Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Asta ŠiukšterienėŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“
Įamžinti kūdikystę lyg mirksnį
Nuotraukos, kuriose saldžiai lyg angelėlis lovytėje miega nėriniais puoštas kūdikis, – tikri atvirukai. Būtent tokių savo šeimos istorijos archyvui į fotografę D. Vaitkienę kreipiasi naujagimių tėvai.
Pasak moters, vietinė rinka nėra tokia didelė, kad galėtumei sau leisti prabangą specializuotis ir fotografuoti, pavyzdžiui, vien tik kūdikius. Kita vertus, kiekviena sritis reikalauja specifinių žinių ir asmeninių savybių, todėl ne kiekvienas fotomenininkas tuo užsiima. O ir pati Daiva tai pradėjo daryti neplanuotai.
„Nebuvo taip, kad ėmiau ir nusprendžiau fotografuoti kūdikius. Pirmąjį naujagimį, grupioko dukrytę, nufotografavau prieš šešerius metus. O paskui viskas atėjo po truputį, vis dažniau, vis drąsiau“, – sako moteris.
Profesinės paslaptys
Kūdikių fotografija turi ne vieną darbo subtilybę. Būtina žinoti ir laikytis keleto dalykų, kitaip ne tik gražių nuotraukų nebus, bet fotosesija ir išvis gali nepavykti. Daiva neslapukaudama dalijasi savo patirtimi ir profesinėmis paslaptimis.
Pirma, tai laikas. Pasirodo, tinkamiausias fotosesijos laikas – pirmosios dvi mažylio gyvenimo savaitės. Tuo metu naujagimiai dar mažai reaguoja į aplinką, o jų kūneliai atsimena embriono pozą ir mielai į ją susiraito.
„Naujagimio fotosesija paprastai vyksta iki dviejų savaičių amžiaus, kol kūdikiai tik miega ir valgo. Tuo metu jie labai lankstūs, imlūs pozavimui. Gali švelniai sudėlioti į jam įprastą pozą, kurią ir norisi atkartoti, kai jis gyveno mamos pilvelyje, toks į kokoniuką susirietęs. Paskui, jau kokių 2–3 mėnesių, niekaip taip nebesuraitysi“, – šypsosi Daiva.
Tai viena priežasčių, kodėl mažyliai nuotraukose atrodo tarsi gėlių pumpurai, dar neišsiskleidę, bet tuoj tuoj prabusiantys. Jei ne su gėlėmis, tai su angeliukais dažnas palygina miegančius kūdikius.
Tačiau mažieji fotomodeliai iš tiesų labai jautrūs bet kokiam aplinkos pasikeitimui, nes jiems tai nauja patirtis, o dažniausiai ir pirmoji gyvenime kelionė už namų ribų.
„Patekęs į naują erdvę, vaikas reaguoja. Nesvarbu, kad jis mažiukas – jis pajunta pasikeitimą, nes jam tai būna kone pirmas išėjimas iš namų. Dažniausiai tėveliai dar neleidžia nei močiučių, nei senelių naujagimio lankyti. Tai vaikų pediatrė ir fotografas būna pirmieji svetimi jam žmonės“, – pasakoja Daiva.
Kad mažylis pasijustų saugus, fotografė mėgina svetimą jam aplinką paversti pažįstama, naudodama dar vieną profesinę gudrybę – garsus fotografijos studijoje, kurie nugramzdina naujagimius atmintin iki gimimo.
„Kol pasieki tą ramybės momentą, būna visko: valgo, miega, verkia. Tuomet pasileidi baltąjį triukšmą. Tai toks ššš garsas, panašus lyg į seno neveikiančio televizoriaus. Lėliukai, būdami mamos pilve, panašiai iš už tokios garso užsklandos girdėdavo aplinką. Tai tas baltasis triukšmas juos ramina ir migdo. Nors būna, kad ir tėveliai, ir fotografė jau miegame, o vaikas – tai ne“, – juokiasi Daiva.
Daiva Vaitkienė į fotografijos procesą žiūri lyg į žaidimą: „Rodos, jau taip gražiai kadrą sudėliojai, atsitrauki per žingsnį, belieka tik paspausti mygtuką, o vaikiukas tik pūkšt į šonus.
Itin saugomas trapumas
Nors proginės fotosesijos vyksta ir gamtoje, ir studijoje, naujagimius Daiva fotografuoja tik studijoje.
„Naujagimis labai trapus, todėl jo tikrai neišveši nei į lauką, nei į jokią pievą ar mišką. Jei ir matote kūdikį tarp žibučių – tai fotomontažas, joks kūdikis nebuvo ten išneštas ir tarp gėlių ant žemės padėtas. Atskirai fotografuojama aplinka ir lovelė, o kūdikis jau po to, naudojant fotošopą, į ją paguldomas“, – dėl atviruko efekto tenka Daivai ir technologijų gudrybėmis pasinaudoti.
Būtent gležno kūnelio saugumas yra viena svarbiausių sąlygų dirbant, todėl tokie dalykai kaip šilta ir kone iki sterilumo išvalyta studija – būtina. O ir pati fotografė laikosi griežtų higienos sąlygų. Net tokie moterims įprasti dalykai kaip kvepalai jos darbe – tabu.
„Tą dieną, kai turiu fotografuoti naujagimį, į fotosesiją sau persirengti atsivežu švarių rūbų, skalbtų neutraliu skalbikliu, persirengiu ir nesikvepinu, kad neerzinčiau mažylio neaiškiais kvapais“, – svarbią darbo rutinos dalį įvardija moteris.
Pati būdama trijų vaikų mama, Daiva sako, kad yra dar vienas niuansas – turi nebijoti paimti kūdikio: „Jei būsi neužtikrintas, bijosi jį paimti, jis tuoj pat pajus ir nesileis.“
„Užsitęsęs žaidimas lėlėmis“
Situacijos su mažaisiais modeliukais neprognozuojamos. Todėl savo darbo laiko fotografė beveik ir neskaičiuoja, nes būna, kad fotosesija užtrunka ir dvi, ir net keturias valandas.
Rodos, tereikia 10–20 pavykusių kadrų, bet jiems pagauti tenka padaryti daugybę bandymų, kurių metu reikia daug vidinio pajautimo, švelnumo ir kantrybės.
Daiva leidžiasi į šį procesą lyg į žaidimą: „Rodos, jau taip gražiai kadrą sudėliojai, atsitrauki per žingsnį, belieka tik paspausti mygtuką, o vaikiukas tik pūkšt į šonus rankytėmis, kojytėmis per miegus ir išardo dėlionę. Tada vėl iš naujo dėlioji. Tas mano darbas – lyg vaikystės pratęsimas, žaidimas su lėlytėmis, tik dabar jau gyvomis, net ir rūbelius joms pati siuvu, mezgu.“
Pasak fotografės, kūdikių tėveliai mėgsta visokiausius mielus personažus (aviniukus, peliukus, kiškučius, šuniukus, kačiukus). Tokių kostiumų galima atsisiųsti iš specializuotų elektroninių parduotuvių. Turi keletą tokių ir Daiva, tačiau nusivylė kokybe, kuri matyti ir nuotraukose. Todėl pati pradėjo megzti rūbelius savo „gyvoms lėlėms“ ir pastebėjo, jog klientai jos rankų darbo kostiumus ir kitus aksesuarus renkasi daug mieliau nei pirktinius.
„Labai daug dekoracijų turiu, – sako fotografė, rodydama į krūvas lovelių, antklodėlių, žaisliukų, megztų drabužėlių. – Kai tėveliai visa tai pamato, tai ir to, ir ano užsinori. Taip ir išeina tos keturios valandos. Reikia ir kantrybės, bet juk mes jos turime tam, kas mums patinka. Tada mums užtenka ir noro, ir kantrybės, ir energijos.“
Vis tik Daiva prisipažįsta, kad ne tik dalyviams, bet ir jai pačiai tokios fotosesijos atima daug jėgų: „Grįžtu namo po jų lyg malkas kapojusi. Todėl daugiau negu vieno kūdikio per dieną niekada neužsirašau.“
Kūdikių asmenybės
Retai matantieji naujagimius gali pagalvoti, kad visi kūdikiai vienodi: apvalūs skruostai, užmerktos akys, mažytė nosytė ir papūstos lūpytės, mažyčiai pirštukai. Susukai į gražų nėrinį ir visos mielos nuotraukos tokios pat vienodos.
„Jokiais būdais!“ – išsyk užginčija fotografė, sakydama, kad nuotraukoje vaiko veidelis ir jame atsispindinčios emocijos bei charakteris labai svarbūs ir saviti.
Tėveliai nori užfiksuoti naujagimio veiduko bruožus, kurie ilgainiui keisis, ieško panašumų su savimi mažais. Tokios ankstyvos nuotraukos, pasak fotografės, įeina į šeimos istorijos archyvą ir būna peržiūrimos bei lyginamos, gimus kitiems giminės palikuoniams.
Naujagimio fotosesija paprastai vyksta iki dviejų savaičių. Gali švelniai sudėlioti į jam įprastą pozą, kurią ir norisi atkartoti, kai jis gyveno mamos pilvelyje.
Mamos objektyvo vengia
Dažniausiai kūdikio fotosesija būna solo, mamytės ir tėčiai, nors ir atvyksta kartu, fotoobjektyvo vengia. Retai kada pavyksta įkalbėti nusifotografuoti kartu nebent jau atminimui.
„Ypač mamos pagimdžiusios labai savęs nemyli, kritikuoja savo kūną. Labai gaila. Nors ką tik padovanojo gyvybę ir turėtų su dėkingumu priimti savo kūno pokytį. Ta nemeilė sau yra atėjusi iš reklamų ir socialinių tinklų, į kuriuos mes save tik idealius keliame ir niekas nerodome, kad mums kas nors sunku ar nepasiseka gyvenime“, – apgailestauja moteris.
Ji tikisi, kad tokia nemeilės sau nuostata ir besąlygiškas tobulo kūno kultas visuomenėje keisis. Jai neseniai teko dalyvauti projekte „Nesuvaidinta motinystė“, kuriame buvo fotografuojamos mamos tokios, kokios yra: su randais, strijomis, celiulito žymėmis. Pasak fotografės, dalyvių susidomėjimas buvo didelis.
Fotografija gimė iš reikalo
Dabar net sunku patikėti, bet taip jau nutiko, kad fotografija D. Vaitkienės gyvenime atsirado iš reikalo. Moteris, baigusi matematikos studijas, dirbo banke, po to projektavo baldus. Gimus dvynėms, į samdomus darbus nebegrįžo: pradėjo tapyti, vaikystėje ji buvo gabi menams. Nutapytus klientams portretus reikėdavo užfiksuoti, tad nusipirko profesionalų fotoaparatą. Taip fotografija Daivos gyvenime atsirado lyg netyčiukas.
D. Vaitkienė sako, kad, įnikusi į fotografiją, jau pasiilgo tapybos. Todėl artimiausiuose planuose jau turi nusimačiusi portretą. Tai bus jau nebe pumpuras nėriniuose, o išsiskleidęs žiedas – Daiva tapys jauną merginą.