučežino saulėgrąžų maišelį. Yra dėl ko kikenti: jau mėnuo, kai ji, tiesiai šviesiai sakant, yra gyvnašlė - vyras yra, bet jo kaip ir nėra. Kaip tai kur? Išėjo pas kitą. Pas jauniklę gražuolę - savo kolegę.

Renata tuomet kaip įmanydama guodė Audronę. "Sugrįš, pamatys, kokia ji k... (visi taip šneka), ir sugrįš. Na, neraudok taip - nenudžius juk jo. Atšliauš keliais su rože dantyse", - taip tada kalbėjo Renata, tačiau, reikia pripažinti, pati slapta džiūgavo. Ji visada Audronei pavydėjo nepakartojamų jos plaukų, vyrų dėmesio. Renata buvo šventai įsitikinusi, kad jos "penki plaukai ant pakaušio ir tie patys pasišiaušę" - šeimyninės laimės tikrai neprideda.

Ir še tau: Audronė nei savo ilgais plaukais, nei stangriais sėdmenimis vyro nesulaikė. O Renatos vyras vis laikėsi įsikibęs į tuos penkis, nors ir pasišiaušusius plaukus, ir nepanašu, kad būtų ketinęs paleisti.

"Mirtinos" draugės vyną gurkšnojo tylomis ir mąstė. Audronė paniro galvoti, ką padarė ne taip, Renata svarstė, ką daryti, kad jai nenutiktų taip, kaip Audronei.

Audronė prieš gerą pusmetį pastebėjo, kad jos brangiausiasis ėmė neįprastai elgtis - suko akis į šoną, pradėjo ją kritikuoti, nebežiūrėjo su ja jausmingų melodramų. Moteris buvo prisiskaičiusi visokių žurnalinių patarimų a la "ko nori vyrai" ir manė, kad savo vyrą permato kiaurai.

"Vyrai - iš Marso. Vyras kartais įlenda į urvą. Tenka net kelis mėnesius prie urvo landos kantriai pratūnoti. Tada vyras išlįs ir padėkos - už tai, kad moteris protinga ir jam netrukdė", - vieno psichologo patarimus savo mažoje dailioje galvelėje Audronė buvo tvarkingai susikonspektavusi.

Ji manė esanti protinga moteris. Ne, ne protinga, greičiau – išmintinga. Nusprendė laukti. Nekibino paniurėlio vieną, antrą, trečią savaitę. Neklausė, kodėl jis ilgiau užtrunka darbe, nesiteiravo, kodėl be perstojo "pypina" žinutės į jo mobilųjį, nelindo į balkoną, kai jis rūkė.

Audronė netgi nepasiteiravo, kodėl jis jai atsuka skruostą, kai ji, jį pasitikdama, nori pakštelėti į lūpas. "Dar vis urve", - pamąstydavo ji ir, kaip buvo sukonspektuota jos galvelėje, užsiimdavo "širdžiai mielais reikalais". Dažniausiai tai būdavo maišelis kepintų sūdytų saulėgrąžų ir koks nors "moteriškinis" žurnalas.

Vyras iš urvo vis nelindo. Audronė vis gliaudė. Po kelių mėnesių ji gliaudė taip greitai, kad panorėjusi būtų patekusi į rekordų knygą: vieną "sėmką" perkanda, kiša už viršutinės lūpos, tada judraus liežuvio ir dantų kombinacija sudoroja kitą ir siunčia po liežuviu, tada trečia įveikiama. Ir taip tol, kol burnoje susikaupia kokie septyni grūdeliai. O tada viskas sukramtoma ir siunčiama į skrandį.

Vyras iš urvo vis tiek nelindo. Audronė nebegliaudė "sėmkų" - ant liežuvio iššoko velniškai skaudus spuogas. Nebegalėdama užsiimti "širdžiai mielu reikalu", ji, kol vyras prausėsi duše, pačiupo jo mobilųjį telefoną.

"Mano naktys tebus tavo naktimis, mano dienos tebus tavo dienomis. Mano siela tebus su tavąja. Myliu, Žibutė", - aptikta žinutė trenkė per mažą dailią Audronės galvutę.

"Kas čia?" - Audronė visa virpėdama pažvelgė į vyrą.

"A, tu jau viską žinai. Ką ir besakyti. Aš išeinu pas ją", - vyro žodžiai lyg kūjis smogė Audronei.

Nuo tos dienos ji brangiausiojo nebematė. Nebematė nei jo marškinių, nei dantų šepetuko.

Ji ilgai raudojo apsikabinusi Renatą, vos ne kasdien pirkosi po naują suknelę, nešė sandėliukan daiktus, kurie nors kiek jį priminė. Niekas negelbėjo. Moteris liūdėjo, liesėjo ir vėl nenusakomu greičiu gliaudė saulėgąžas.

Renata prie lūpų pakėlė nebežinia kelintą vyno taurę. "Žinai, o jis nėra laimingas. Mačiau tą Žibutę kavinėje, su kitu - labai gražiu vyriškiu. Jie laikėsi už rankų ir meiliai burkavo. Matysi, grįš jis pas tave", - Renata pažvelgė į Audronę.

"Nepriimsiu, nė už ką. Kad vėl išduotų? Buvo vienas kartas, bus ir antras", - Audronė vėl iš savo galvelės ištraukė patarimo konspektą. Dar norėjo kažką sakyti, tačiau suskambo jos mobilusis. Ekrane švietė: "Brangusis".

Audronė pasigailėjo, kad neištrynė šio dabar ją žeidžiančio žodžio. Giliai įkvėpė ir pakėlė ragelį.

"Audrute, meldžiu, paklausyk, o jei mes dar kartą. Suprask, gyvenimo vidurio krizė... Na, Audrute, paklausyk. Mes vyrai, supranti, mes paprasti..." - brangiausiojo balsas virpėjo.

"O ką, ta k... tave išvarė? Mažai lipai, tai kitą susirado?" - lyg pritvinkęs pūlinys sprogo Audronės pyktis.

"Atleisk, Audrute. Na, supranti, na... mieloji, na... paklausyk, dovanok... na... tiesiog, ji nekvepia saulėgrąžomis..."

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt