Kunigui rūpėjo ir lietuviška malda, ir nepriklausomybė

Istorinių žinių apie Šiaulių gimnaziją baigusį Nepriklausomybės Akto signatarą kunigą Alfonsą Petrulį, jo charakterį, asmenines savybes nėra daug. Vyras mirė vos 55-erių, tačiau jo biografiją puošia tokie faktai: lietuviškų mokyklų ir draugijų steigėjas, pirmųjų lietuvių katalikų periodinių leidinių bendradarbis, Lietuvių mokslo draugijos ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti narys, Tautos pažangos partijos narys, Valstybės Tarybos Prezidiumo sekretorius, Lietuvių konferencijos Berne ir Lozanoje dalyvis. Kodėl greitai nutrūko puikiai prasidėjusi gabaus, išsilavinusio, mokančio lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų, lotynų kalbas kunigo karjera?

Puikus elgesys ir patenkinamas mokymasis

Būsimasis Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras A. Petrulis gimė 1873 m. rugpjūčio 4 d. Katališkių kaime, Vabalninko valsčiuje, Biržų apskrityje, lietuviškoje stipraus ūkininko šeimoje. Tėvai Juozas ir Izabelė turėjo penkis vaikus. Alfonsas buvo vyriausias.

Berniukas iš pradžių buvo mokomas namuose, daraktorius jį mokė lietuvių ir lenkų kalbų. Nuo 1885 m. būsimasis dvasininkas mokslus tęsė Šiaulių ir Panevėžio gimnazijoje.

1889 m. rugsėjo 11 d. išduotame gimnazijos baigimo pažymėjime rašoma, jog mokydamasis Šiaulių gimnazijoje jis pasižymėjo puikiu elgesiu ir ją baigė patenkinamai, t. y. tuometėje penkiabalėje vertinimo sistemoje – trejetais. Paskutiniaisiais mokslo metais Alfonsui teko mokytis rusų, lotynų, graikų ir vokiečių kalbų, literatūros, istorijos, algebros ir geometrijos dalykų.

Paskui atėjo laikas pasirinkti profesiją. A. Petruliui rūpėjo pasirinkti tuos mokslus, kuriuos baigus, būtų galima pasilikti Lietuvoje. Buvo dvi galimybės – pasirinkti kunigystę arba žemės ūkio mokslus. Vis dėlto jis pasirinko kunigo kelią.

1891 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Mokėsi gerai, tačiau baigus mokslus į kunigus nebuvo įšventintas dėl jauno amžiaus. Tada mėgino antrą galimybę. 1895 m.
išvyko į užsienį ir įstojo į Lvovo veterinarijos institutą, studijavo dvejus metus, tačiau mokslų nebaigė. Grįžo į Lietuvą ir įstojo į Vilniaus kunigų seminariją.

Seminarijos vadovybė jį, kaip gabų seminaristą, pasiuntė į Petrapilio dvasinę akademiją – prestižinę aukštąją mokyklą. Atšiauraus vietos klimato jis neištvėrė, nes buvo nestiprios sveikatos, tad 1899 m. buvo grąžintas į Vilnių ir tų pačių metų pavasarį įšventintas į kunigus.

Kun. A. Petrulis gavo puikų paskyrimą į Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią vikaru, bet tų pačių metų pabaigoje, 1899-ųjų gruodį, išsiųstas į Bagdonavos (dabartinė Baltarusija) filiją filistu.

Kova už lietuvių kalbą ir ryšiai su knygnešiais

Bažnyčios vyresnybei užkliuvo lietuvių kalba, mat, dar būdamas vikaru, A. Petrulis jau pradėjo rūpintis lietuvių kalbos įvedimu bažnyčioje. Lenkiška bažnytinė vadovybė negalėjo taikstytis su tokiu jauno dvasininko išsišokimu, nepaklusnumu ir tvirtu pasiryžimu ginti lietuvių kalbą. Nuo tada jam buvo atimtos visos galimybės dirbti didelėse parapijose. Gal tai ir buvo priežastis, kodėl
A. Petrulis pasirinko lietuvybės gynimo ir puoselėjimo kelią.

1901 m. sausio 27 d. Vilniaus vyskupo įsakymu jis buvo perkeltas į Joniškį, Giedraičių parapiją, klebonauti. Čia A. Petrulis ne tik nenutraukė savo ankstesnės veiklos, bet ir užmezgė ryšį su knygnešiais.

Nespėjus Giedraičiuose įsitvirtinti, A. Petrulis perkeltas į Maišiagalą klebonu. 1904 m. lankydamas parapijiečius ir kalėdodamas Maišiagalos parapijoje, kunigas įsitikino, kad daugelyje kaimų žmonės kalba lietuviškai. Tad atkaklusis lietuvybės skleidėjas nusprendė lietuvių kalbą pamažu įvesti ir bažnyčioje – vieną kartą per mėnesį pamokslus pradėjo sakyti lietuviškai.

Gavęs vyskupo leidimą, kartą per savaitę pradėjo lietuviškai vesti vaikų katekizaciją. Toks dvasininko elgesys labai užrūstino vietos dvarininkus. Jie pradėjo siuntinėti melagingas žinutes į lenkų laikraščius. Kun. A. Petrulį vyskupui skundė bei melagingas žinutes į įvairius lenkiškus laikraščius rašinėjo ir kiti lenkuojantys parapijiečiai.

Už pernelyg aktyvią lietuvybės veiklą kun. A. Petrulis buvo iškeltas iš Maišiagalos ir nublokštas į tolimą Nalibokų parapiją.

1908 m. spalį kunigas vyskupo įsakymu buvo perkeltas į Marcinkonių parapiją Varėnos rajone. Po trejų metų turėjo palikti Marcinkonis. Šį kartą jis paskiriamas klebonu į Pivašiūnus, Alytaus rajoną, kur likimas lėmė darbuotis ilgiausiai – net 18 metų.

Kilnotas po įvairias parapijas

Galima tik stebėtis, kad lenkiškoji Bažnyčios vadovybė nepasiekė savo tikslo ir nesužlugdė atkaklaus lietuvybės puoselėtojo
A. Petrulio. Jis, nors dirbo ir mažose parapijose, aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Rasdavo laiko ir lėšų atvykti į Vilnių.

1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Tai buvo svarbus įvykis lietuvių tautos atgimimui. Maišiagalos klebonas A. Petrulis ne tik dalyvavo Didžiajame Seime, bet grįžęs skelbė jo nutarimus, kėlė Lietuvos suverenumo idėją.

Šis faktas neliko nepastebėtas aukščiausios Rusijos imperijos valdžios. Vilniaus vyskupijos kurija pranešė apie kun. A. Petrulio ir kitų kunigų dalyvavimą Vilniaus Seime imperijos vidaus reikalų ministrui. Šis į tai pažiūrėjo atlaidžiai, motyvuodamas, kad lietuvių sąjūdis kažin ar rimtai pavojingas Rusijos imperijai. Bet Vilniaus vyskupija šiuos kunigus iškėlė į kitas parapijas.

Vilniuje 1907 m. kovo 8 d. įvykusiame Sąjungos lietuvių kalbos teisėms atgauti Vilniaus krašto bažnyčiose steigiamajame susirinkime buvo išrinktas į valdybą. Daktaras Jonas Basanavičius 1907 m. kovo 25 d. sušaukė steigiamąjį Lietuvių mokslo draugijos susirinkimą. Kun. A. Petrulis ne tik dalyvavo, bet ir Pivašiūnuose įsteigė Draugijos skyrių.

Suprasdamas, kad tik sveika tauta gali kurti pažangų gyvenimą, įsteigė blaivybės draugijos skyrių Pivašiūnuose. Per pirmą susirinkimą užsirašė net šešiasdešimt žmonių.

Įsteigė „Ryto“ draugijos skyrių. „Ryto“ draugijos tikslas – rūpintis lietuvių švietimo reikalais Vilniaus krašte. Buvo numatyta įsteigti 1–2 metų mokyklas, kurių per vienerius metus įsteigta net trisdešimt septyni skyriai. Dirbo Lietuvių laikinajame komitete nukentėjusiems dėl karo šelpti.

Du kartus buvo suimtas

Kad mokslo, pasaulio naujienos pasiektų parapijiečius, A. Petrulis kartu su kun. Vladu Mironu (būsimu Ministru Pirmininku) pradėjo leisti katalikišką laikraštį „Aušra“, prisidėjo steigiant kitus lietuviškus laikraščius ir žurnalus, rašė jiems straipsnius, platino spaudą parapijų kaimuose ir miesteliuose. Juose rašė straipsnius ir aiškino parapijiečiams įvairiausius mokslo dalykus bei pasiekimus, pavyzdžiui, kas yra Archimedas, kaip veikia barometras, termometras.

To meto Lietuvoje žmonių tamsumas ir neraštingumas buvo didelis. Kad žmonėms geriau sektųsi ūkininkauti ir žemės ūkio žinios taptų pasiekiamos, dalyvavo ūkininkų būrelyje, pats jam ir pirmininkavo. Įkūrė vartotojų draugijos kooperatyvą, buvo išrinktas sekretoriumi.

Ryškų pėdsaką paliko ir kun. A. Petrulio dalyvavimas politinėje veikloje.
1917 m. liepos 10 d. A. Petrulis kartu su kitais Vilniaus lietuviais inteligentais pasirašė memorandumą Vokietijos kancleriui, kad lietuviai „negali kitaip sau vaizduotis savo ateities kaip tik nepriklausomybės pavidalu“.

Jis buvo organizacinio komiteto narys Vilniaus konferencijai parengti. Vilniaus konferencija buvo sušaukta 1917 m. rugsėjo 18 d. Kun. A. Petrulis joje dalyvavo ir buvo išrinktas į Tautos Tarybą, vienerius metus buvo jos sekretoriumi. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Nepriklausomos Lietuvos Valstybės Atkūrimo Aktą.

1918 m. dalyvavo Lozanoje vykusioje ketvirtojoje lietuvių konferencijoje. 1918 m. rugsėjį A. Petrulis, A. Smetona ir M. Yčas aplankė Popiežiaus nuncijų Miunchene ir perdavė prašymą Popiežiui pripažinti Lietuvos nepriklausomybę ir suteikti jai apaštališkąjį palaiminimą, o lapkritį signataras dirbo Lietuvos Tarybos komisijoje, rengusioje pirmąją laikinąją Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, kun. A. Petrulis buvo suimtas, atvežtas į Vilnių, o po kurio laiko paleistas. Suėmus antrą kartą, jam pavyko pabėgti ir pasitraukti į Kauną.

Sveikatą palaužė šmeižtai, persekiojimai, įtemptas dvasinis, visuomeninis ir politinis darbas

Kai Lietuvoje buvo vykdoma ne tik polonizacija, bet ir rusifikacija, kun. A. Petrulio veikla prilygo žygdarbiui. Reikia nepamiršti, kad tai buvo sunkus carinės priespaudos metas, kai pagrindinė carinės imperijos politinė kryptis buvo nutautinimas.

Lenkų priešinimasis teisėtiems lietuvių reikalavimams bažnyčiose melstis lietuvių kalba sukėlė natūralų lietuvių kunigų norą turėti lietuvį vyskupą Vilniuje. Kun.
A. Petrulis „Vilniaus žiniose“ rašė, kad „nesant teisybės pas vyskupystės valdžią, būtina kreiptis Ryman pas Šventąjį Tėvą...“ Delegacija, kurią sudarė J. Basanavičius, Maironis, A. Petrulis ir kiti, nutarė vykti į Romą pas Šventąjį Tėvą su šiuo prašymu.

Tam reikėjo gauti carinės Rusijos vyriausybės leidimą. Vykti į Peterburgą leidimui gauti buvo pavesta Donatui Malinauskui (būsimam Vasario 16-osios signatarui). Jis leidimą ir užsienio pasus gavo, tačiau Vilniaus vyskupijos kurija uždraudė vykti į Romą, ir sumanymas liko neįgyvendintas.

Lenkų okupacijos metais kun. A. Petrulis buvo vėl kilnojamas į kitas parapijas. Paskutinė parapija – Musninkai, Širvintų rajone, į kurią atvyko 1928 m. kovo 7 d.

1928 m. birželio 28 d., ryte, eidamas aukoti šv. Mišių, A. Petrulis sukniubo prie altoriaus. Čia jis atgulė ir amžino poilsio.

Nuolatiniai šmeižtai, bažnytinės ir pasaulietinės vyriausybės persekiojimai, įtemptas dvasinis, visuomeninis ir politinis darbas palaužė jo sveikatą. Šio iškilaus dvasininko atminimas įamžintas jo tėviškėje Katališkiuose, kur stovi paminklinis akmuo.

Paminklinė lenta yra Pivašiūnuose, prie bažnyčios, koplytstulpis Paparčiuose, paminklinis akmuo Maišiagaloje, Alfonso Petrulio aikštė ir A. Petrulio gimnazija Musninkuose.

1996 m. buvo išleista Viktoro Aleknos biografinė apybraiža „Nepriklausomybės akto signataras kun. Alfonsas Petrulis“. Joje rašoma, kad kunigas A. Petrulis ėjo ir nuėjo didelį kelią. Ir jo ilgai nepamiršo tie, kuriems jis ištarė lietuvišką žodį, kuriuos pamokė Lietuvos himno, kuriems pasakė, kad Dievas supras tavo maldą, jei tu kalbėsi, melsies jam ir lietuviškai.