Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Užmojis. „Labai tikiuosi, kad šis mano projektas taps savotišku kulinarinio turizmo gidu Lietuvoje“, – sako V. Skaisgirė.
Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt
TV3 laidos „Maisto kelias“ idėjos autorė ir prodiuserė Vaida Skaisgirė bei jos komanda šią vasarą lanko šalies miestus ir miestelius, norėdami įamžinti įdomiausius kulinarinius objektus. „Jau sukorėme daugiau nei 3 000 kilometrų“, – šypsosi Vaida. Su ja kalbamės jaukioje Šiaulių miesto kavinėje. Iškart po interviu V. Skaisgirė skuba tęsti darbų – šįkart jos komanda televizijos kamerose fiksuoja mūsų krašto kulinarinius traukos taškus.
– „Maisto kelias“ – kulinarinio turizmo laida. Kaip gimė jos koncepcija?
– Televizijoje dirbu jau 7–8 metus. Jeigu anksčiau malonumą teikdavo lengvesnio žanro projektai, dabar norisi darbu įprasminti savo jausmus. Metams bėgant, supranti, kokia svarbi tavo tėvynė, tavo šaknys. Norėjau sukurti laidą, kurioje būtų justi lietuviškumas ir skatinama dar labiau mylėti savo kraštą.
O kulinarija man nėra svetima. Aštuntą sezoną rodoma mano laida „Virtuvės istorijos“, esu organizavusi maisto kultūros festivalį, dirbusi įvairiuose su maisto pramone susijusiuose projektuose. Už mano darbo ribų kulinarija taip pat yra aistra.
Viską sudėjus, pamaniau, kad būtų įdomu sukurti kulinarinių kelionių laidą aplink Lietuvą. Turime 10 apskričių, todėl iš viso bus 10 laidų, atrandant kiekvienoje apskrityje įdomias su kulinarija susijusias vietas.
– Negaliu atsistebėti laidos vedėjais. Jų – net trys, o vienas – iš Šri Lankos!
– Man, kaip laidos prodiuserei, žinoma, labiau apsimokėtų samdyti vieną vedėją, bet pagalvojau, kad tai neįdomu. Du vedėjai? Jau turime du žinomus keliautojus. Pamaniau, kad reikia kelių labai skirtingų, įdomių žmonių.
Gidonas Šapiro-Bilas – geras mano vyro draugas. Žinau, kaip jis mėgsta gaminti ir domisi kulinarija. Bilas – konkretus, intelektualus, išmano istoriją. Ilona Juciūtė – mano atradimas, ji trečią sezoną veda kitą mano laidą „Virtuvės istorijos“. Ilona – labai šilta ir moteriška. Na, o Dilanas į Lietuvą iš Šri Lankos atvažiavo dėl meilės, įsikūrė ir sėkmingai dirba – yra virtuvės šefas. Jo patyrimai, nuostaba ir įžvalgos laidoje būna labai įdomios. Manau, kad jų trijų skirtingos asmenybės ir matymo kampai žiūrovams suteikia labai plačią emocijų puokštę.
– Užsiminėte, kad nuvažiavote daugiau nei 3 000 km, nors laidų filmavimai dar tik įpusėję. Kas tapo didžiausiu atradimu Lietuvos kulinariniame žemėlapyje?
– Galėčiau vardyti ir vardyti objektus, kurie paliko didžiausią įspūdį. Bet labiausiai norėčiau pabrėžti emocijas, kurias atradau. Kiekvienas filmuojamas objektas yra skirtingame krašte, turi skirtingus šeimininkus, o jie – skirtingus charakterius. Su šiais žmonėmis man reikėjo užmegzti ryšį – kartais susikalbėti būdavo sunkiau, kartais lengviau. Bet visi jie labai norėjo, kad mums būtų gera, malonu, skanu, patogu. Atrodo, galėjo atiduoti visą savo širdį. Jų svetingumas ir tos geros emocijos, būnant kartu, man tapo didžiausiu atradimu.
Džiaugiuosi ir tuo, kad turiu galimybę taip nuodugniai tyrinėti lietuvišką provinciją. Gyvendami dideliame mieste, mes dažnai gyvename savo burbule ir nelabai nutuokiame, kas dedasi už jo ribų. Kai atvažiuoji į mažytį miestelį arba kaimelį, pamatai, kad gyvenimo ritmas čia visai kitoks. Visai kitokios vertybės ir supratimas. Tai leidžia perkratyti savo vertybių skalę.
dsc-0739.jpg
– Svečiuojatės Šiauliuose – kokie įspūdžiai, kokios emocijos?
– Šiauliuose filmavimus pradėjome nuo maisto pramonės verslo taško, be kurio Šiaulius daug kam tikrai sunku įsivaizduoti, – tai jūsų garsusis saldainių ir šokolado fabrikas. Taip pat svečiavomės restorane prie Rėkyvos ežero, kuriame – labai šviežia žuvis ir puikus vaizdas pro langą. O į istorines subtilybes gilinomės malūne įsikūrusiame restorane Šeduvoje. Kaip matote, visi objektai labai skirtingi, bet sąmoningai stengiuosi, kad jie tokie būtų. Ir jeigu vienoje laidoje daugiau pasakojame apie kulinarinį paveldą, tuomet kitoje labiau akcentuojame modernią ir šiuolaikišką virtuvę.
Grįžtant prie Šiaulių, man šis miestas patinka. Mačiau jaukių kavinukių, žmonės čia mieli. Šiauliai keičiasi, nori tvarkytis. Prieš pusantro mėnesio buvau atvažiavusi susitarti dėl filmavimo – remontų dar nebuvo. Dabar jau yra. Girdėjau, kad žmonės pasiskundžia – nepatogu, bet, man atrodo, reikia džiaugtis, jog vyksta pokyčių.
– Kaip manote, ar Lietuva galėtų tapti kulinarinio turizmo traukos centru?
– Tikrai taip. Aišku, pradėjusi gilintis, supratau, kad su nacionaliniais patiekalais mūsų situacija kebli – mes jų nelabai turime. Beveik visi atėję iš kitų tautų. Pavyzdžiui, lankėmės pas Nemėžio totorius, kur sužinojome, kad nei balandėliai, nei šimtalapis, nei daugybė kitų patiekalų, kuriuos įvardijame kaip nacionalinius valgius, nėra mūsų. Jie netgi turi šių patiekalų sertifikatus, įrodančius, kad tai – totorių kulinarinis paveldas. O mes juos priskiriame lietuviškai virtuvei.
O kokia puiki edukacija Jonavos krašto muziejuje! Ten sužinojome, kas yra tikrieji mūsų krašto patiekalai. Ragavome virtų bulvių, sviesto, varškės sūrio, trintų kanapių sėklų – tikro Vidurio Lietuvos valstiečių valgio. Štai tokie tie mūsų tikrieji lietuviški valgiai – labai paprasti.
Iš tiesų labai tikiuosi, kad šis mano projektas taps savotišku kulinarinio turizmo gidu. Dėl to sąmoningai parinktas laidos rodymo laikas – šeštadienio rytai. Pažiūrėję žmonės turi visą savaitgalį tam, kad galėtų keliauti ir išbandyti naujus skonius.
– Sutikite, kad Lietuvoje važiuoti į kitą miestą (jau nekalbu apie kitą šalį) dėl maisto vis dar neįprasta...
– Sutinku. Nors Vilniuje, Kaune tai po truputį tampa madinga. Daug ką pakeitė socialiniai tinklai ir noras juose dalytis įdomiais atradimais. Maistas – viena populiariausių žymų socialiniuose tinkluose, todėl kulinarinės kelionės populiarėja.
Štai jums pavyzdys iš neseniai vykusio filmavimo Vilniuje. Lankėmės ilgametę istoriją turinčiame Halės turguje. Beje, man be galo patinka senojo turgaus ir šiuolaikinių „bazarų“ sintezė: kai stovi močiutė, pardavinėjanti skepetaites, o šalia jos veikia austrių baras. Tai – gražus chaosas. Halės turguje filmavome apie tris valandas, buvo paprasta diena, rytas, bet matėme kokias 5–6 užsieniečių grupes, kurios apžiūrinėjo, ragavo, pirko. Juk per skonį gali pažinti kraštą. Ir tai puikus pavyzdys, kad dėl gerų skonių turistai nesibodi atrasti ir turgus, ir išskirtinius restoranus.
– Tikriausiai nereikia nė klausti, ar ir pati esate kulinarinė turistė. Kokios šalies virtuvė mėgstamiausia?
– Man patinka ragauti, pajusti maisto skonį, o ne prisikimšti pilvą ir nesuprasti, ką valgiau. Iš naujausių atradimų – Balio virtuvė, nes šioje saloje neseniai lankėmės su šeima. Ten viskas gryna ir šviežia, kiekvieno skonio pojūčiai aštrūs ir aiškūs. Sūnų taip pat galėčiau pavadinti mažuoju kulinariniu turistu. Jis visko ragauja, jam viskas labai įdomu.
Iš tikrųjų, kur benukeliautum, visur ką nors atrasi. Gerą maistą sąlygoja labai paprasti dalykai: švieži produktai ir geras šefas. Gero kulinarijos meistro rankos net ir paprasčiausias salotas gali paversti tobulomis.
– Mėgstame paburbėti, kad dar nepažinome savo šalies, o jau lankomės kitose, dar neišragavome lietuviškų valgių, o jau lepinamės egzotišku maistu.
– Šiuo atveju, matyt, veikia taisyklė, kad kitur visuomet skaniau ir įdomiau. Juk ir vaikams sausainis svetimuose namuose skanesnis. Tai – labai žmogiška savybė ir nematau tame nieko blogo. Galbūt mums trūksta paskatinimo? Atrodo, ką gi gali rasti tokiuose Biržuose, ko į juos važiuoti? O kiek daug ten yra: nuo puikių restoranėlių iki alaus daryklų. Arba ko tikėtis iš Jonavos ar Radviliškio? Bet ten yra, ką nuveikti, ko paragauti. Tik reikia žmonėms tai parodyti. Tą ir darau.