Kultūros mecenatė Beatričė Kleizaitė-Vasaris apdovanota garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“

Gegužės 26 d. teatralei, režisierei, pedagogei, aktyviai visuomenininkei, kultūros mecenatei Beatričei Kleizaitei-Vasaris įteiktas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos aukščiausias apdovanojimas garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Apdovanojimas kultūros mecenatei skirtas už svarų indėlį į Lietuvos ir Sūduvos krašto kultūrą, už asmeninę iniciatyvą pristatant profesionaliosios dailės meno palikimą ir padovanotą meno kolekciją.

2013 m. kultūros mecenatė Beatričė Kleizaitė-Vasaris, atsidėkoma savo kraštui – Marijampolei, iš kurios pati yra kilusi, dovanojo dešimtmečius kauptą meno kūrinių kolekciją: daugiau kaip 400 tapybos, grafikos ir skulptūros darbų, kuriuos kūrė per 30 autorių. Joje – žymiausių Lietuvos išeivijos menininkų Vytauto Kašubos, Adomo Galdiko, Vytauto Igno, Vytauto Kazimiero Jonyno, taip pat Lietuvoje kūrusių menininkų Aloyzo Stasiulevičiaus, Sofijos Veiverytės ir kitų autorių kūriniai. Tarp reikšmingiausių ir vertingiausių kolekcijos darbų – Vytauto Kašubos skulptūros. Mecenatė teigė niekada neabejojusi, kad meno kolekcija kada nors grįš į Marijampolę.

Drauge su meno kolekcija Marijampolei padovanota ir 204 meno leidinių apie pasaulio ir Lietuvos dailę biblioteka, sukaupta gyvenat Europoje, Lotynų Amerikoje, JAV ir Kanadoje, o nuo 1989 m. papildyta jau gyvenant Lietuvoje.

Meno ir meno leidinių kolekcija tapo pagrindu Marijampolėje įsteigti Beatričės Kleizaitės-Vasaris meno galeriją, duris lankytojams atvėrusią 2014 m. Galerijos kolekcija nuolat papildoma naujais mecenatės dovanojamais meno kūriniais.

Pasak dailininko ir dailėtyrininko Aloyzo Stasiulevičiaus, stebina Beatričės Kleizaitės-Vasaris energija, pasiaukojimas, titaniška valia surinkti šiuos meno kūrinius, išsaugoti ir dovanoti Lietuvai, o pati kolekcija atvėrė dar nedaug pažintą išeivijos meną, išsklaidytą, išbarstytą po įvairias šalis ir yra viena rimčiausių Lietuvoje esančių išeivijos dailės ekspozicijų, esmingai papildanti Nacionalinės dailės galerijos kolekcijoje eksponuotą išeivijos meno panoramą.

Ši galerija, įsikūrusi pačiame Marijampolės centre, iš karto įsiliejo į miesto kultūrinio gyvenimo panoramą ir tapo traukos centru ne tik marijampoliečiams, bet ir miesto svečiams, čia vyksta ir kitų kūrėjų darbų parodos, koncertai, leidinių pristatymai, edukaciniai renginiai mokiniams ir jaunimui. Beatričė Kleizaitės-Vasaris viltis, kad galerija nestokotų lankytojų, kad ten skambėtų muzika, būtų skaitoma poezija, pildosi su kaupu.

Ekspozicija išdėstyta keturiose erdvėse, kurios užpildytos Beatričės Kleizaitė-Vasaris daugybę metų rinkta ir šiam miestui padovanota meno kūrinių kolekcija. Didžiąją kolekcijos dalį sudaro iškilių išeivijos menininkų – Adomo Galdiko, Vytauto Kašubos, Vytauto Igno, Albino Elskaus, Viktoro Vizgirdos, Romo Viesulo, Prano Gailiaus, Vytauto Kazimiero Jonyno, Stasio Eidrigevičiaus, Vaclovo Rato, Juozo Bagdono bei kitų, jau Lietuvoje gyvenančių (ar gyvenusių) autorių kūriniai, įprasminę kultūrinę tapatybę. Kolekcija atspindi mecenatės siekį išsaugoti lietuvių menininkų, įvairiais keliais nuklydusių į kitas šalis, kūrybinį palikimą Lietuvai. Nuo veiklos pradžios 2014 m. su galerijoje eksponuojama meno kolekcija susipažino beveik 7 tūkstančiai lankytojų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš daugelio kitų valstybių – Izraelio, JAV, Anglijos, Meksikos, Suomijos, Ispanijos Estijos, Rusijos, Baltarusijos, Kroatijos, Austrijos, Nyderlandų, Lenkijos, Australijos, Kanados, Rumunijos, Šveicarijos, Vokietijos, Prancūzijos ir net Afrikos valstybių.

Beatričė Kleizaitė-Vasaris gimė 1925 m. Kaune. 1941-1944 m. ji studijavo Kauno valstybės teatro Dramos studijoje. Antrojo pasaulinio karo metais emigravo iš Lietuvos. 1945-1948 m. Italijoje tęsė menų studijas ir dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Romoje Stasio Lozoraičio asmenine sekretore.

1948 m. išvyko į Argentiną, 1958 m. – į Kanadą, vėliau – į JAV, kur baigusi bibliotekininkystės mokslus dirbo bibliotekose, taip pat pedagoginį darbą, režisavo jos pačios suburtos lietuvių trupės (Bostonas, JAV) spektaklius, įvairiomis temomis rašė lietuvių išeivijos spaudoje. Aktyviai reiškėsi lietuvių visuomeninėje, kultūrinėje veikloje.

1989 m. po ilgų emigracijos metų grįžusi gyventi į Lietuvą, ypatingu būdu įsiliejo į Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Jos pastangomis į Lietuvą sugrąžinta tūkstančiai lietuvių išeivijos menininkų kūrinių.

Beatričė Kleizaitė-Vasaris įsteigė didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo šalpos fondą ir vadovavo projektui Vilniuje, Katedros aikštėje, statant Vytauto Kašubos (1915–1997) paminklą Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui, parašė ir išleido unikalias didelės išliekamosios vertės knygas „Lietuvių menininkų darbai Šiaurės Amerikos šventovės“ (2004 m.), „Albinas Elskus. Grožio ir vizijos dailininkas“ (2009 m.), „Angelai“ (2011 m.). Ir tai tik pagrindiniai, ryškiausi aktyvios visuomenininkės darbai.

2010 m. Beatričė Kleizaitė-Vasaris Anykščiams padovanojo vertingą daugiau nei šimto dailės kūrinių kolekciją, kurios pagrindu buvo įkurtas Angelų muziejus.

2016 m. Beatričės Kleizaitės-Vasaris pastangomis ir lėšomis išleistas galerijos meno kolekcijos katalogas (apimtis – 254 psl.), kuris buvo pristatytas Marijampolės ir, bendradarbiaujant su Lietuvos dailės muziejumi, Lietuvos visuomenei.