Kryžių kalno pranciškonų vienuolynas ir Šv. Pranciškaus stigmų gavimo koplyčia

Šiauliai

Kry­žių kal­no pran­ciš­ko­nų vie­nuo­ly­nas (2017 m. nuo­tr.).

Ga­bi­ja Sur­do­kai­tė-Vi­tie­nėŠaltinis: Etaplius.LT

283699

Kryžių kalnas – bene garsiausia piligrimystės vieta Lietuvoje. 1993 m. jį aplankė popiežius Jonas Paulius II. Praėjus visai nedaug laiko po šio vizito, šioje vietoje buvo suprojektuotas pranciškonų vienuolynas su Šv. Pranciškaus stigmų gavimo koplyčia.

1997 m. birželio 13 d. pats popiežius Vatikane pašventino Kryžių kalno vienuolyno projektą, maketą ir nuo Toskanoje esančio La Vernos kalno atskeltą kertinį akmenį. Naujojo vienuolyno projektą sukūrė architektai Angelo Polesello ir Nunzio Rimmaudo, o statybą prižiūrėjo Šiaulių rajono vyriausiasis architektas Algimantas Jukna. 1998 m. gegužės 9 d. iš La Vernos atgabentas kertinis akmuo buvo padėtas į būsimo statinio vietą, o jau po dviejų metų pastatas buvo pabaigtas ir rugpjūčio 8 d. pašventintas.

Kryžių kalno vienuolyno kompleksas ir jame esanti koplyčia yra išskirtinis naujosios Lietuvos religinės architektūros kontekste dėl kelių priežasčių. Visų pirma projektuotojai ir užsakovai parodė pagarbą istorinei ir itin svarbiai religinei vietai – vienuolyno pastatas nepakeitė visos aplinkos, darniai buvo įterptas į natūralų kraštovaizdį. Nors keliaaukštis statinys su vidiniu kiemu suprojektuotas remiantis istorinių Italijos vienuolynų statybos tradicijomis, tačiau jis pasižymi santūria architektūrine raiška: eremo formos nei dydžiu, nei aukščiu, nei raiškos aktyvumu nekonkuruoja su Kryžių kalnu. Pagarbos, balanso, harmonijos suradimas tarp istorinės aplinkos ir šiuolaikinės architektūros yra pagrindinė šių dienų Lietuvos projektuotojų problema, o Jurgaičių vietovės sėkmingojo pavyzdžio atveju, matyt, didžiausią įtaką padarė italų architektų patirtis ir kita kultūrinė tradicija.

Leo Rė­jus (Leo Ray, Le­vas Rabš­tei­nas). Pa­veiks­las „Šv. Pran­ciš­kaus Asy­žie­čio pa­moks­las paukš­čiams. 1999 m. (2017 m. nuo­tr.).

Kita Kryžių kalno vienuolyno ir koplyčios išskirtinumo priežastis – vientisas, talentingų menininkų sukurtas interjeras su liturgine įranga, prilygstančia originaliems ir etapiniams meno kūriniams. Altorius, tabernakulis ir pultas – Rimanto Sakalausko (g. 1951 m.) kūriniai, sukurti terakotos technika, papildyti mediniais ir stiklo elementais. Autoriaus teigimu, užsakydami presbiterijos įrenginių komplektą, pranciškonai ir darbams vadovavęs tėvas Benediktas Jurčys OFM jokių reikalavimų nepateikė, paliko jam visišką kūrybos laisvę.

Al­gir­das Do­vy­dė­nas (1944–2015) (meist­rai Čes­lo­vas ir Kęs­tu­tis Ši­mo­niai). Šv. Pran­ciš­kaus stig­mų ga­vi­mo kop­ly­čios vit­ra­žai „Pran­ciš­ko­nai Lie­tu­vo­je“. 1999–2000 m. (2017 m. nuo­tr.).

Altorius, tabernakulis ir pultas kompozicijos ir dekoro požiūriu yra šiek tiek skirtingi, tačiau juos sieja monumentalios formos ir dekoras. Visi šie įrenginiai puošti ankstyvųjų viduramžių ir senovės Rytų kultūrų tradicijomis paremtais ornamentais ir simboliais, kuriais akcentuojama pranciškonų ordino tradicija, La Vernos ir Kryžių kalno vienuolynų istorijos epizodai.

Al­to­riaus de­ko­ro frag­men­tas (2017 m. nuo­tr.).

Reljefais papuoštas altorius – prasminis, emocinis ir vizualinis vientisos koplyčios erdvės centras. Jį sudaro tik mensa, tačiau per visą galinę koplyčios sieną įstatytas langas atveria tolimą vaizdą į Kryžių kalną ir tokiu būdu simboliškai pakeičia tradicinį altoriaus retabulą. R. Sakalauskas pasakojo, kad „mensa buvo sumanyta tilto formos – dvasinio tilto tarp dangaus ir žemės, bičiulystės tilto tarp šiaurės ir pietų, tarp Kryžių kalno vienuolyno ir pagalbą įsikuriant teikusio La Vernos konvento“. Ji dekoruota pynių raštu ir pranciškoniška bei apskritai krikščioniškai simbolikai asocijuojamų paukščių motyvu.

Tabernakulio siluetas primena viduramžių akmeninį koplytstulpį. Jo paviršių beveik ištisai dengia keltų ornamentams artimi pynių rašto ir arabeskų reljefai. Ant stiebo tarp ornamento įkomponuota šv. Pranciškaus Asyžiečio stigmatizacijos ant La Vernos kalno scena. Pulto, kuris pakeitė tradicinę sakyklą, forma primena bizantinę ar romaninę koloną. Šios kolonos paviršių ištisai dengia tinklinis reljefas, o ornamentas asocijuojasi su susipynusiomis Šventajame Rašte aprašyto Gyvybės medžio šaknimis ir jaunų ūglių riestėmis.

Ri­man­tas Sa­ka­laus­kas. Pul­tas. 2000 m. (2017 m. nuo­tr.).

Koplyčios palubėje įkomponuotas gerai žinomo menininko Algirdo Dovydėno (1944–2015) sukurtas vitražų ciklas, iliustruojantis šv. Pranciškaus gyvenimą, pranciškonų ordino istoriją Europoje ir Lietuvoje. Šis ciklas laikomas vienu reikšmingiausių sakralinei erdvei skirtų meno pavyzdžių Lietuvoje. Atskirus vitražus vienija ne tik autorinis braižas ar pasakojama istorija, tačiau visose kompozicijose kaip leitmotyvas kartojamas balto debesies motyvas, kuris simbolizuoja Šventajame Rašte minimą „debesies stulpą“, tikinčiuosius vedantį ir pritarimą rodantį Dievo ženklą.

Ri­man­tas Sa­ka­laus­kas. Ta­ber­na­ku­lis. 2000 m. (2017 m. nuo­tr.).

Kryžių kalno pranciškonų koplyčioje saugomas įdomus Leo Rėjaus (Leo Ray, tikroji pavardė Levas Rabšteinas) paveikslas „Šv. Pranciškaus Asyžiečio pamokslas paukščiams“, pasižymintis daugiaprasme asociatyvia siužeto traktuote, dekoratyvaus kolorito ir ekspresyvaus piešinio samplaika. Jis yra vienas reikšmingiausių XX a. IV ketv. religinių kūrinių Lietuvos bažnyčiose. Šioje koplyčioje taip pat sukaupta Aušros Grigaitienės siuvinėta liturginių rūbų kolekcija. Ji išsiskiria Lietuvos bažnyčias užplūdusių šiuolaikinių įvežtinių liturginių rūbų kontekste. Įvežtinė pigi masinė produkcija net nelygintina su savitais ir vienetiniais rūbais. Norėtųsi, kad kunigai ir liturginius rūbus aukojantieji dažniau rinktųsi originalaus dizaino, rankų darbo liturginius reikmenis, nors jie ir gerokai brangesni.

Ri­man­tas Sa­ka­laus­kas (g. 1951 m.). Al­to­rius. 2000 m. (2017 m. nuo­tr.).

Al­gir­das Do­vy­dė­nas (1944–2015) (meist­rai Čes­lo­vas ir Kęs­tu­tis Ši­mo­niai). Šv. Pran­ciš­kaus stig­mų ga­vi­mo kop­ly­čios vit­ra­žas su Jur­gai­čių pi­lia­kal­niu (2017 m. nuo­tr.).

Be kitų šiame tekste nepaminėtų meno kūrinių, liturginių reikmenų, reikia atkreipti dėmesį, kad vienas Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos Kryžių kalno vienuolyne saugomas liturginių rūbų komplektas turi išskirtinę istorinę vertę. Šį rūbų komplektą – arnotą ir stulą – šv. popiežiui Jonui Pauliui II 1979 m. pasiuvo ir išsiuvinėjo Švč. Sakramento Nuolatinės adoracijos seserys benediktinės iš Lenkijoje esančio Sedlcių vienuolyno. Jis į Kryžių kalno pranciškonų vienuolyną pateko po popiežiaus Jono Pauliaus II mirties (2005 m.), kai jo liturginiai rūbai buvo išdalyti įvairių kraštų katalikų bažnyčioms.

Auš­ra Gri­gai­tie­nė. Stu­la. 2004–2007 m. (2017 m. nuo­tr.).

Ar­no­tas. Sedl­cių Švč. Sak­ra­men­to Nuo­la­ti­nės ado­ra­ci­jos se­se­rų be­ne­dik­ti­nių vie­nuo­lės. Len­ki­ja, Sedl­cės. 1979 m. (2017 m. nuo­tr.).

Tekstas parengtas remiantis leidiniu „Lietuvos sakralinė dailė“, t. II: „Šiaulių vyskupija“, d. 2, kn. 2, Vilnius: LKTI, 2020. Projektą rėmė Lietuvos mokslo taryba.

Vytauto Balčyčio nuotraukos iš Lietuvos kultūros tyrimų instituto Sakralinio meno paveldo skyriaus archyvo.

Šv. Pran­ciš­kaus stig­mų ga­vi­mo kop­ly­čios in­ter­je­ras su vaiz­du į Kry­žių kal­ną (2017 m. nuo­tr.).

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt