Kultūros ąžuolo ilgaamžiškumo receptas – meilė muzikai ir judėjimas

Šiauliai

K. Kry­žie­nės nuo­tr.

Eri­ka Vit­kaus­kie­nėŠaltinis: Etaplius.LT

335890

Pasitinkant Naujuosius metus dažnas pasižada sveikiau gyventi, lankyti renginius, patirti ką nors naujo. 89-erių joniškietis Bronislovas Zastarskis – puikus pavyzdys, iš kurio galima mokytis, kaip išlikti aktyviam, besišypsančiam, viskuo besidominčiam žilagalviui. Joniškio garbės pilietis, ilgametis kultūros darbuotojas dažnai pavadinamas kultūros ąžuolu. Paklaustas, koks yra jo ilgaamžiškumo receptas, nedvejodamas atsako: „Meilė muzikai ir aktyvus judėjimas.“

Kultūros baruose – nuo 17-os

„Kas jis?“ – dažnai klausia iš užsienio valstybių ar kitų šalies miestų į Joniškį atvykę miesto svečiai. Pasidomėjus, kodėl būtent B. Zastarskis atkreipia užsieniečių dėmesį, žmonės atviri: „Tokia energija sklinda iš jo scenoje, o dar tie pusilgiai žili plaukai...“

Taip, 89-erių Joniškio garbės pilietis, ilgametis kultūros darbuotojas ir savanoris, buvęs tuometis Joniškio kultūros rūmų direktorius Bronislovas Zastarskis, visuomenės vadinamas kultūros legenda. Tai žmogus, kuris Joniškio kultūros baruose sukasi nuo 17 metų. Kaip pats sako, jo ėjimas kultūrinės veiklos link prasidėjo už automobilio vairo – vyras dirbo vairuotoju. Vėliau – meno vadovu.

„Viskas man yra žinoma. Išbandžiau visas veiklos sritis: ir teatrą, ir šokius, ir muzikavimą“, – pasakoja vyras.

Nuoširdžiai pasakodamas apie savo gyvenimą, lyg tarp kitko užsimena, kad, pasibaigus renginiams, jam yra tekę naktimis ir sceną valyti. „Juk nepaliksi visko taip, kai kitą dieną numatytas renginys“, – paaiškina ir, nuoširdžiai nusišypsojęs buvęs ilgametis kultūros darbuotojas, priduria: „Kultūrą reikia labai mylėti.“

Ir jis ją myli. Myli iki šiol, nes lapkričio 22-osios vakarą, Joniškio kultūros centre, įspūdingai paminėto Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokyklos liaudiškos muzikos kapelos (vad. Edita Rudienė) 50 metų kūrybinės veiklos jubiliejaus metu, B. Zastarskis atsisveikino su kultūrine veikla ir žiūrovais. Liaudiškos muzikos kapeloje jis grojo net 50 metų.

„Tai buvo mano paskutinis koncertas su liaudiškos muzikos kapela. Viskam ateina laikas... Būgnų lazdeles perduodu profesionalui Virginijui Vaičiūnui“, – atsisveikindamas su gausiai susirinkusia publika ir scena, kurią be galo mylėjo visą savo gyvenimą, kalbėjo ilgametis kultūros darbuotojas.

Po šių jo žodžių į sceną, nešini gėlių puokštėmis, kilo žiūrovai, norėdami dar kartą padėkoti gyvenimą kultūrai paskyrusiam B. Zastarskiui. Kapeloje savanoriška veikla baigėsi, tačiau tik ne kituose meno mėgėjų kolektyvuose. Pašnekovas groja būgnais Joniškio rajono moterų asociacijos, Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Joniškio rajono bendrijos, Joniškio kultūros centro Gasčiūnų ir Gataučių meno kolektyvuose.

„Mu­zi­ka ir ju­dė­ji­mas da­ro ste­buk­lus. Tur­būt to­dėl ir tos ener­gi­jos dar yra“, – sa­ko kul­tū­ros ąžuo­lu va­di­na­mas Bro­nius Zas­tars­kis. (J. Da­ka­nie­nės nuo­tr.)

Rūpinosi kultūros rūmų statybomis

Dabartinis Joniškio kultūros centro pastatas iškilo 1970-ųjų balandį. „Sėdėjome ant išlietų pastato pamatų ir svajojome, kaip čia bus“, – prisimena B. Zastarskis.

Jis yra vienintelis liudininkas iš šį istorinį įvykį menančių kultūros darbuotojų. Anksčiau kultūros namai buvo įsikūrę sename klebonijos pastate, kuris, žinoma, buvo avarinės būklės. To laikotarpio kultūros ministerija nusprendė šalyje pagal tą patį projektą statyti penkis naujus kultūros namų pastatus ir jų statyboms skyrė finansavimą.

Tuometė Kultūros skyriaus vedėja Zita Galkuvienė susitiko su kultūros namų darbuotojais ir jiems parodė būsimų kultūros rūmų projektą. „Nagrinėjome ir džiaugėmės, kad tarp tų penkių laimingųjų miestų yra ir Joniškis. Po statybų mūsų miesto kultūros rūmai patys pirmieji šalyje atvėrė duris savo lankytojams“, – prisiminimais dalijasi B. Zastarskis.

Nors statybas finansavo to laikotarpio kultūros ministerija, naujiems kultūros rūmams įrengti būtinų medžiagų turėjo ieškoti patys darbuotojai. Ir B. Zastarskis buvo tas žmogus, kuriam teko didelė darbų našta.

Jis ieškojo, ko reikia, ko trūksta, rūpinosi, kaip į Joniškį reikėtų parvežti tam tikrų statyboms reikalingų medžiagų. Dažnai pats sėsdavo už Kultūros skyriaus sunkvežimio su būda, šildomo krosnimi, vairo ir keliaudavo po Lietuvą, ieškodamas statybinių medžiagų.

Tuose pačiuose kultūros rūmuose (dabar Joniškio kultūros centras, – aut. past.) vyras sukosi nuo pat 1951-ųjų. Todėl ne veltui yra vadinamas kultūros legenda. Per savo gyvenimą jis „pasimatavo“ kone visas pareigybes – nuo instruktoriaus iki direktoriaus.

Joniškietis subūrė ne vieną meno kolektyvą, daugelyje jų ir pats dalyvavo – daug metų šoko „Jievaro“ kolektyve, grojo mušamaisiais, akordeonu ir kitais muzikos instrumentais įvairiose kapelose.

Pasak B. Zastarskio, jo gyvenime visada pirmą vietą užėmė kultūra. Neatsitiktinai naujų kultūros namų statybos iššūkiai buvo nugulę ant jo pečių. „Ir medžiagas vežiojau, ir rūbų mėgėjų meno kolektyvų nariams parūpinau, ir pačius kolektyvus būriau“, – prisimena jis.

B. Zas­tars­kio kul­tū­ri­nės veik­los geog­ra­fi­ja api­ma ne tik Lie­tu­vą. Aki­mir­kos iš Ko­ni­no mies­te (Len­ki­ja) vy­ku­sio tarp­tau­ti­nio kul­tū­ros fes­ti­va­lio, ku­ria­me da­ly­va­vo sve­čiai iš Uk­rai­nos, Mol­do­vos, Ki­ni­jos, Lat­vi­jos ir, ži­no­ma, Lie­tu­vos.

Dienotvarkėje – žingsniavimas

Dabar daugelis joniškiečių savo mylimą kultūros savanorį sutinka sparčiai žingsniuojantį miesto ar užmiesčio gatvėmis. Aktyvus judėjimas gryname ore jam pakankamai greitai padėjo susigrąžinti sveikatą po kažkada atliktos kraujagyslių šuntavimo operacijos. „Kasdien vaikštau jau nuo 2010 metų“, – paaiškina pašnekovas.

Sportine apranga vilkintis vyras žingsniuoja, pasiremdamas šiaurietiškam ėjimui skirtomis lazdomis. Vieno pasivaikščiojimo metu, kuris kasdien trunka apie 2,5 valandos, jis nukeliauja apie 10 kilometrų.

Anot B. Zastarskio, judėjimas suteikia jėgų ir energijos, kuri reikalinga koncertuojant. Greitu žingsniu vyras suka ratus naujai rekonstruotame Joniškio miesto stadione. Ten jis atlieka ir mankštas, nes jo vaikščiojimo ritualai prasideda rytais. Pasak B. Zastarskio, judėti žmogus turi kasdien.

„Aš negaliu sėdėti namuose. Jei ir lašnoja lietus, bandau neatsisakyti pasivaikščiojimo. Grįžtu namo visas šlapias, bet laimingas“, – juokiasi Bronislovas.

Įprastas vaikščiojimo maršrutas – ne tik miesto stadionas, bet ir pėsčiųjų takai, einantys užmiesčiu, taip pat ir parkas. Kiekvienos dienos aktyvaus judėjimo kryptį padiktuoja ir oro sąlygos. Esant vėjuotam orui, vyras stengiasi neiti už miesto, kadangi tuo metu nėra malonu vaikščioti. Anot jo, judėjimas tikrai stiprina sveikatą, šiaurietiško ėjimo lazdos padeda išjudinti raumenis, ypač viršutinę kūno dalį. Po širdies operacijos tai yra labai gera reabilitacija.

Mi­nint Jo­niš­kio A. Rau­do­ni­kio me­no mo­kyk­los liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­los veik­los 50-me­tį, su žiū­ro­vais at­si­svei­ki­no il­ga­me­tis kul­tū­ros dar­buo­to­jas, sa­va­no­ris, Jo­niš­kio gar­bės pi­lie­tis B. Zas­tars­kis. (R. Va­si­liaus­ko nuo­tr.)

Mitybos racione – varškė

„Aš labai mėgstu varškę, ją valgyti galiu kasdien“, – šypteli B. Zastarskis. Vyras iš savo mitybos raciono yra išbraukęs aštrius, keptus, sūrius patiekalus ir maisto produktus. Nevartoja alkoholio ir vengia saldumynų. Sunkiai virškinami patiekalai – taip pat ne jam. Anksčiau mėgo gaminti, o dabar prisipažįsta, kad jau kartais ir pritingi, sakydamas: „Vis tik metai daro savo...“

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt