Kultūra regionuose: ar išdrįsim nebijoti?

Šiauliai

V. Budrio nuotr.

Kvadratas. Meno teritorijaŠaltinis: Etaplius.LT

252042

Lietuvos kultūros tarybos atlikta apklausa rodo, kad regionuose dominuoja etninės kultūros ir tautodailės, muzikos, bibliotekų ir tarpdisciplininio meno projektai. Kaip padidinti kultūrinio gyvenimo įvairovę ir jo kokybę regionuose? Kaip įtraukti skirtingus žmones ne tik būti renginių žiūrovais, bet ir aktyviai dalyvauti, kuriant kultūrą?

Šiomis temomis Regioninių kultūros tarybų forume kalbėjosi Tauragės apskrities RKT pirmininkė Lina Lukošienė, Kauno apskrities RKT pirmininkės pavaduotojas, Kauno rajono muziejaus vadovas Zigmas Kalesinskas, Panevėžio RKT pirmininkas Remigijus Vilys, Klaipėdos apskrities RKT pirmininkė Vilma Griškevičienė, Vilniaus apskrities RKT narė Oksana Judakova. Moderavo dr. Rimvydas Laužikas.

V. Budrio nuotr.

Vis dar priešiname miestą ir kaimą?

Diskusijos moderatorius R. Laužikas teigė, kad regiono idėja Lietuvoje kyla iš XIX a. tapatumo, kai buvo priešinamas miestas ir kaimas. Dabartiniais laikais kylantis supriešinimas tarp kultūros didžiuosiuose miestuose ir likusioje Lietuvoje atrodo keistai: juk neturime didžiulių miestų (megapolių), o ir atstumai nuo regiono iki artimiausio miesto nėra dideli. R. Laužikas pabrėžė, kad regionai ir jų kultūra turi savo savitumą, tačiau turėtume matyti miestus kaip integralias jų dalis, nes „povokiškas Klaipėdos regionas skiriasi nuo daugiakultūrio Vilniaus regiono, o šiaurinis pakraštys su palatviu – nuo Suvalkijos“.

Diskusijoje dalyvavęs Kauno rajono muziejaus vadovas Z. Kalesinskas minėjo, kad, žvelgiant iš regionų perspektyvos, egzistuoja priešprieša tarp Vilniaus ir likusios Lietuvos, nes „Vilnius yra didesnių galimybių miestas, viskas koncentruota, greičiau prieinama. O gyvenimas Vilniuje verčia būti budresniam ir aktyvesniam konkurencijos atžvilgiu, dėl to regionas šiek tiek atsilieka ir lieka toks antrarūšis“.

Tauragės apskrities RKT pirmininkė L. Lukošienė pabrėžė, kad regioniškumas gali būti labai platus ir reikštis kiekviename miestelyje, nes „jei leisime pasijusti svarbiam ir savotiškai vieno kaimo regionui, galime sulaukti labai gražių iniciatyvų“.

Klaipėdos apskrities RKT pirmininkė V. Griškevičienė teigė, kad, kalbant apie regioninį tapatumą, turime etnografinio regiono ir teritorinio vieneto dermę – „tai turi šarmo ir projektuose galima varijuoti išskirtinumais“. O Panevėžio apskrities RKT pirmininkas R. Vilys džiaugėsi, kad tolygios kultūrinės raidos idėja suteikė pasitikėjimo mažiau projektų teikusioms savivaldybėms pradėti ieškoti tapatumo, garsių savo krašto žmonių ir unikalių renginių.

V. Budrio nuotr.

Iššūkiai, derinant kultūros tradicijas ir naujoves

R. Vilys iškėlė klausimą apie tai, kaip suderinti tradicinę kultūrą ir įnešti naujovių. Jis pastebėjo, kad sunku įvertinti, ar daugybę metų vykstantys renginiai yra geras dalykas. Jis akcentavo, kad būtina diskusija apie tai, „kiek naujovių ar tradicijų mums reikia. Mums, kaip aukštaičiams, svarbu sutartinės, tautinis rūbas, bet nesakome, kad nereikia „iPhoneʼų“, nenorime būti matomi pasaulyje“.

Z. Kalesinskas akcentavo, kad regionų kultūrai ir menui auginti svarbus bendradarbiavimas, dialogas tarp profesionalų ir bendruomenių: „Kauno ir Kauno rajono Europos kultūros sostinė puikiai parodė, kaip aukštoji kultūra sėkmingai importuojama į seniūnijas, atskirus kaimus ir išjudina visą bendruomenę, kuri pakyla, neprarasdama savasties. Svarbu, kad meno profesionalai išvažiuotų iš didelių miestų į mažesnius ir dalytųsi savo patirtimi.“ Z. Kalesinskui pritarė ir V. Griškevičienė, teigusi, kad svarbiausia „nepriešinti mėgėjų meno ir profesionalaus, biudžetinio sektoriaus su nevyriausybiniu“, o kultūros institucijoms ir nevyriausybiniam sektoriui būtų sunku įgyvendinti įvairias idėjas be profesionalių menininkų pagalbos.

L. Lukošienė minėjo, kad, vertinant regionų kultūros ir meno paraiškas, išryškėjo dvi – tradicinių renginių ir naujų idėjų – tendencijos: „Žodis „tradicinis“, nors ir būna parašytas paprastu šriftu, bet uždėtas kryžius, kad jo nefinansuoti negalima, gali nė neskaityti ir iškart rašyti 100 balų. Tačiau egzistuoja ir kitas tipas, kai nuo pat pirmų sakinių matai, kad pareiškėjas dega savo idėja, prifantazavęs nerealių dalykų, skaitai ir tame renginyje gyveni.“ Ji teigė, kad kultūros savitumas galėtų atsirasti, finansuojant bent trejų metų tęstinius projektus.

O. Judakova pastebėjo, kad neretai paraiškose nurodytos etnokultūros veiklos būna trafaretinės, paviršinės, o norisi gilesnių, labiau įtraukiančių veiklų: „Įsivaizduoji moksleivius, kurie mokykloje praeina vaško liejimą, kiaušinių dažymą, o tada yra kviečiami į biblioteką ar kultūros centrą, kur vėl čia vyksta vaško liejimas ir kiaušinių dažymas.“

R. Laužikas akcentavo, kad, finansuojant regionų kultūros projektus, labai trūksta paraiškų ir idėjų, kurios ne tik komunikuotų, bet ir realiai palaikytų nematerialią tradiciją, kad žmonės įsitrauktų ne būdami žiūrovais, bet taptų realiais tradicijos tęsėjais. Jam pritarė ir Z. Kalesinskas, minėdamas, kad trūksta galinčiųjų mokyti unikalių dalykų, o vienodos veiklos skirtinguose Lietuvos regionuose egzistuoja ir dėl to, kad taip lengviau gauti finansavimą.

V. Griškevičienė pateikė Klaipėdos apskrities sėkmės istoriją, kai Tolygios kultūrinės raidos programos paskatintos susibūrė septynios savivaldybės ir drauge įgyvendina projektą „Vėtrungių kelias“. Jo metu išryškinti svarbiausi paveldo objektai, surinkti įvairūs archyviniai duomenys, unikaliausi etninės kultūros akcentai ir formuojamas „Vėtrungių kelias“, kuris tampa etnografinio Mažosios Lietuvos regiono vizitine kortele.

Ar vietinis krašto muziejus turi tapti naujuoju Luvru?

R. Laužikas pabrėžė, kad kokybę aukštojoje kultūroje lengviau suprasti, nes veikiama viso pasaulio kultūros kontekste: „Nėra kažkokios specifinės „lietuviškos“ muziejininkystės ar operos kokybės kaip pasaulyje ar Europoje.“ Kalbant apie regioninę kultūrą, „sunku tikėtis, kad regioninis muziejus išlaikys tokią pačią kokybę kaip Luvre, o regioninis kolektyvas bus tokios pačios kokybės kaip nacionalinė opera, nes jų funkcija ir veikimo tikslas yra kitokie“.

Z. Kalesinskas pritarė, kad, kalbant apie muziejus regionuose, lengva „paskęsti savo sultyse – kiek kartų eisime žiūrėti to paties daikto ar klausytis tos pačios istorijos“? Tačiau jis pabrėžė, kad svarbiausia – muziejaus eksponavimo kokybė, nenusileidžianti geriausiems nacionaliniams ar pasaulio muziejams.

R. Vilys akcentavo regionų kultūros ir meno organizacijų parašytų projektų kokybės aspektą, „kaip jaučiasi patys atlikėjai, kokios sąlygos sudaromos“. Jis teigė, kad atėjo laikas ir pačioms regioninėms kultūros taryboms nebijoti būti nepatogioms, vertinant paraiškas, „nebebijoti sakyti, kad ne viskas, kas yra tradiciška, yra gerai, nes tradicijai irgi turi būti taikomi kokybės reikalavimai“.

Karolina Bagdonė, Lietuvos kultūros taryba

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt